— Geltonpiene, tu daug mielesnė už Aliciją, ir aš niekaip nesuprantu, kodėl pravardžiuoti moterį karve yra toks neatleistinas įžeidimas. Nuo dabar tas moteris, kurias kiti vadina karvėmis, aš vadinsiu Alicijomis, — kalbėjo ji atvedusi karvę į pašiūrę, ir toji pati nuėjo į gardą, kur būdavo melžiama.
Geltonpienę buvo lengva melžti, ji gerai atleisdavo pieną ir niekada nesibaidydavo Misės šaltų rankų, o jos dažnai būdavo šaltos. Dėl to, aišku, ir pienas buvo toks geras, jis visada geras, jei karvė gera.
Grįžusi Misė Druzilą jau rado namie. Buvo įprasta supilti daugumą pieno į plačius žemus puodus, laikomus verandoje pavėsinėje namo pusėje; pilstydama pieną Misė girdėjo, kaip motina entuziastingai pasakoja tetai visas Alicijos mergvakario smulkmenas.
— O, kaip džiaugiuosi, kad nors vienai iš jūsų buvo smagu, — tarė Oktavija. — Iš Misės teišgirdau, kad jai ten nepatiko. Manau, blogai, kad ji neturi draugių.
— Teisybė, ir aš dėl to gailiuosi labiau už visus. Bet kai mirė brangusis Justasas, Misė neteko galimybės turėti brolių ar seserų, o šie namai taip toli nuo Bairono ir dar ne toje jo pusėje, tad niekas nenori pas mus nuolat lankytis.
Misė laukė, kad motina išpasakos jos nuodėmes, bet ši apie tai nė neprasižiojo įsidrąsinusi ji įžengė vidun. Ėmus varginti tai širdies ligai, Misei buvo lengviau įrodyti savo tiesas, o motinai akivaizdžiai lengviau susitaikyti su jos nepriklausomybės ženklais. Tik šiuos pokyčius sukėlė ne vien širdies liga. Juos paskatino Una. Taip, viskas prasidėjo atvykus Unai; Una tokia tiesmuka, nuoširdi, Una niekam neleidžia užsėsti ant sprando. Ir Una būtų pasakiusi tam išpuikusiam pašlemėkui Džeimsui Herlingfordui eiti ir įsikąsti sau į minkštąją, Una būtų rėžusi Alicijai porą žodžių apie jos pasipūtimą, su Una žmonės visada elgsis pagarbiai. Ir visa tai kažkaip persidavė tokiai netikėtai Unos mokinei kaip Misė Rait.
Kai Misė įėjo, Druzila nušvitusi pašoko ant kojų.
— Mise, tu niekaip neatspėsi! — sušukusi ji pasilenkė už kėdės, ant kurios pirma sėdėjo, ir pakėlė nuo žemės didelę dėžę. — Kai susirengiau eiti namo, priėjo Alicija ir davė man ją tau pasipuošti per vestuves. Ji užtikrino, kad spalva tau labai tiks, nors prisipažįstu, aš apie tai nebūčiau nė pagalvojusi. Tik pasižiūrėk!
Misė stovėjo suakmenėjusi, kol motina pasiraususi dėžėje ištraukė ryšulėlį standaus tankaus susiglamžiusio muslino, ėmė jį purtyti ir iškėlė priešais apstulbusią Misę. Puošni šviesaus pieniško saldainio atspalvio suknelė, ne gelsvai ruda ir ne geltona, ir ne visai gintarinė; žinovės būtų pasakiusios, kad sijonas ir apykaklė, papuošti klostėtu apsiuvu, rodo ją esant bent penkeriais ar šešeriais metais atsilikusią nuo mados, bet vis tiek tai buvo prašmatni suknelė ir daug ką pataisius Misei būtų tikusi kuo puikiausiai.
— O skrybėlaitė, tik pažvelk į skrybėlaitę! — cyptelėjo Druzila, čiupusi iš dėžės didžiulę kaip vežimo ratas šviesios pieniškų saldainių spalvos šiaudinę skrybėlaitę ir taisydama gausias priderintos spalvos muslino puošmenas. — Ar esi mačiusi gražesnę skrybėlaitę? O, brangiausioji Mise, tu turėsi ir batelius, nesvarbu, kad jie tokie nepraktiški!
Pagaliau Misės sąnariai atsipalaidavo; ji žengė priekin pakėlusi rankas priimti Alicijos dovanas, o motina iškart ir padėjo ant jų suknelę su skrybėlaite.
— Aš vilkėsiu naująją rudą atlasinę suknelę, užsidėsiu pačios pasidarytą skrybėlaitę ir apsiausiu gerus tvirtus batus! — iškošė pro dantis Misė ir apsisukusi ant kulno išpuolė pro užpakalines duris muslinams plaikstantis aplink ją kaip plaukiančios holoturijos čiuptuvėliams.
