Tada jis apkabino ją ir pabučiavo, lyg bučiuotų mėgaudamasis ir lyg ji būtų tapusi brangi. Galų gale jie išsiruošė į Baironą kiek vėliau nei ketino, bet abiem tai buvo nė motais.
Kai Misė nepasibeldusi užėjo vidun, Oktavija su Druzila buvo virtuvėje. Abi apstulbusios sužiuro į ją stengdamosi aprėpti visą nežemišką skaisčiai raudonos nėrinių suknelės didybę, ką jau kalbėti apie didžiulę pakreiptą ant šono skrybėlaitę su nepadoriai raudonomis stručio plunksnomis.
Per naktį ji nevirto gražuole, bet tikrai ėmė traukti akį, o elgėsi taip išdidžiai, kad pasileidėle niekaip negalėjai palaikyti. Iš tiesų veikiau atrodė kaip rafinuota viešnia iš Londono, o ne kaip kokia Kerolainos Lem aklagatvio gyventoja. Ir dar nekilo jokių abejonių, kad ta spalva jai tinka nuo galvos iki kojų.
— Oi, Mise, kaip gražiai atrodai! — cyptelėjo Oktavija ir net atsisėdo.
Misė pabučiavo ją, pabučiavo motiną.
— Malonu tai girdėti, tetute, nes turiu prisipažinti, kad ir jaučiuosi puikiai, — ji džiugiai nusišypsojo. — Atėjau pasakyti, kad ištekėjau, — paskelbė ir joms po nosimis pamojavo kaire ranka su žiedu.
— Už ko? — nušvitusi paklausė Druzila.
— Už Džono Smito. Vakar susituokėme Katumboje.
Kažkodėl staiga nei Druzilai, nei Oktavijai tapo nė motais, kad visas Bairono miestelis vadino jį buvusiu kaliniu ar dar blogiau; jis išgelbėjo jų Misę nuo daugybės senmergystės baisybių, tad jį privalu už tai mylėti, gerbti su dėkingumu ir kuo ištikimiausiai.
Oktavija tiesiog pašoko kaisti virdulio sukdamasi virtuvėje daug lanksčiau ir lengviau kaip per visus tuos metus, bet Druzila nepastebėjo, ji pernelyg užsiėmusi žiūrinėjo savo mergaitės įtikinamai stambų sutuoktuvių žiedą.
— Ponia Džon Smit, — pabandė ji ištarti. — Na, dievaži, Mise, skamba išskirtinai!
— Paprastumas ir būna išskirtinis.
— O kur jis? Kada mus aplankys? — paklausė Oktavija.
— Jis turi vienokių ar kitokių reikalų Bairone, bet tikisi iki pavakarės juos sutvarkyti ir nori su jumis susipažinti, kai atvyks pasiimti manęs namo. Pamaniau, motin, kad laikas neprailgtų, mudvi galime nueiti į Baironą. Man reikia nusipirkti maisto ir dar noriu užsukti pas dėdę Herbertą audinių suknelėms. Nes su rudomis baigta visiems laikams! Nevilkėsiu jų net dirbdama. Apsirengsiu vyriškus marškinius ir kelnes, nes taip daug patogiau ir praktiškiau, be to, kas mane ten matys?
— Argi ne puiku, kad nusipirkai siuvamąją, Druzila? — paklausė Oktavija nuo viryklės tokia laiminga, kad taip pakrypo reikalai, jog nebeėmė į galvą tų vyriškų kelnių.
Bet Druzilos galvoje kirbėjo kur kas svarbesni dalykai ir jų negalėjo nustelbti nei siuvamoji mašina, nei kelnės.
— Ar tau užteks pinigų? — paklausė ji susirūpinusi. — Pasiūti galiu veltui, bet audiniai Herberto parduotuvėje tokie brangūs, ypač jei nenori rudų.
— Regis, tikrai užteks. Džonas vakar sakė, kad šiandien padės į banką tūkstantį svarų mano vardu. Nes, pasak jo, žmona neturi prašinėti vyro pinigų smulkioms išlaidoms ir neturi atsiskaitinėti už kiekvieną išleistą pensą. Jis teprašė, kad neviršyčiau man skiriamos sumos — tūkstančio svarų per metus. Ar galite įsivaizduoti? O namų ūkio išlaidos čia neįeina! Jis įdėjo šimtą svarų į tuščią Bushel l kavos indelį ir pasakė, kad vis papildys, o čekių nenori matyti. Ak, motin, aš niekaip negaliu atitokti!
— Tūkstantį svarų! — Oktavija ir Druzila žvelgė į Misę pagarbiai susižavėjusios.
— Tai jis turbūt turtingas, — tarė Druzila ir mikliai šį tą paskaičiavusi mintyse jau matė save galų gale nubraukiančią nosį Aurelijai, Ogastai ir Antonijai. Cha! Misė ne tiktai aplenkė Aliciją santuoka, dabar jau panašu, kad ir sandorį sudarė labiau vykusį.
