Колин Маккалоу - Misalongio moterys

— O, kaip smagu! Tada antradienį.

Una ėmė tiesiog žėrėti, tokia skaisti nuo jos pasklido šviesa.

— Turėsiu prašyti tave dar vienos malonės.

— Žinoma, mieloji. Kokios?

— Ar negalėtum nueiti į gretimą raštinės reikmenų parduotuvę ir nupirkti man keturis įgaliojimų blankus? Matai, jei eisiu pati, dėdė Septimas būtinai norės sužinoti, kam man jų reikia, o paskui užsimins apie tai dėdei Biliui ar dėdėms Maksvelui su Herbertu, ir... na, aš verčiau savo reikalus pasiliksiu sau.

— Nueisiu tą pat minutę, kai tik baigsiu gerti arbatą, o tu čia pabūsi vietoje manęs.

Jiedvi taip ir susitarė, netgi ir tai, kad sekmadienį popiet, penktą valandą, Una atvažiuos į Misalongį pabūti liudininke pasirašant blankus. Visa laimė, kad šį kartą Misė buvo pasiėmusi savo nedidukę piniginę, o joje buvo du šilingai; blankai kainavo brangiai, po tris pensus už vieną.

— Ačiū, — tarė Misė, kišdama blankų ritinėlį į savo pirkinių krepšelį.

Ir dar nusprendė pasiimti knygų.

— Dieve brangus! — sušuko Una, pažvelgusi į antraštes. — Ar tikrai vėl nori „Audringosios širdies“? Juk sakei, kad skaitei visą praėjusią savaitę.

— Skaičiau. Bet noriu perskaityti dar kartą.

Ir krepšelyje prie blankų prigludo „Audringoji širdis“.

— Atvažiuosiu pas jus į Misalongį sekmadienį popiet, ir nesijaudink, tetutė Livė man visada mielai leidžia pasiimti arklį ir vežimaitį, — pasakė Una palydėjusi prie durų, o ten pakštelėjo į skruostą nepratusiai prie to Misei. — Aukščiau galvą, mergaite, tu pajėgsi tai padaryti, — tarė ir stumtelėjo Misę į gatvę.

— Motin, — tarė Misė vakare, kai su Druzila ir Oktavija sėdėjo šiltoje virtuvėje, — ar dar turi tas Bairono mineralinio vandens kompanijos akcijas, kurias senelis paliko testamentu tau ir tetai Oktavijai?

Druzila suklususi pakėlė akis nuo savo karoliukų; nors pati stengėsi pakeisti hierarchiją šioje vištidėje, vis dėlto šiek tiek sunkokai taikėsi su tuo, kad jau ne ji čia svarbiausia višta. Ir išmoko greitai pastebėti subtilesnį netiesioginį Misės vadovavimo būdą, todėl dabar jau žinojo, kad reikia laukti kažko nauja.

— Taip, aš jas tebeturiu, — atsakė.

Misė nuleido į sterblę nėrinius ir labai rimtai pažvelgė į motiną.

— Motin, ar tu manimi pasitiki?

Druzila sumirksėjo.

— Žinoma, pasitikiu!

— Kiek kainuoja nauja Singer siuvamoji mašina?

— Tiksliai nežinau, bet įsivaizduoju, bent dvidešimt ar trisdešimt svarų, o gal dar daugiau.

— Jei turėtum dar šimtą svarų, be tų dviejų, kuriuos teta Aurelija sumokėjo už Alicijos patalynę, ar nusipirktum tą siuvamąją?

— Tikrai kiltų tokia pagunda.

— Tada duok man savo Bairono kompanijos akcijas ir leisk jas parduoti. Sidnėjuje galiu tau gauti dešimt svarų už akciją.

Druzila su Oktavija liovėsi dirbusios.

— Mise, mieloji, jos bevertės, — švelniai tarė Oktavija.

— Ne, jos nėra bevertės, — atsakė Misė. — Dėdė Bilis, dėdė Herbertas ir visi kiti jus apgaudinėja, ir tiek. Jums dažnai turėjo mokėti vadinamus dividendus, nes Bairono mineralinio vandens kompanija — nepaprastai pelningas koncernas.

— Ne, tu klysti! — purtydama galvą spyrėsi Oktavija.

— Neklystu. Jeigu judvi ir teta Kornelija su teta Džulija prieš daugelį metų būtumėte galėjusios kreiptis į nešališką teisininką Sidnėjuje, dabar būtumėte gerokai turtingesnės negu esate, ir tai tikra teisybė.

— Mes nieko negalime daryti vyrijai už nugaros, Mise, — tarė Oktavija. — Tai būtų išdavystė, pasitikėjimo jais laužymas. Jie geriau už mus viską išmano, todėl ir rūpinasi mumis, už mus stengiasi. Jie mūsų šeima !

