Колин Маккалоу - Misalongio moterys

Bet dar maloniau buvo pajusti, kaip jį veikia jos buvimas. Jis priėjo tiesiai prie jos, apkabino ir švelniai sūpuodamas stovėjo dar visai mieguistas ir apsunkęs, o jo barzda brūžavo jai sprandą.

— Labas rytas, — sušnabždėjo ji, šypsančiomis lūpomis spausdama bučinukus jam į petį.

— Labas, — sumurmėjo jis, aiškiai patenkintas, kaip ji atsiliepia.

Žinoma, ji buvo alkana kaip vilkas, beveik nieko nevalgiusi dvi paras.

— Aš paruošiu pusryčius, — pasakė.

— Nori išsimaudyti? — prakalbo jis žvaliau, bet nesistengė pasitraukti.

Gal užuodė Geltonpienę! O, varge! Tačiau vėl pajuto alkį.

— Taip, noriu. Ar čia yra išvietė?

— Apsiauk.

Kol ji sukišo kojas į batus, nesirūpindama jų suvarstyti, jis pasirausė didelėje skrynioje ir ištraukė du rankšluosčius, senus ir šiurkščius, tačiau švarius.

Laukymėje šešėliuose žibėjo šalna, bet kai Misė pakėlė akis aukštyn, didžiulės smiltainio sienos jau žioravo raudoniu tekančios saulės spinduliuose, o dangus švytėjo prislopintais pieniškais gaisais kaip perlai arba Unos oda. Visur čiulbėjo ulbėjo paukščiai — tik auštant jie mieliausiai skardena.

— Išvietė kiek primityvi, — perspėjo jis rodydamas, kur buvo iškasęs gilią duobę ir apdėjęs akmens luiteliais vietoj sėdynės, įkišęs laikraštį į dėželę, kad nesudrėktų; nebuvo jos užstojęs nei sienomis, nei uždengęs stogu.

— Dar nebuvau mačiusi taip gerai vėdinamos išvietės, — linksmai tarė Misė.

Jis sukikeno.

— Didelio ar mažo?

— Mažo, ačiū tau.

— Tai palauksiu tavęs ten, — jis mostelėjo į tolimą laukymės kraštą.

Netrukus prie jo priėjusi Misė šiurpo vos pagalvojusi, kaip ners į ledinį upės vandenį, o jis atrodė kaip žmogus, kuriam stingdantis vanduo patiks. Galbūt pati išsikasiau sau duobę, pagalvojo ji, ir krisiu negyva po tokių maudynių.

Bet užuot vedęsis ją prie upės, Džonas Smitas pasuko į papartmedžių tankynę, kur baltais plunksniškais žiedais žydėjo laukinės raganės. Ir štai prieš ją atsivėrė gražiausia vonia pasaulyje — šiltas šaltinis tryško iš plyšio tarp dviejų uolų neaukšto akmeninio šlaito viršuje ir tiško srove, kiek per silpna, kad būtų pavadinta kriokliu, į platų apsamanojusį tvenkinį.

Misė akimoju nusimetė chalatą ir po poros sekundžių jau žengė į skaidrų kaip krištolas kūno šilumos vandenį, nuo kurio tingiai plonomis sruogelėmis į vėsų orą kilo garai. Gylio jame buvo maždaug aštuoniolika colių, dugną dengė švarūs lygūs akmenys. Ir jokių dėlių!

— Per daug neprimuilink, — patarė Džonas Smitas parodęs, kur nedidelėje įduboje šalia tvenkinio buvo padėtas nemažas gabalėlis brangiausios rūšies muilo. — Vanduo tikrai nuteka, nes niekada nepakyla aukščiau, bet geriau be reikalo negundyti likimo.

— Dabar man aišku, kodėl tu toks švarus, — tarė ji prisiminusi Misalongio maudynes — dviejuose coliuose vandens aprūdijusioje vonioje prisipylus karšto vandens iš virdulio, šalto iš kibiro. Ir ta apgailėtinai menka vandens porcija naudojosi jos visos trys iš eilės, Misė paskutinė lyg ištraukusi blogą burtą.

Nė nenutuokdama, kaip patraukliai atrodo, Misė nusišypsojo jam ir iškėlė rankas, o rusvi nedidelių krūtų speneliai aiškiai pasirodė virš vandens.

— Gal ir tu ateisi? — pakvietė ji įgudusios gundytojos balsu. — Vietos daug.

Daugiau raginti jo nereikėjo ir jis, regis, pamiršo pats perspėjęs dėl gausių putų — taip stropiai tyrinėjo kiekvieną jos kūno plotelį ranka su muilo gabalėliu, ir Misė nebemanė, kad jo stropumas susijęs su Geltonpienės kvapu. Ji leidosi muilijama leipdama iš malonumo, bet paskui užsispyrė atsilyginti tuo pačiu. Tad maudynės užtruko kone visą valandą.

Tačiau po pusryčių Džonas Smitas ėmėsi veikti.

