Колин Маккалоу - Misalongio moterys

Vos išėjusiai pro Mon Repos paradines duris Misei smogė baisus skausmas ir ėmė trūkti oro. Nusprendusi verčiau mirti oriai vienumoje, ji žengė žvyruotu keliuku ir metėsi už namo kampo. Savaime aišku, Aurelijos Maršai supratimas apie sodininkystę neleido parke išsikeroti brūzgynams, todėl buvo labai nedaug vietų, kur Misė galėjo susigūžti nepastebėta. Arčiausiai po vienu iš apatinio aukšto langų augo didelis rododendras, tad Misė įslinko į jo tankynę ir pusiausėda ar pusiaugula atsirėmė nugara į raudonų plytų mūrą už krūmo. Skausmas buvo nepakeliamas, ir vis dėlto reikėjo jį ištverti. Ji užsimerkė ir valios jėga vertė save nemirti, kol galės numirti Džono Smito glėbyje kaip ta mergina iš „Audringosios širdies“. Ir kokioje apgailėtinoje vietoje aptiktų jos sustingusius palaikus — po tetos Aurelijos rododendrais!

Bet ji nemirė. Netrukus skausmas ėmė malšti, ir ji galėjo pajudėti. Netoli išgirdo balsus, ir kadangi rudenį apgenėti rododendrai buvo dar gana reti, ji nenorėjo, kad pasukusios už kampo moterys ją aptiktų. Tad apsivertė, atsiklaupė ir ėmė stotis. Tada suprato, kad balsai sklinda pro langą virš galvos.

— Ar esi kada mačiusi tokią siaubingą skrybėlaitę? — paklausė balsas, ir Misė atpažino tetos Ogastos jauniausią dukterį Laviniją; ji, aišku, buvo pamergė.

— Ir kaip dažnai su ja rodosi, tiksliau sakant, kiekvieną sekmadienį bažnyčioje, — tarė neišraiškingas raižus Alicijos balsas. — Nors manau, kad žmogysta po ta skrybėlaite yra kur kas siaubingesnė.

— Ji tokia nuobodžiai pilka ir rudai — prabilo trečiasis, pirmosios pamergės, tetos Antonijos dukters Marcijos, balsas. — Jei nuoširdžiai, Alicija, tu teiki jai per daug reikšmės vadindama siaubinga. Misei Rait kur kas tinkamesnis žodis menkysta, nors skrybėlaitė, pritariu, tikrai siaubinga.

— Tiesą sakai, — atlyžo Alicija, vis dar įsiskaudinusi dėl netikėtos Misės pastabos apie išblukusius apmušalus. Aišku, ji neteisi! Ir vis dėlto Alicija žinojo, kad prabangus vestuvių reginys jos pačios jau nebedžiugins. Misė savo kandžią pastabą kirto taikliau nei pati numanė.

— Ar Misė Rait mums iš viso kiek nors turėtų rūpėti? — paklausė tolimesnė pusseserė, vardu Porcija.

— Dėl to, kad jos motina yra mylima mano motinos sesuo, Porcija, deja, man turi rūpėti, — pareiškė Alicija skardžiu balsu. — Kodėl mama taip užsispyrusi gailisi tetutės Druzės, aš nežinau ir netekau vilties ją nuo to atpratinti. O, turiu pripažinti, mamos dosnumas pagirtinas, bet stengiuosi niekada nebūti namie šeštadienio rytais, kai tetutė Druzė ateina prisikimšti mamos pyragaičių. Dieve, kokia besotė! Mama liepia virėjai iškepti du tuzinus keksiukų, aplietų glajumi, ir tetutė Druzė išeina tik nelikus nė vieno keksiuko, — Alicija šaižiai ir nelinksmai nusijuokė. — Jau visi mūsų namuose iš to šaiposi, net tarnai.

— Na, jos juk baisiai neturtingos, tiesa? — paklausė Lavinija; mokykloje jai gerai sekėsi istorija, todėl ji nepraleido progos pasirodyti prieš kitas: — Man visada buvo neaišku, kodėl prancūzų prastuomenė giljotinavo Mariją Antuanetę tik už tai, kad ji pasakė jiems valgyti pyragą, jei neturi duonos. Man atrodo, bet kuris baisus nuskurėlis nepaprastai džiaugtųsi gavęs progą suvalgyti pyrago — tarkim, kad ir tetutė Druzė!

— Jos yra vargšės, — tarė Alicija, — ir manau, taip ir liks vargšės, jei vienintelė jų viltis — Misė.

Tai visoms sukėlė juoką.

— Gaila, kad negalima išbrokuoti žmonių, kaip išbrokuojami namai pripažinus, kad jie netinkami gyventi, — pasigirdo dar vienas, ketvirtos ar penktos eilės pusseserės, vardu Džunija, balsas; nusivylusi, kad nebuvo pasirinkta pamerge, ji sutelkė visą savo pagiežą į vieną ar du mirtinus lašus.

