Колин Маккалоу - Misalongio moterys

Galbūt, jei suteiks jai laimės, tai ir neįvyks. Nutinka ir stebuklų, keliaudamas matė vieną ar du. Tai, kad išsivadavo nuo pirmosios žmonos, be abejonės, taip pat reikia priskirti prie stebuklų.

— Noriu pasikalbėti su jumis, ponios, — tarė Džonas Smitas atitraukdamas akis ir mintis nuo dabartinės žmonos.

Trys veidai pasigręžė į jį susidomėję. Druzila ir Oktavija liovėsi triūsti prie viryklės ir atsisėdo.

— Šiandien įvyko Bairono mineralinio vandens kompanijos akcininkų susirinkimas, — pasakė jis, — ir kompanijos valdymas perėjo į kitas rankas. Tiesą sakant, į mano rankas.

— Tavo? — spigtelėjo Misė.

— Taip.

— Vadinasi, tu tas paslaptingasis pirkėjas?

— Taip.

— Bet kodėl? Dėdė Bilis sakė, kad paslaptingasis pirkėjas išleido akcijoms tiek pinigų, jog iš viso negali tikėtis jų susigrąžinti. Tad kodėl?

Jis nusišypsojo — nepatraukliai; pirmą kartą nuo tada, kai jį sutiko, Misė išvydo kitokį Džoną Smitą, galingą ir nuožmų Džoną Smitą, kuris gali ir nežinoti, ką reiškia žodis malonė. Ji neišsigando ir nesistebėjo, veikiau jai patiko. Jis ne nuolatinių gyvenimo sunkumų įveiktas bėglys, jis ne silpnavalis. Iš pažiūros atrodo maloniai atsipalaidavęs ir nerūpestingas, todėl kai kurie žmonės galėjo suklysti manydami, kad tai silpnumas, net jei pažinojo artimai. Kaip jo pirmoji žmona? Taip, Misė suprato, kaip toji žmona galėjo jį nuvertinti, jei buvo gana paika ir savanaudė.

Bet jis prabilo atsakydamas į jos klausimą, ir ji visą dėmesį skyrė jam.

— Turėjau rimtų nesutarimų su Herlingfordais. Ne dėl šios kompanijos, žinoma. Apskritai supratau, kad Herlingfordai baisiai pasipūtę ir tokie užtikrinti, kad jų neva aukšta laisvųjų anglų naujakurių kilmė iškelia juos gerokai aukščiau už tokius žmones kaip aš, nes mano motina turėjo giminaičių, žvanginusių grandinėmis ant kojų, o tėvas buvo grynas žydas. Prisipažįstu, nusistačiau įveikti Herlingfordus ir man buvo nesvarbu, kiek kainuos tai padaryti. Laimė, turiu užtektinai pinigų nupirkti ir tuzinui Bairono mineralinio vandens kompanijų ir to nė nepajusčiau.

— Bet tu kilęs ne iš Bairono, — sutrikusi tarė Misė.

— Teisybė. Tačiau mano pirmoji žmona buvo Herlingford.

— Tikrai? Kuo ji buvo vardu? — paklausė Druzila, viena iš Herlingfordų giminės genealogijos žinovių.

— Una.

Visa laimė, Druzila ir Oktavija buvo taip susidomėjusios tuo, ką sako Džonas Smitas, o pačiam Džonui Smitui taip pat rūpėjo tai pasakyti, kad nė vienas neatkreipė jokio dėmesio į Misę.

Ji sėdėjo suakmenėjusi, nepajėgdama nė pirštelio krustelėti. Una. Una!

Kaip gali motina ir teta sėdėti tokios abejingos šiam vardui, kai priėmė Uną kaip viešnią savo namuose ir vaišino? Negi jos neprisimena sausainių ir pasirašytų dokumentų?

— Una? — paklausė savęs Druzila. — Palaukite... Taip, ji kilusi iš Marko Herlingfordo, gyvenusio Sidnėjuje, šeimos, tad Livila Herlingford jos pirmos eilės pusseserė ir artimiausia giminaitė Bairone. Hm! Niekada nesu jos mačiusi, bet juk ji seniai mirusi. Nuskendo per nelaimę, ar ne?

— Taip, — atsakė Džonas Smitas.

Tai štai kaip yra! Štai dėl ko ji švytėjo. Štai dėl ko ji atsirasdavo vos Misei jos prireikus. Štai kodėl tiek daug dalykų atsitiktinai įvyko bibliotekoje. Meilės romanai, atvedę iki knygos apie merginą, mirštančią nuo širdies ligos. Akcijos ant rašomojo stalo. Įgaliojimų blankai. Ir taip patogiai sutapo, kad Una paaiškėjo besanti taikos teisėja. Narsa ir linksmas nerūpestingumas, nepaprastai patrauklūs suvaržytai Misei. Skaisčiai raudona suknelė ir skrybėlaitė būtent tokios, kokios gimė Misės vaizduotėje, ir dar tiksliai tinkamo dydžio. Keistas reikšmingumas, kurį Unai pavyko suteikti visiems savo žodžiams, tad jie ir susigėrė Misei į širdį, kaip vanduo į išdžiūvusią dirvą, ir gausiai sudygo. Una. O, Una! Miela švytinčioji Una.