— Tarsi nežinočiau! — sušuko Misė pro sukąstus dantis. — Teta Oktavija, toji vyrija pelnosi iš šeimos nuo Herlingfordų giminės pradžios! Jie skriaudžia jus! Jie jus išnaudoja ! Ar esam kada gavusios teisingą atlygį iš dėdės Maksvelo už savo produktus? Ar jūs nuoširdžiai tikit visomis tomis graudžiomis pasakomis, kad jį patį rinka esą žlugdo, tai kaip jis galįs įstengti sumokėti mums daugiau? Jis turtingas kaip Krezas! Ir kada jūs gavot įrodymų, kad dėdė Herbertas prarado jūsų pinigus nesėkmingai investavęs? Jis turtingesnis ir už Krezą! O argi dėdė Bilis pats jums nesakė, kad jūsų akcijos bevertės?

Tylomis ir įdėmiai klausiusi Druzila pasijuto sukrėsta, paskui ėmė abejoti, iš pradžių nė nenorėjusi klausytis aiškiai troško išgirsti daugiau. Ir įsikarščiavusiai Misei baigiant kalbėti net Oktavija ėmė regimai dvejoti. Jei čia būtų sėdėjusi senoji Misė ir griovusi senąją tvarką, jos galbūt net nesusvyravusios būtų numoję ranka į tai, ką ji sakė, bet ši naujoji Misė jau turėjo joms įtakos, todėl jos žodžiai skambėjo kaip neginčijama tiesa.

— Klausykit, — ramiau tęsė Misė. — Aš galiu parduoti jūsų Bairono mineralinio vandens kompanijos akcijas už dešimt svarų kiekvieną ir žinau, kad tokia galimybė pasitaiko taip pat retai kaip dantinga višta, nes buvau ten, kai dėdė Bilis ir dėdė Edmundas apie tai kalbėjosi, ir patys taip sakė. Jie nežinojo, kad klausausi, antraip nebūtų apie tai nė užsiminę. Apie jus kalbėjo kaip galvoja — su didele panieka. Patikėkit, aš neiškraipau to, ką girdėjau, ir nė kiek neperdedu. Ir apsisprendžiau, kad tam reikia padaryti galą, tad pasirūpinsiu, kad judvi ir teta Kornelija bei teta Džulija pagaliau nors kartą paimtumėt viršų. Taigi duokit man savo akcijas ir leiskit man jas parduoti, nes gausiu po dešimt svarų už kiekvieną. Jei pasiūlysit jas dėdei Biliui, dėdei Herbertui ar dėdei Maksvelui, jie privers jus perrašyti akcijas už dyka.

Druzila atsiduso.

— Norėčiau netikėti tavimi, bet tikiu, Mise. Ir tai, ką tu sakai, širdies gilumoje manęs nestebina.

Oktavija iš aklos ištikimybės būtų galėjusi ir toliau priešintis, bet nusprendė perbėgti į kitą pusę; ji buvo šiek tiek vaikiška ir troško tvirtos rankos.

— Pagalvok, Druzila, kaip bus smagu siūti siuvamąja mašina, — pasakė ji.

— Grynas malonumas, — pritarė Druzila.

— O aš, prisipažįstu, džiaugsiuosi turėdama banke šimtą svarų vien tik savo pinigų. Jausiuosi ne tokia didelė našta.

Druzila pasidavė:

— Labai gerai, tuomet, Mise, tu gali parduoti mūsų akcijas.

— Man reikia ir tetos Kornelijos bei tetos Džulijos akcijų.

— Supratau.

— Ir jų akcijas galiu parduoti už tą pačią kainą — po dešimt svarų. Bet kaip ir jūs, jos turi būti pasirengusios perduoti man akcijas nė žodžiu neprasitarusios dėdei Biliui ar kuriam nors kitam — nė žodžiu!

— Kornelijai pinigai tikrai pravers, Druzila, — tarė Oktavija kas akimirką vis labiau linksmėdama ir siųsdama savo vyriškos lyties gimines į amžiną skaistyklą, nes tai buvo geriau negu krimstis dėl jų klastos ar leisti širdžiai plūsti krauju dėl užgaulių. — Ji įstengs pasigydyti kojas pas tą vokietį kaulų daktarą Sidnėjuje. Jai tiek daug tenka išbūti ant kojų! Ir judvi žinot, kokia beviltiška Džulijos padėtis, kai dabar „Olimpo“ kavinė gilumoje atidarė dar vieną salę su staleliais marmuriniais stalviršiais ir pianistu kiekvieną popietę. Turėdama tą šimtą svarų įsirengtų arbatinę prašmatniau ir už „Olimpą“.

— Aš pasistengsiu jas įkalbėti, — pažadėjo Druzila.

— Na, jei įkalbėsi, jos turi prisistatyti čia, į Misalongį, sekmadienį penktą popiet su savo akcijomis. Jūs visos pasirašysit teisinius įgaliojimus.

— Kas tai per daiktas?

— Tai dokumentas, įgaliojantis mane veikti jūsų vardu.