— Šiais laikais, Džunija, mes per daug geri, kad taip elgtumės, — tarė Alicija. — Taigi tenka visiems taikstytis su tetute Druze ir tetute Okte, pussesere Mise, tetute Džule ir tetute Korne bei visu pulku kitų senmergių ir našlių. Tarkim, kad ir mano vestuvės. Jos visiškai jas sugadins! Bet mama sako, kad jas reikia pakviesti, ir, žinoma, jos ateis pirmos, o išeis paskutinės. Ar pastebėjot, kad spuogeliai ir šunvotės iškyla kaip tik tada, kai jų mažiausiai lauki? Tačiau mamai šovė į galvą gera mintis, ir mes būsim išgelbėtos nuo tų klaikių rudų suknelių. Ji už du šimtus svarų iš tetutės Druzės nupirko man patalynės. Ir turiu pripažinti, kad jų rankdarbiai tikrai puikūs ir skoningi, tad, ačiū Dievui, mamos pinigai nebuvo išmesti į balą. Siuvinėti pagalvių užvalkalai užsagstomi mažytėmis trauktomis sagutėmis, ir visos iki vienos sagutės išsiuvinėtos mažyčiais rožių pumpurais! Labai gražu! Šiaip ar taip, mamos planas suveikė, nes dėdė Herbertas jai nejučia prasitarė, kad Misė buvo atėjusi ir nupirko tris atraižas suknelėms — alyvinę tetutei Druzei ir melsvą tetutei Oktei. Ir spėkit — kokia spalva teko pusseserei Misei?

— Ruda! — choru sušuko balsai ir prapliupo juoku.

— Sugalvojau! — šūktelėjo Lavinija, kai linksmybės aprimo. — Kodėl tau neatidavus Misei kurios nors iš savo sudėvėtų suknių — jai tinkamo atspalvio?

— Verčiau mirsiu, — įsižeidė Alicija. — Matyti vieną iš savo mielų suknelių, užkartų ant šitos pajuodėlės kaliausės? Jei tau taip rūpi, brangioji Lavinija, kodėl nepadovanoji kurios nors savo nunešiotos suknelės?

— Mano ne tokia gera finansinė padėtis, Alicija, kaip tavo, — atšovė Lavinija, — štai kodėl! Pagalvok apie tai, jeigu tave taip erzina jos išvaizda. Tu turi daug gintaro, seno aukso ir abrikosų spalvos drabužių. Įsivaizduoju, kad kurie nors iš šios gamos Misei visai tiktų.

Kaip tik tada Misei pavyko atsistoti keturpėsčia ir išsikepurnėti iš po rododendro tako link. Ropojo visomis keturiomis, kol nutolo nuo lango, tada atsistojo ir leidosi bėgti. Veidu sruvo ašaros, bet ji nesustojo jų nusišluostyti — pernelyg supyko ir degė iš gėdos, tad buvo nesvarbu, ar kas nors pamatys.

Misė nė nemanė, kad kieno nors kalbos apie ją galėtų taip žeisti, nes tūkstančius kartų vaizduotėje sudarinėjo sąrašą įvairiausių apgailėtinų ir niekingų dalykų, kuriuos būtų galima apie ją pasakyti. Ir ne jie iš tikrųjų ją įskaudino. Iki širdies gelmių žeidė skaudūs žodžiai, kuriuos Alicija su draugėmis pasakė apie jos motiną ir visas tas nelaimėles vienišas tetas, tokias padorias, garbingas ir darbščias ir tokias dėkingas už menkiausią parodytą dėmesį, tačiau tokias išdidžias, kad nepriimdavo iš kitų nieko, jei tik nuspėdavo, kad jas šelpia. Kaip Alicija drįso apie tas moteris, kuriomis derėtų didžiuotis, atsiliepti taip užgauliai ir be širdies! Kažin kaip pati Alicija suktųsi, jeigu jai tektų tokia dalia!

Skubėdama per Baironą su diegliu, vėl deginančiu šoną, Misė pasijuto meldžianti Dievą, kad būtų atidaryta biblioteka, nes tą dieną turėjo dirbti Una. O, kaip jai šįvakar reikia Unos! Bet patalpose buvo tamsu, o lentelė ant durų skelbė: UŽDARYTA.

Misalongio virtuvėje sėdėjo Oktavija, persirengusi kasdieniais drabužiais, nedideliame puode ant viryklės lėtai virė jų vakarienė. Troškinys. Išklaipytos Oktavijos plaštakos darbavosi virbalais, stebuklingai mezgančiais plonytį kaip voratinklis vakarinį šaliką — vestuvių dovaną nedėkingajai Alicijai.

— O! — tarė ji padėdama darbą šalin, kai įėjo Misė. — Ar smagu buvo, mieloji? Ar tavo motina taip pat parėjo?

— Man ten buvo bjauru, todėl ir parėjau pirma jos, — trumpai atsakė Misė, čiupo milžtuvę ir spruko laukan.

Karvė kantriai laukė, kol ją įves į pašiūrę. Misė ištiesė ranką paglostyti tamsų švelnų kaip aksomas snukį, giliai pažvelgė į dideles romias rudas akis.