Колин Маккалоу - Misalongio moterys

— Turbūt buvo, kai vedžiau, tikrai neprisimenu. Matai, aš jos nepažinojau. Tik žinojau apie ją. Tai ji panorėjo mane turėti, nes tikrai žinau, kad nesipiršau. Aš aiškiai toks vyrukas, kuriam pačios moterys peršasi! Tiktai tavo piršlybos man buvo visai nieko, bent jau garbingos ir atviros. Bet ji — vieną minutę puola prie manęs kaip musė prie medaus, o kitą elgiasi taip, lyg sirgčiau maru. Dar sakoma: vartosi kaip pirštinė. Moterys turbūt mano, kad iš jų tokio elgesio ir tikimasi, kad jei taip nesielgs, vyro gyvenimas bus pernelyg lengvas. Štai dėl ko tu man labai patinki, ponia Smit. Nesivartai kaip pirštinė.

— Esu pernelyg dėkinga, — kukliai atsakė Misė. — Pasakok toliau! Kas nutiko paskui?

Jis gūžtelėjo pečiais.

— O, ji sugalvojo, kad turi teisę viską spręsti, kad svarbu tik tai, ko ji nori. Kai sugavo savo žuvelę, į pačią žuvelę jai buvo nusispjaut. Tebuvau įrodymas, kad gali tokią žuvį sugauti, kad gali turėti tokį vyrą, su kuriuo atrodo verta pagarbos ir kuris ją visur lydi. Meilužių iš tiesų neturėjo, buvo tokie, jos vadinami čičisbėjais, pašlemėkai akiplėšos su gardenijomis atlape ir labiau už lakuotus batus blizgančiais plaukais. Jei kas gali būti vertinamas pagal savo draugiją, tai mano pirmoji žmona — kuo tikriausiai. Jos draugės buvo kietos kaip nagas ir įdiržusios kaip seni batai, o jų draugužiai minkšti kaip sviestas ir ištižę kaip pasenusios salotos. Jai patikdavo iš manęs tyčiotis. Prie visų, prie bet ko. Aš nuobodus, aš neįdomus. Ir mūsų nesutarimai nebuvo mūsų asmeninis reikalas, ji imdavo ginčytis, nesvarbu kokioje viešoje vietoje būdavome. Trumpai drūtai — ji mane visiškai niekino.

— O kaip tu ją vertinai?

— Aš jos neapkenčiau.

Be jokių abejonių, jis ir dabar jos neapkentė, balsas išdavė jausmą, dar nenuėjusį užmarštin.

— Ar ilgai kartu gyvenot?

— Apie ketverius ar penkerius metus.

— O vaikų ar buvo?

— Ne, po perkūnais! Juk ji būtų susigadinusi figūrą. Žinoma, gundyti, bučiuoti ir glamonėtis ji gebėjo puikiausiai, bet apsižergti ją galėdavau tik tada, kai prisigerdavo, o paskui šėldavo, klykdavo, bliaudavo iš pykčio, kad gal bus kas nutikę, tada lakstydavo pas klusnų gydytoją, kurį jos visos globojo.

— Ir ji mirei — paklausė Misė vos galėdama patikėti, kad jie skiria tiek daug dėmesio tokiai moteriai.

— Vieną vakarą mes baisiai susikivirčijom — ak, nė nežinau, dėl kažkokios kvailos ir iš tiesų visai nereikšmingos smulkmenos. Gyvenom name, žvelgiančiame į pakrantę priešais uostą, ir kai aš išėjau, ji, matyt, nusprendė paplaukioti, kad atvėsintų įkarštį. Jos kūną rado po dviejų savaičių, išmestą Balmoralo paplūdimyje.

— O, vargšelė!

Jis niekinamai prunkštelėjo.

— Vargšelė, kurgi! Policininkai iš kailio nėrėsi, kad tik suverstų kaltę man, bet visa laimė, kad jai ėmus ant manęs šaukti, išėjau ir už kokių dvidešimties jardų sutikau draugą. Jis taip pat buvo išspirtas iš lovos, tad mes nuėjom ten, kur jis ir traukė — į butą pas mudviejų draugą, viengungį, gudrus buvo tipelis, nevedė. Pasisvečiavome ilgiau kaip iki kitos dienos vidurdienio, gėrėm, kol visai nusitašėm. O kadangi tarnai buvo matę ją gyvą ir sveiką praėjus geram pusvalandžiui po to, kai mes su draugu atėjom į bičiulio butą, policija negalėjo manęs suimti. Šiaip ar taip, atradus jos palaikus po skrodimo paaiškėjo, kad ji paprasčiausiai nuskendo, nebuvo jokių nužudymo įrodymų. Vis dėlto daug kas Sidnėjuje manė, kad aš ją nužudžiau, tad pagarsėjau kaip per daug gudrus, kad leisčiausi sučiumpamas, o draugai esą buvo papirkti patvirtinti mano alibi.

— Kada visa tai įvyko?

— Maždaug prieš dvidešimt metų.

— Seniai! O ką veikei nuo tada, jeigu prireikė tiek laiko, kad galėtum daryti tai, ko visada norėjai?

