Колин Маккалоу - Misalongio moterys

— Ne visi Herlingfordai turtingi, pone Smitai. Iš tiesų aš iš Herlingfordų, tik iš motinos pusės. Motina ir teta yra Maksvelo ir Herberto Herlingfordų seserys, taigi sero Viljamo pirmos eilės pusseserės.

Džonas Smitas pasigręžęs spoksojo į Misę, kol ji tai aiškino, tada net švilptelėjo.

— Na, še tau, kad nori! Tikros Herlingford tūno pačiame Gordono kelio gale ir vos suduria galą su galu. Kas nutiko?

Likusį iki namų kelią Misė linksmino Džoną Smitą pasakodama apie pirmojo sero Viljamo suktybę ir bendrą jo palikuonių klastą.

— Ačiū, — jai pabaigus tarė jis. — Jūs atsakėte man į daugelį klausimų ir suteikėte peno apmąstymams, — sustabdė arklius prie Misalongio priekinių vartelių. — Na štai, jūs jau namie, ir motina gal dar nepradėjo nerimauti.

Misė nušoko žemėn be jo pagalbos.

— Dėkui jums, mielas pone Smitai. Aš ir toliau manau, kad jūs labai geras žmogus.

Užuot ką nors atsakęs, jis tik kilstelėjo ranką prie skrybėlės, staiga nušvito šypsniu ir ėmėsi sukti arklius.

Laiškelį rado Oktavija atėjusi ieškoti Misės. Ant rudos lovatiesės gulėjo labai baltas popieriaus lapelis su vieninteliu žodžiu spausdintinėmis raidėmis: MOTINAI. Oktavijos širdis nubildėjo į kulnus; laiškeliuose su žodeliu MOTINAI gerų žinių nebūna.

Tad išgirdusi pro priekines duris pareinančią Druzilą, nuskubėjo į prieškambarį su laiškeliu rankoje, o iš jos melsvų iššokusių akių tuoj turėjo pasipilti tiek ašarų, kiek pareikalaus laiškelio turinys.

— Misės nebėra, ji paliko tau laiškelį!

Druzila suraukė antakius, bet nesupanikavo.

— Išėjo?

— Išėjo! Pasiėmė visus drabužius ir mūsų kelionmaišį. Druzilos skruostų oda nemaloniai pašiurpo ir įsitempė.

Čiupusi laiškelį ėmė jį balsiai skaityti, kad Oktavija klaidingai neišsiaiškintų turinio. Jame buvo parašyta:

„Brangioji Motin,

atleisk man, kad išeinu nieko nesakiusi, bet manau, tikrai bus geriau, jei nežinosi, ką esu suplanavusi, kol dar neaišku, ar mano planas pavyks. Namo pareisiu galbūt rytoj ar poryt, ar bent aplankysiu. Tik nesirūpink. Man viskas gerai.

Tavo mylinti duktė Misė.“

Oktavija paplūdo ašaromis, bet Druzila nepravirko. Ji sulankstė laiškelį ir nusinešė į virtuvę, ten labai atsargiai atrėmė ant kamino lentynėlės.

— Reikia kviesti policiją, — ašaringai tarė Oktavija.

— Mes to nedarysim, — paprieštaravo Druzila ir pastūmė virdulį į karštesnę viryklės vietą. — O varge, man baisiai reikia puodelio arbatos!

— Bet Misei gali grėsti pavojus!

— Labai tuo abejoju. Iš jos raštelio nematyti jokių kvailystės požymių, — atsiduso ji sėsdamasi. — Oktavija, nusišluostyk ašaras! Kelių pastarųjų dienų įvykiai mane pamokė, kad Misė toks žmogus, kurio reikia paisyti. Neabejoju, kad ji saugi ir kad galbūt rytoj mes tikrai vėl ją pamatysim. O kol kas niekam nė neužsiminsim, kad Misė išėjo iš namų.

— Bet ji kažkur ten, ir nėra nieko, kas apsaugotų ją nuo vyrų.

— Galimas dalykas, kad Misė nusprendė nebesisaugoti vyrų, — sausai tarė Druzila. — Taigi daryk, kas tau liepta, Oktavija, liaukis žliumbusi ir užplikyk arbatos. Turiu tau daug ką papasakoti apie tai, kas visai nesusiję su Misės dingimu.

Smalsumas įveikė sielvartą; Oktavija įpylė į arbatinuką karšto vandens ir paliko prie viryklės.

— Tai ką? — nekantriai paklausė ji.

— Na, atidaviau Kornelijai ir Džulijai jų pinigus ir nusipirkau siuvamąją mašiną.

— Druzila!

Taigi dvi Misalongyje likusios moterys gerdamos arbatą išsamiai aptarė dienos įvykius, paskui ėmėsi įprastų darbų ir galų gale nuėjo gulti kiekviena į savo kambarį.

— Gerasis Dieve, — meldėsi atsiklaupusi Druzila, — prašau Tavęs, padėk Misei ir apsaugok ją, neleisk jos skriausti ir suteik jai stiprybės visokiose nelaimėse. Amen.