— Manau, kad jis pasiturintis, — kiek padelsusi pasakė Misė. — Suprantu, toks dosnumas kalba apie didelius turtus, bet spėju, kad jis paprasčiausiai iš tiesų dosnus žmogus. Tikrai niekada, niekada netrikdysiu jo išlaidaudama. Tačiau man reikia keleto deramų drabužių — ne rudų! — poros žieminių suknelių, poros vasarinių, ir viskas. Oi, motin, kaip gražu tame slėnyje! Aš nė kiek netrokštu lakstyti į svečius ar juos priiminėti, tik noriu būti viena su savo Džonu.
Druzila ūmiai susirūpino.
— Mise, mes taip mažai galime ką tau padovanoti vestuvių proga. Bet aš manau, Oktavija, mudvi išsiversim be tos džersių telyčios, kaip tau atrodo?
— Tikrai galim apsieiti be telyčios, — atsakė Oktavija.
— Tai bent, sakyčiau, graži vestuvinė dovanėlė! — apsidžiaugė Misė. — Mes ją labai mylėsim.
— Turėtume nuvesti ją pas Persivalio bulių, — tarė Oktavija. — Jai jau metas pasibėgioti, tad ilgai laukti tau jos neteks, o jei pasiseks, kitais metais ji atves veršelį.
Druzila žvilgtelėjo į laikrodį ant virtuvės sienos.
— Jei nori nueiti pas Herbertą ir dar pas Maksvelą, Mise, man regis, metas kilti. Tada galėsim užkąsti su Džulija jos arbatinėje ir papasakosim jai naujienas. Duodu žodį, ji nustebs!
Oktavija atsargiai pasikraipė, ir jai nieko nesuskaudo.
— Ir aš eisiu, — pareiškė ji tvirtai. — Tokią dieną jūs manęs nepaliksit. Net jeigu teks visomis keturiomis ropoti, vis tiek eisiu.
Tad vėlyvą rytmetį Druzila vaikščiojo po parduotuves su dukterimi už vienos parankės ir seserimi už kitos.
Oktavija pirmoji kitoje gatvės pusėje pastebėjo pono Sesilio Herlingfordo žmoną; jos vyras buvo Bairono Anglikonų bažnyčios pastorius, o jos pačios liežuvis visiems kėlė baimę ir šiurpą.
— Netveri smalsumu, tu sena ragana? — iškošė pro dantis Oktavija šyptelėjusi ir linktelėjusi poniai Sesil Herlingford taip šaltai, kad toji apsigalvojusi perėjo gatvę pasižiūrėti, kas čia tokia eina kartu su tomis Misalongio žąsimis.
Tada Druzila užbaigė ponios Sesil manevrą balsu prajukusi ir virpančiu pirštu rodydama į ją:
— Oi, Oktavija, ponia Sesil Herlingford nepažino Misės! Ji tikriausiai mano, kad mes vedamės vieną iš Kerolainos Lem aklagatvio mergužėlių!
Ir visos trys Misalongio moterys pasileido juokais, o ponia Sesil Herlingford įpuolė į Džulijos arbatinę slėptis nuo to nemandagaus juoko, aiškiai skirto jai.
— Kaip sutriko! — sukarksėjo Oktavija.
— Kuo labiau, tuo geriau, — tarė Misė įeidama į Herberto Herlingfordo aprangos universalinę.
Tai, kas ten vyko, veikė kaip baisingas tonizatorius, ir pritrenktas dėdė Herbertas žiopčiojo kaip žuvis, kol Misė sau pirkosi vyriškus marškinius ir kelnes, o Džeimsas iš siaubo neteko žado, kai paskui ji įsigijo levandų mėlio taftos, abrikosų spalvos šilko, gintarinio aksomo ir ciklameninės vilnos. Herbertas kiek atsipeikėjo Misei perėjus pas Džeimsą ir net pasvarstė, ar jam nevertėtų sumažinti įtampos pasikvietus iš ūkinių patalpų kokią begėdę; bet kai Misė sumokėjo už pirkinius auksu, jis apsigalvojo ir nuolankiai išmušė sumą kasos aparatu. Nors Misės apsilankymas ir apstulbino, skyrė jam tik dalį dėmesio, nes kitą dalį atitraukė spėlionės, kas vyksta mineralinio vandens įmonėje, kur posėdžiavo akcininkai, sukviesti į neeilinį susirinkimą. Herlingfordai krautuvininkai nusiuntė ten jiems atstovauti Maksvelą pripažinę, kad šis turi geriausią ir aštriausią liežuvį, ir suprasdami, kad kovos už juos taip pat aršiai kaip ir už save. Šiaip ar taip, verslas turi vykti kaip paprastai, o jeigu mineralinio vandens įmonė ir su ja susijusios verslovės, kaip maudyklės ir viešbutis bei gydykla, žlugs, tuomet parduotuvės jų savininkams taps dar svarbesnės.
Читать дальше