Dar buvo ne visai sutemę; bėgdama į pašiūrę ji girdėjo už savęs paklaikusius motinos ir tetos riksmus, bet jiedvi prisivijo ją per vėlai. Suknelė ir skrybėlaitė nebepataisomai buvo sutryptos į gardo mėšlą, o Misė su semtuvu rankose krovė ir krovė mėšlą, kiek tik jo rado, ant dosnios Alicijos dovanos.
Druzila neapsakomai užsigavo.
— Ką tu padarei? O, ką tu padarei, Mise? Nors kartelį gyvenime turėjai progą atrodyti ir jaustis kaip gražuolė!
Misė atrėmė semtuvą į pašiūrės sieną ir visiškai patenkinta pasitrynė rankas.
— Tu geriausiai iš visų žmonių turėtum tai suprasti, motin, — pasakė. — Nėra išdidesnio už tave žmogaus, niekas iš visų, kuriuos pažįstu, neįstengtų greičiau už tave perprasti, kada nuoširdžiausia dovana tėra užslėpta išmalda. Tai kodėl nepripažįsti, kad ir aš galiu turėti išdidumo? Ar sau būtum priėmusi tokią dovaną? Tai kodėl priėmei ją man? Ar iš tikrųjų manai, kad dovanodama Alicija norėjo mane pradžiuginti? Aišku, ne! Alicija pasiryžusi surengti savo vestuves tobulas iki paskutinio svečio, o aš — aš jas gadinu ! Tad ji panoro išgražinti baidyklę Misę Rait. Ką gi, labai ačiū, bet aš verčiau ir liksiu tokia, kokia esu, baidyklė, ir Alicijos pastumdėle nebūsiu! Taip jai ir pasakysiu!
Ir iš tiesų pasakė jau kitą dieną. Nors nakties gūdumoje Druzila buvo išslinkusi laukan apsiginklavusi lempa, nei suknelės, nei skrybėlaitės tame mėšlyne neberado, tad daugiau jų nebematė ir nesužinojo, kas joms nutiko, nes niekas iš žinojusių neprisiminė jai pasakyti — tokie sukrečiami įvykiai tą įsidėmėtiną penktadienio rytą užgriuvo Maršalų namus.
Misė atkako prie Mon Repos paradinių durų apie dešimtą su itin gerai supakuotu ryšuliu — tą kliuvinį nešė atsargiai paėmusi už virvelės kilpos. Jei liokajus būtų žinojęs, koks siaubas visus apėmęs mažojoje svetainėje, vargu ar Misė būtų žengusi toliau atviro prieangio, bet laimė, jis nieko apie tai nenutuokė, todėl prie bendros nelaimės nuojautos prisidėjo ir savo kukliu įnašu.
Kai Misė su savo ryšuliu ant virvelės įsmuko pro duris, mažoji svetainė, anaiptol ne tokia maža, visa buvo nusėsta didžių žmonių. Čia buvo teta Aurelija, dėdė Edmundas ir Alicija, Tedas su Randolfu ir trečiasis seras Viljamas bei jo sūnus ir paveldėtojas Mažasis Vilis; ledi Bili nebuvo, mat ji padėjo kumelei kumeliuotis.
— Nesuprantu! — kalbėjo Edmundas Maršalas, ir Misė, šyptelėjusi liokajui, mostu parodė, kad pati praneš apie save, kai tik bus patogu. — Tiesiog nesuprantu! Kaip mes galėjome prarasti tiek daug akcijų? Kaip? Ir kas, po velniais, jas pardavė, ir kas, po velniais, nupirko?
— Kiek išsiaiškino mano agentai, — tarė trečiasis seras Viljamas, — visos akcijos, kurios nepriklausė Herlingfordams, buvo nupirktos daug kartų brangiau negu iš tikrųjų vertos, o tada paslaptingasis pirkėjas ėmė kėsintis ir į Herlingfordų akcijas. Kaip, kada ar kodėl, aš nežinau, bet jam pavyko surasti visus Herlingfordus, stokojančius pinigų ir nesusijusius su Baironu, ir jis pasiūlė tokias sumas, kad nė vienas negalėjo atsisakyti.
— Tai juokinga! — sušuko Tedas. — Sukišęs tokius pinigus jis niekada nesusigrąžins išlaidų, tai absoliučiai neįmanoma. Noriu pasakyti, Bairono mineralinio vandens kompanija, nors labai nedidelė, bet pelninga, tačiau mes čia neišgaunam iš žemės aukso ir negaminam gyvybės eliksyro! O kaina, kurią jis moka, yra tokia, kokią spekuliantas galėtų mokėti, gavęs patikimų žinių, kad žemė čia — grynas auksas!
— Su viskuo sutinku, — tarė seras Viljamas, — bet negaliu jums atsakyti, nes nežinau atsakymo.
— Ar mes jau tapome smulkiaisiais akcininkais, dėde Bili, ar tai mėginate pasakyti? — paklausė Alicija, puikiausiai susipažinusi su verslo pasaulio praktika ir terminija — ji ir pati buvo gana stambi Bairono mineralinio vandens kompanijos akcininke, nes skrybėlaičių salonas davė kapitalo, o gobši prigimtis patraukė į saugesnio verslo sritį.
Читать дальше