Tada įsiropštė į lovą, vienintelę dvigulę namuose, kaip ir derėjo vienintelei iš jų ištekėjusiai. Bet dar praėjo šiek tiek laiko, kol jai pavyko sumerkti akis.

Fisharmonija padėjo Misei, kad niekas jos nepastebėtų, kai Džonas Smitas parvežė ją į Misalongį, — niekas negalėjo išgirsti, kaip atvažiavo ir nuvažiavo jo vežimas, ir niekas negirdėjo, kaip Misė apėjusi namą patraukė per kiemą prie pašiūrės. Ten nebuvo vietos pasislėpti, bet užkišusi kelionmaišį už maišo su pašaru ji išėjo iš pašiūrės į sodą ir grįžo, kai motina pamelžė karvę. Aišku, Geltonpienė atpažino Misės žingsnius ir ėmė gailiai mykti prašydamasi melžiama, bet labiau sunerimti nespėjo, nes atėjo Druzila su milžtuve.

Užsiglaudusi už storiausios obels kamieno ir užsimerkusi Misė troško iš tiesų sirgti mirtina širdies liga, geriausiai tokia sunkia, kad nebesulauktų ryto.

Ji nepajudėjo iš vietos, kol visiškai sutemo; skvarbus šaltas Mėlynųjų kalnų pavasario oras pagaliau išvijo ją iš sodo į palyginti šiltą pašiūrę. Geltonpienė gulėjo parietusi kojas, ramiai gromuliuodama, patenkinta, kad tešmuo jau tuščias. Tad Misė pasiklojo šalia ant žemės švarų maišą ir susirietė atrėmusi galvą ir pečius į šiltą gurgiantį Geltonpienės šoną.

Žinoma, jai derėjo išdrįsti ir Džonui Smitui nuvažiavus žengti į vidų, bet kai ėmė lipti verandos laipteliais, kojos nenorėjo klausyti. Kaip pasakyti motinai, kad pasisiūlei tekėti už beveik nepažįstamo žmogaus, bet visos pastangos nuėjo veltui, jis tave atstūmė? O nepajėgusi prisipažinti, kokią įtikinamą pasakėlę būtų galėjusi suregzti? Misė nemokėjo pasakoti, ji tik mėgo skaityti. Galbūt rytą galės prisipažinti, sakė sau, dusdama iš graužaties ir gėlos; bet kur kas blogiau būtų praleisti naktį kur nors ne po Misalongio stogu, jei reikės pasiaiškinti. Ar kas patikės, kad praleido ją miegodama su karvei Tuoj pat eik į vidų, šnibždėjo jos doroji pusė, bet ne tokiai dorai pusei stigo drąsos.

Ėmė tvenktis ir byrėti ašaros, nes Misė iš tikrųjų išseko, ir ne tiek nuo fizinių pastangų, kiek nuo didžiulio valios, nusiuntusios ją pas Džoną Smitą, proveržio.

— O, Geltonpiene, ką man dabar daryti? — verkė ji.

Geltonpienė tik tyliai sumykė.

Ir Misė netrukus užmigo.

Likus valandai iki aušros ją prižadino Misalongio gaidys, iškakariekojęs savo rytinę giesmę ant laktos beveik jai virš galvos. Ji sutrikusi stryktelėjo, paskui vėl atsirėmė į savo gyvą pagalvę iš naujo persmelkta kančios ir baisios painiavos. Alkana nesijautė, nenorėjo ir gerti. Ką daryti? Ak, ką daryti?

Bet auštant jau buvo apsisprendusi, ką daryti, ir atsikėlė turėdama tikslą. Išsitraukusi iš kelionmaišio šukas ir plaukų šepetį susitvarkė, kiek buvo įmanoma, bet po visų pastangų galiausiai suvokė smarkiai trenkianti karve.

Kai tykino pro Misalongio namą, neišgirdo nieko nė krustelint, o pro motinos langą sklido tylus knarkimas. Saugu.

Ir vėl žemyn į Džono Smito slėnį, bet jau be vakarykščio svajingo susižavėjimo ir nesuvaldomo džiaugsmo, kai atrodė, kad nieko nėra neįmanoma ir viskas turi baigtis gerai. Šį kartą Misė žingsniavo turėdama nedaug vilties, bet su geležiniu ryžtu; jis nebepasakys ne, net jeigu dėl to reikės visus metus nakvoti motinos pašiūrėje dalijantis su Geltonpiene guoliu ir kas rytą keliauti į Džono Smito slėnį, kad vėl prašytų ją vesti. Nes ji tikrai keliaus ir rytoj, jeigu jis ir šiandien atsisakys, ir poryt, ir užporyt...

Kai Misė pagaliau pasiekė laukymę ir trobelę, baigėsi dešimta; iš kamino lygiai taip pat vinguriavo dūmelis, ir kaip vakar niekur nebuvo matyti Džono Smito. Ji atsisėdo ant kelmo laukti.