Колин Маккалоу - Misalongio moterys

Norėdama pasakyti, kaip Una jai patinka, bet per daug varžydamasi, Misė ieškojo pokalbiui tinkamos temos.

— Dar nepaklausei, ką man pasakė gydytojas.

Skaisčios Unos akys blykstelėjo.

— Ką jis pasakė?

Misė atsiduso.

— Mano širdis visiškai sveika.

— Ar tikrai?

Žinodama, ką Una turėjo omenyje, ji nusišypsojo.

— Na, gerai, ji kiek pažeista. Bet ne ligos.

— Manau, kad tai sunkiausia liga pasaulyje!

— Bet gydytojų žinyne jos nėra.

— Jeigu tau taip baisiai patinka Džonas Smitas, tai kodėl jam to neparodai?

— Aš?

— Taip, mieloji, tu! Žinai, didžiausia tavo bėda, kad esi išauklėta — kaip ir visas jūsų miestelis — galvoti, jei neatrodai ir nesielgi taip kaip Alicija Maršai, tai tavimi negali susidomėti joks vyras. Bet, brangioji, Alicija Maršai sužavi ne kiekvieną sutiktą vyrą! Yra daug vyrų, turinčių geresnį skonį ir akį, ir aš žinau, kad Džonas Smitas yra vienas iš jų, — Una išdykėliškai šyptelėjo. — Iš tiesų aš manau, kad tu kuo puikiausiai tiktum Džonui Smitui.

— Jis gal vedęs?

— Kadaise buvo, bet dabar jis garbingai vienišas — jo žmona mirė.

— O! Ar ji buvo... ar buvo gera?

Una pagalvojo.

— Na, bent jau man ji patiko. Daugybei nepatiko.

— O jam patiko?

— Manau, kad iš pradžių tikriausiai visai patiko, bet į pabaigą ne itin.

Una apmokėjo sąskaitą ir nenorėjo nė klausyti Misės prieštaravimų.

— Mieloji, iš šiandienos sandorio sau tu visiškai nieko nelaimėjai, o aš gavau grynaisiais šimtą stebuklingų svarų ir ketinu juos iššvaistyti lyg būčiau karaliaus meilužė. Todėl pavaišinau pietumis.

Ten, kur jos laukė tramvajaus, visą kampą užėmė prašmatniai atrodanti drabužių parduotuvė, bet, Misės nuostabai, Una ja nė kiek nesusidomėjo.

— Pirmiausia, mieloji, už šimtą svarų čia nė susmirdusio skuduro nenusipirksi, — paaiškino toji. — Be to, jų drabužiai apgailėtinai blankūs, o kainos pasiutusiai aukštos. Ir jokių raudonų suknelių! Tai per daug padori parduotuvė.

— Vieną gražią dieną aš apsirengsiu skaisčiai raudona nėrinių suknele ir užsidėsiu tokią pat skrybėlaitę, — pasakė Misė, — kad ir kaip nepadoriai atrodysiu.

— Taigi nesergu jokia širdies liga, — pasakė Misė motinai ir tetai. — Iš tiesų mano širdis sveikut sveikutėlė.

Abu dideli išblyškę sunerimę veidai, nukreipti į Misę, bematant atsipalaidavo.

— O, kokia gera žinia! — tarė Oktavija.

— Tai kas tada tau yra? — paklausė Druzila.

— Man užspaustas stuburo nervas.

— Dieve brangus! Ar tai reiškia, kad neįmanoma pagydyti?

— Ne, daktaras Parkinsonas mano, kad gal jau pagydė. Vos galvos man nenusuko, taip baisiai sutraškėjo, ir dabar jau turėčiau būti ganėtinai sveika. Tai, ką jis padarė, regis, pavadino manualiniu gydymu. Bet jei vėl ištiks priepuolis, jums reikės man pririšti prie pėdų po plytą, ir aš turėsiu pakabėti pasidėjusi smakrą ant skersinio! — nusišaipė ji. — Vien pagalvojus apie tai bet koks negalavimas garuote išgaruos! — tik su nemenka pastanga jai pavyko užkelti ant stalo rankinę. — Čia kur kas svarbiau — tik pažiūrėkit! — ir ištraukė keturis tvarkingai suvyniotus ritinėlius. — Šimtas svarų tau, motin, visi auksu. Ir tiek pat tetai Oktavijai, tetai Kornelijai ir tetai Džulijai.

— Stebuklas, — pasakė Druzila.

— Ne, tik kiek pavėluotas teisingumas, — paprieštaravo Misė. — Dabar jau nusipirksi tą siuvamąją, ar ne?

Druzilos širdyje susigrūmė taupumas ir troškimas, bet paskui ji paskelbė paliaubas, ir karo baigtis liko neaiški.

— Sakiau, kad pagalvosiu apie tai, ir aš pagalvosiu.

Kai atėjo laikas miegoti, Misė, nors ir išvarginta tos dienos naujų įspūdžių, pasijuto negalinti užmigti ir patenkinta gulėdama tamsoje galvojo apie Džoną Smitą. Vadinasi, jis buvo vedęs, bet žmona numirė. Vaikų tikrai neturėjo, antraip jie būtinai būtų kartu bent jau dalį laiko. Tai liūdino, liūdino ir Unos nuomonė apie jų santuoką, kad į pabaigą jis žmonos nebemylėjo. Sidnėjaus visuomenė, nusprendė Misė, nepalanki šeimos laimei, juk nelaiminga buvo Una su savo Volesu ir Džonas Smitas su savo žmona. Vis dėlto poniai Smit neteko kentėti ištuokos gėdos; čia Misė pirmą kartą papročių varžomame savo gyvenime susimąstė, ar ne geriau būti pažymėtai ištuokos dėme negu baigti gyvenimą ankstyva mirtimi.