— Na, kai tik policija leido, išvykau iš Australijos. Keliavau po pasaulį. Po Afriką, Klondaiką, Kiniją, Braziliją, Teksasą. Kone dvidešimt metų pragyvenau savanoriškoje tremtyje. Kadangi esu gimęs Londone, ten oficialiai pasikeičiau pavardę ir grįžau į Australiją kaip bona fide pasaulio pilietis Džonas Smitas; visas mano turtas buvo auksas, ir jokios praeities.

— Bet kodėl Baironas ?

— Dėl slėnio. Sužinojau, kad jis parduodamas, o aš visada norėjau turėti slėnį.

Jausdama, kad jau gana daug išgavo, Misė pakeitė temą — prašneko apie machinacijas Bairono mineralinio vandens kompanijoje ir papasakojo savo vyrui, į kokią keblią padėtį dėl to pateko jos motina ir tetos. Džonas Smitas klausėsi labai įdėmiai, jo lūpų kampučiuose žaidė šypsena, o kai ji baigė pasakoti, apkabino ją, prisitraukė ir nebepaleido.

— Ką gi, ponia Smit, aš tikrai nenorėjau tavęs vesti, kai ta tema prašnekai, bet prisipažįstu, kad susitaikau su tuo vis labiau kaskart, kai praveri burną, ką jau kalbėti apie kojas, — pasakė jis. — Tu protinga moteris, tavo širdis teisinga, ir esi gryniausia Herlingford, o tai man suteikia daug galios, kurios nesitikėjau įgyti. Įdomu, kaip viskas klostysis.

Likusį kelią namo Misė važiavo palaimingai tylėdama.

Rytą Džonas Smitas apsirengė kostiumą, marškinius su apykakle ir pasirišo kaklaraištį; viskas buvo itin puikaus kirpimo ir keistai dabitiška.

— Kad ir kas ten bus, turėtų būti daug svarbiau už mūsų vestuves, — tarė Misė neužsigavusi.

— Taip ir yra.

— Ar toli važiuosi?

— Tik į Baironą.

— Tai jeigu aš greitai susiruoščiau, gal galėčiau su tavim pavažiuoti iki motinos?

— Gerai sumanei, žmona! Palauk manęs tenai iki pavakarės, tada galėsi mane pristatyti savo giminėms, kai užsuksiu tavęs paimti. Tikriausiai turėsiu daug ką joms pasakyti.

Viskas bus gerai, galvojo Misė, kai pasipuošusi skaisčiai raudona suknele ir skrybėlaite sėdėdama šalia neatpažįstamai elegantiško savo vyro kilo aukštyn į kalno viršų. Na ir kas, kad laimėjau jį apgaule ir gudrybėmis. Aš jam patinku, tikrai patinku, ir net pats to nesuvokdamas jis jau kiek apsiprato, kad aš šalia. Kai baigsis mano metai, galėsiu pasakyti jam tiesą. Be to, jei man pasiseks, gal tada jau būsiu jo vaiko motina. Jį labai skaudino, kad pirmoji žmona nenorėjo vaikų, o jam dabar arčiau penkiasdešimt nei keturiasdešimt, tad vaikai bus dar svarbiau. Jis bus puikiausias tėvas, nes moka juokauti.

Prieš išsirengiant į Baironą jis dar nusivedė Misę per laukymę ten, kur ketino statytis namą. Ji pamatė, kad krioklys krinta iš taip aukštai, jog vėjuotą dieną vanduo nepasiekia slėnio, bet išsisklaido ore nuspalvindamas jį daugybe vaivorykščių. Tačiau apačioje vis vien plytėjo didelis telkinys, platus ir ramus, ir tik išsiliejęs per siaurą tarpeklį vanduo tapdavo slenksčių iškraipyta sraunia upe; telkinio vanduo buvo turkio ar Egipto fajanso spalvos, matinis kaip pienas, tirštas kaip sirupas. Viso to vandens šaltinis, parodė jis, veržėsi iš olos po skardžiu ir plūdo kaip plati požeminė tėkmė.

— Čia yra kalkakmenio atodanga, — paaiškino jis. — Štai kodėl telkinio vanduo tokios neįprastos spalvos.

— Ir čia mes gyvensim matydami visą šį grožį?

— Bent jau aš gyvensiu. Kažin, ar čia dar būsi, kad tai matytum, — jo veidas persikreipė. — Namo per dieną nepastatysi, ypač jei statai vienas. Aš nenoriu, kad čia maišytųsi gauja darbininkų, šlapintųsi į tvenkinį, o šeštadieniais pasigėrę kiekvienam smalsuoliui pasakotų, kas dedasi mano slėnyje.

— Ar nebuvom sutarę neminėti mano būklės? Šiaip ar taip, vienas tu nestatysi, ir aš turiu rankas, — linksmai tarė Misė. — Esu pratusi prie sunkaus darbo, o trobelė tokia maža, kad neturėsiu ką veikti. Iš to, ką sakė gydytojas, aišku, kad nebus jokio skirtumo, ar gulėsiu lovoje, ar dirbsiu kaip grioviakasys — vieną dieną tai įvyks, ir viskas.