— Katumboje turėtų būti metrikacijos įstaiga, ten ir gausim leidimą tuoktis, — tarė jis.

— Jeigu aš su tavimi nuvažiuočiau tik iki Misalongio, o paskui nueičiau į Baironą ir ten sėsčiau į traukinį, manau, Katumbą pasiekčiau beveik taip pat greitai kaip tu su savo vežimu, — tarė Misė. — Man reikia susitikti su motina, noriu nupirkti maisto ir dar turiu grąžinti knygą į biblioteką.

Staiga jis sunerimo.

— Juk tu neplanuoji didelių vestuvių, tiesa?

Ji nusijuokė.

— Ne! Užteks tik mudviejų. Aš palikau motinai laiškelį, tai dabar noriu įsitikinti, ar ji ne per daug nusiminusi. O bibliotekoje dirba mano geriausia draugė — ar tu nieko prieš, jei ji ateis į vestuves?

— Ne, jei tu taip nori. Tik perspėju, jei man pavyks įtikinti valdininkus, norėčiau viską padaryti šiandien.

— Katumboje?

— Taip.

Ištekėti vilkint rudai ! Nejau taip lemta? Misė atsiduso.

— Gerai, jei pažadėsi man vieną dalyką.

— Kokį?

— Kai numirsiu, ar palaidosi mane su raudona nėrinių suknele? O jei tokios negausi, spalva gali būti bet kokia, tik ne ruda!

Jis atrodė nustebęs.

— Tau nepatinka ruda? Nesu matęs tavęs vilkint kaip nors kitaip.

— Aš vilkiu rudai, nes esu neturtinga, bet garbinga. Rudas drabužis nesitepa, niekada neišeina iš mados, nes niekada ir nebuvo madingas, neblunka ir neatrodo pigiai, prastai ar paleistuviškai.

Tai jį prajuokino, bet jis grįžo prie reikalo.

— Ar turi gimimo liudijimą?

— Taip, kelionmaišyje.

— O koks iš tikrųjų tavo vardas?

Ji reagavo į tą klausimą labai neįprastai: išraudo, ėmė muistytis kėdėje, sukando dantis.

— Ar negali vadinti manęs Mise? Taip mane visada vadino, garbės žodis.

— Anksčiau ar vėliau tavo tikrasis vardas turės paaiškėti, — nusiviepė jis. — Nagi, jau pasakyk! Juk jis nėra koks nors labai negražus.

— Misalongė.

Jis prapliupo juokais.

— Nemulkink manęs!

— Gerai būtų.

— Taip vadinama jūsų sodyba?

— Lygiai taip. Mano tėvui jis atrodė gražiausias žodis pasaulyje, be to, jis bodėjosi Herlingfordų įpročiu vaikus krikštyti lotyniškais vardais. Motina norėjo duoti man Kamilos vardą, bet jis užsispyrė, kad būčiau Misalongė.

— Ak tu, vargšele!

Šį kartą Misės kojos lengvai žengė Misalongio priekinės verandos laipteliais; ji pasibeldė į duris, lyg būtų svetima.

Duris atidarė Druzila ir pažvelgė į dukterį, tartum toji iš tikrųjų būtų svetima. Jai akivaizdžiai nieko bloga nenutikę! Atrodo dar geriau negu kada nors per visą savo gyvenimą.

— Žinai, ką darai, vaikeli, — tarė ji pirma eidama per prieškambarį į virtuvę. — Gaila, neužteko apie tai vien skaityti, bet manau, nėra ko graužtis dėl to, ko nebeatitaisysi, tiesa? Ar grįžai visam laikui?

— Ne.

Atšlubčiojo Oktavija ir nuo švytinčios Misės gavo po bučinį į abu skruostus.

— Ar tu sveika? — virpančiu balsu paklausė Oktavija mėšlungiškai spausdama Misės rankas.

— Aišku, kad sveika! — atšaldė ją Druzila. — Tik pažvelk į ją, dėl Dievo meilės!

Misė meiliai nusišypsojo motinai; kaip keista, kad tik dabar, kai saitai, siejantys ją su Misalongiu, nutraukti, ji suprato, kaip labai myli Druzilą. Tai gal dabar, turėdama progą pažvelgti iš atokiau, galės suprasti Druzilos rūpesčius, sielvartus, sunkumus.

— Esu tau labai dėkinga, motin, — tarė ji, — tu leidi man jaustis oriai pripažindama, kad žinau, ką darau.

— Jei baigdama trisdešimt ketvirtus nežinotum, ką darai, Mise, būtum visai beviltiška. Tu gana ilgai mėginai gyventi kaip mes, bet kas galėtų pasakyti, kad tavo pasirinktas gyvenimas nebus geresnis?

— Tikra tiesa. Bet tai, ką sakai man dabar, gerokai skiriasi nuo to, kai nurodinėjai, kokias knygas man skaityti ir kokios spalvos drabužius vilkėti.