Iki vidurnakčio ji jau buvo surezgusi planą ir galutinai apsisprendusi. Ji tai padarys, ir padarys rytoj. Galų gale ką gi ji praras? Jeigu sumanymas neduos vaisių, paprasčiausiai nugyvens dar trisdešimt trejus metus taip pat, kaip nugyveno šiuos trisdešimt trejus. Iš tiesų pabandyti verta.

Staiga apsnūdusioje galvoje dar kilo mintis, skirta Džonui Smitui, nieko neįtariančiai aukai. Ar tai bus sąžininga? Taip, atsakė pati sau Misė. Apsivertė ant kito šono ir užmigo daugiau dėl nieko nenuogąstaudama.

Druzila nusprendė nunešti keturis šimtus svarų į Baironą niekieno nelydima ir išėjo jau kitą rytą devintą valandą; sunki našta krepšyje jai atrodė lengva kaip plunksnelė. Ji jautėsi labai laiminga ne tik pati, bet ir dėl seserų. Per kelias pastarąsias savaites sėkmė ją aplankė dažniau kaip per praėjusius kone keturis dešimtmečius, ir ji jau įsidrąsino tikėtis, kad ši sėkmė — tai maža srovelė, virstanti srauniu upokšniu, o ne šlakelis, susigeriantis į smėlį. Bet ji skirta ne vien tik man, prisiekė Druzila. Kaip nors turiu užtikrinti, kad sėkmė aplankytų mus visas.

Kol Oktavija laiminga krapštėsi virtuvėje, Misė patyliukais susidėjo negausius savo drabužius į aptrintą kelionmaišį, pravartu visoms Misalongio moterims tais retais atvejais, kai jo prisireikdavo. Ant lovos užtiesalo paliko raštelį motinai, tada išėjo pro priekines duris, paėjo takeliu iki vartelių ir pasuko ne į dešinę kaip paprastai, o į kairę.

Šį kartą ji nesiėmė droviai apžiūrinėti kelio, einančio žemyn į Džono Smito slėnį; leidosi juo ryžtingai ir tikslingai, pasiramsčiuodama tvirta lazda, ir kelionmaišis padėjo išlaikyti pusiausvyrą einant per akmenų sąvartas. Nuošliaužos apačioje eiti tapo lengviau, nes kelias, iš abiejų pusių juosiamas miško, nėrė į uolos papėdę. Nebuvo taip šalta, kaip, jos įsivaizdavimu, galėjo būti, nes stipriausi vėjai pūtė aukštai viršuje, o čia, slėnyje, tvyrojo tyla ir ramybė.

Už keturių mylių nuo kelio pradžios atviras nuolaidžių šlaitų miškas virto savotiškomis džiunglėmis, prisiraizgiusiomis vijoklinių ir šliaužiančių augalų, papartmedžių ir net kelių rūšių palmių. Visur čiulbėjo manorinos, kad ir kaip ji stengėsi, negalėjo jų pamatyti, bet giesmelės skambėjo kaip švelnūs sidabriniai varpeliai, aukštos ir skaidrios, tarsi visai ne paukščių, o elfų. Į jų skambesį pynėsi ir kitų paukščių balsai, džiugiai čerškė šarkos, linksmai čiauškėjo mažyčiai giesmininkai vėduoklinėmis uodegomis; jie skrajojo kone per colį nuo veido ir tartum sveikino atvykus į savo namus.

Trečią ėjimo valandą buvo labai drėgna, saulė tik vos skverbėsi pro lapijos skliautą virš galvos, kojos slidinėjo ant samanų, drėgnos žemės ir yrančios miško paklotės. Kai ant rankos nukrito pirmoji dėlė ir tuoj pat įsisegė, plona, gleivėta ir besiraitanti, Misė vos neėmė klykti ir lėkti ratais kaip išprotėjusi, ypač kai karštligiškos pastangos ją ištraukti pasirodė bergždžios. Bet ji prisivertė stovėti visiškai ramiai ir tylėti, kol pagaugai ant sprando ir rankų atlėgo, o tada išdrožė sau griežtą pamokslą: jeigu šie šlykštūs padarai gyvena Džono Smito miške, reikia susidoroti su jais taip, kad jo akyse nepasirodytų paika moterimi. Dėlė greitai ėmė pampti, o kažką pajutusi ant atviros kaklo ir veido odos, Misė suprato, kad prie jos prisidėjo ir daugiau tų kraujasiurbių. Šlykštynės! Neleidžia jai eiti! Ji žengė toliau vildamasi, kad judant įsisiurbs mažiau dėlių negu stovint vietoje, ir ta viltis pasiteisino. Prisisotinusi pirmoji dėlė pati šleptelėjo žemėn kaip niekur nieko, paskui nukrito ir kitos. Tada Misė sužinojo — kad ir kaip stengsies sulaikyti kraujavimą iš žaizdelių, nepavyks. Tai bent, visa kruvina! Štai tau ir pamoka — svajonės neatitinka tikrovės.