— Bet jos santuokinė pavardė tikrai buvo ne Smit, — kalbėjo Druzila. — Daug neįprastesnė, lyg ir Kardmom ar Terebint, o gal Gusfleš. Prisimenu, jis buvo labai turtingas, vien dėl to antrasis seras Viljamas pritarė vedyboms. Taip, suprantu, kaip jie jus įžeidė, jei tai buvote jūs.

— Tai buvau aš, ir jie tikrai mane įžeidė.

— Mes, — tarė Druzila ištiesusi per stalą ranką suimti jo plaštakos, — labai džiaugiamės galėdamos jus pasveikinti atvykus į šią giminės šaką, mano mielas Džonai.

Rūstusis Džonas Smitas dingo, nes akys, žvelgiančios į uošvę, buvo švelnios, linksmos ir romios.

— Ačiū. Aš, aišku, pasikeičiau pavardę ir norėčiau, kad niekam tos senos istorijos nepasakotumėt.

— Iš Misalongio ji neišeis, — užtikrino Druzila ir atsiduso supratusi, kad pavardę jis pasikeitė nubraukdamas skaudžius prisiminimus. Baisūs padariniai, apie kuriuos Misė sužinojo iš paties Džono Smito, akivaizdžiai nepritampa prie Bairono Herlingfordų giminės istorijos.

— Vargšelė, šitaip nuskęsti, — tarė Oktavija linguodama galvą. — Tai tikriausiai baisiai jus sukrėtė, Džonai. Vis dėlto labai džiaugiuosi, kad viskas susiklostė kaip dabar ir įmonėje, ir apskritai. Argi ne įdomu, kad atvykęs vedėte kitą Herlingford?

— Šiandien man tai labai padėjo, — ramiai atsakė Džonas Smitas.

— Yra vienokių ir kitokių Herlingfordų, kaip ir kitose šeimose, — pasakė tikrą tiesą Druzila. — Una gal nebuvo jums visai tinkama žmona, tad gal ir neblogai, kad mirė tokia jauna. O Misė — aš manau, su ja būsite laimingas.

Jis šyptelėjo ir ištiesė ranką per stalą, kad paimtų Misės šaltą drėgną ranką.

— Taip, manau, ir ji bus.

Jis pabučiavo virpančius Misės pirštus, nors ir toli sėdėjo, tada jos ranką paleido ir visą dėmesį skyrė Druzilai su Oktavija.

— Šiaip ar taip, kai dabar valdau Bairono mineralinio vandens kompaniją ir gretutines įmones, norėsiu keleto būtinų permainų. Savaime aišku, būsiu valdybos pirmininkas, o Misę paskyriau savo vicepirmininke, bet man reikia dar aštuonių valdybos narių. Reikia grupės darbščių suinteresuotų asmenų, kuriems rūpėtų Baironas ir jo žmonės bei pati mineralinio vandens įmonė. Šiandien gavau tiek balsų, kad galiu pertvarkyti valdybą kaip tinkamas, o noriu padaryti šį tą visiškai kitaip, tad kai pranešiau apie savo ketinimus, įgijau dar daugiau akcijų. Kai posėdis baigėsi, savo akcijas man pardavė seras Viljamas, Edmundas Maršalas, broliai Maksvelas ir Herbertas Herlingfordai ir dar keli tuzinai kitų. Jų sveiką protą įveikė tulžis, ir jie tik patvirtina tai, ką jau seniai nuspėjau — jie tikri mulkiai. Bairono mineralinio vandens kompanija taps didesnė ir geresnė! Ji atsižvelgs į miesto gyventojus ir turės įvairesnių interesų.

Jis nusijuokė, gūžtelėjo pečiais.

— Na, nėra prasmės tiek daug dėmesio skirti tokiems kaip seras Viljamas Herlingfordas, tiesa? Man valdyboje reikia moterų, ir noriu pradėti nuo judviejų, ponios, ir panelių Džulijos bei Kornelijos Herlingford. Jūs visos neįtikėtinai dorojatės su iškilusiais sunkumais ir tikrai nestokojate drąsos. Gali būti, kad į valdybą priėmus moterų iš esmės keisis darbuotojų sudėtis, bet, mano nuomone, daugumoje valdybų ir dabar sėdi moterys — senos moterys.

Jis žaismingai kilstelėjo antakį Druzilai ir Oktavijai, kurios tylomis klausėsi jo lyg apžavėtos.

— Ar mano pasiūlymas jus sudomino? Savaime aišku, gausite valdybos nario algas. Buvusiems nariams mokėta po penkis tūkstančius svarų per metus, tačiau aš įspėju, kad sumažinsiu tą skaičių iki dviejų tūkstančių.