Колин Маккалоу - Misalongio moterys

— Aš nežinau, — atsakė Misė pajutusi, kaip nuo šio akivaizdžiai sveiko žmogaus sklinda gailestis ir užuojauta. — Turėsiu būtinai pasirodyti gydytojui Sidnėjuje. Tikriausiai širdies gydytojui, aš manau.

Na, ir kam reikėjo taip leptelėti?

— O, — sutrikęs teištarė jis.

— O kur tiksliai jūs gyvenat, pone Smitai? — paklausė ji, nenorėdama daugiau kalbėti apie savo sveikatą.

— Na, kiek toliau ta kryptimi, iš kur jūs ką tik atėjote, yra krioklys, — atsakė jis neslapukaudamas, ir iš intonacijos Misei paaiškėjo, kad dėl jos pašlijusios sveikatos, o gal dėl to, kad ji tokia aiškiai nepavojinga, jis nusprendė laikyti ją drauge. — Netoli krioklio stovi medkirčio trobelė, joje kol kas ir apsistojau. Bet jau pradedu statyti namą kiek arčiau paties krioklio — iš smiltainio luitelių, kuriuos atskeliu tame sklype. Dabar buvau Sidnėjuje pasiimti variklio dideliam pjūklui. Taip galėsiu pjaustyti luitelius kur kas greičiau ir geriau, be to, apdoroti medieną.

Misė užsimerkė ir nejučia giliai atsiduso.

— O, kaip aš jums pavydžiu!

Džonas Smitas smalsiai pažvelgė į ją.

— Keista girdėti tai iš moters.

Misė atsimerkė.

— Tikrai?

— Moterys paprastai nemėgsta būti atplėštos nuo parduotuvių, kaimynų ir kitų moterų, — jo balsas buvo griežtas.

— Jūs greičiausiai esate teisus, — susimąsčiusi tarė Misė, — bet šiuo atveju manęs galima ir nelaikyti moterimi, tad aš tikrai pavydžiu. Ramybės, laisvės, vienumos — svajoju apie tai!

Akiratyje pasirodė kelio pabaiga ir nublukęs raudonas banguotos skardos Misalongio stogas.

— Ar jūs viską perkatės Sidnėjuje? — paklausė ji, kad tik ką nors pasakytų, paskui išbarė save už kvailą klausimą — negi pirmąkart nebuvo su juo susitikusi dėdės Maksvelo parduotuvėje?

— Kai galiu, perkuosi, — atsakė jis, matyt, nesusiejęs jos su dėde Maksvelu, — tačiau kelionė į kalnus pakrautu vežimu ilga, o aš turiu tik šį arklių kinkinį. Vis dėlto verčiau apsiperku Sidnėjuje, nes niekur kitur nesu sutikęs tiek daug smalsuolių kaip Bairone.

Misė šyptelėjo.

— Pasistenkite jų per daug nekaltinti, pone Smitai. Jūs čia ne tik naujas žmogus, bet ir slapta įsigijote tai, ką jie visada laikė išimtine savo nuosavybe, net jei niekada apie ją negalvojo ir net nenorėjo.

Jis prajuko aiškiai pralinksmintas to, apie ką ji prašneko.

— Kalbate apie mano slėnį? Jie būtų galėję jį nusipirkti — varžytynės nebuvo slaptos, apie jas buvo skelbta Sidnėjaus laikraščiuose ir Katumbos laikraštyje. Bet jie tiesiog nėra tokie apsukrūs, kaip apie save mano, ir tiek.

— Ten tikriausiai jaučiatės kaip karalius.

— Taip, panele Rait.

Jis nusišypsojo jai, kilstelėjo ranką prie savo aplamdytos kaimiškos skrybėlės, apsisuko ir nuėjo.

Misė likusį kelią parsklendė namo kaip tik laiku karvei pamelžti. Nei Druzila, nei Oktavija neužsiminė apie jos pasivaikščiojimą po krūmynus, nes Druzila labiau džiaugėsi jos prasiveržusia nepriklausomybe, negu buvo susirūpinusi padariniais, o Oktavija įtikino save, kad Misės smegenų veiklai pakenkė liga, kad ir kokia būtų ją užklupusi.

Bet iš tiesų, kai ketvirtą valandą Misės dar nebuvo namie, abi moterys, likusios Misalongyje, šiek tiek apsipyko. Oktavija manė, kad metas pranešti policijai.

— Ne, ne, ne! — gana aštriai pareiškė Druzila.

— Bet reikia, Druzila. Jai smegenys susisuko, tikrai žinau. Ar per visą savo gyvenimą ji kada šitaip elgėsi?

— Galvoju apie tai nuo tada, kai Misę ištiko tas priepuolis, sese, ir man negėda pasakyti, kad ponui Smitui ją įnešus buvau persigandusi. Netekti jos būtų taip neteisinga, nepelnyta, o kai dėdė Nevilis pasakė, kad nemano esant ką nors rimta, apsidžiaugiau kaip niekada. Ir tada ėmiau svarstyti: kas nutiktų Misei, jei sušlubuotų mano sveikata? Oktavija, mes turim skatinti Misę būti nuo mūsų nepriklausoma! Ji nekalta dėl to, kad Dievas jos neapdovanojo Alicijos išvaizda ar maniške būdo tvirtybe. Ir imu suprasti, kad visą gyvenimą gyventi šalia tokio tvirto būdo žmogaus Misei buvo nenaudinga. Juk viską sprendžiu aš, o jai telieka ramiai su tuo susitaikyti. Tad aš už ją sprendžiau per ilgai. Ir daugiau taip nebedarysiu.

— Pliauškalai! — atšovė Oktavija. — Mergaitė neturi sveiko proto! Batelių jai prisireikė vietoj batų! Meilės romanų! Slampinėti po krūmynus! Mano nuomone, turi nuo šiol būti jai griežtesnė, o ne priešingai.

Druzila atsiduso.

— Kai mes buvom jaunos, Oktavija, avėjom batelius. Tėvas buvo labai geras žmogus, mums nieko netrūko. Važinėjom karietomis, turėjom užtektinai pinigų smulkioms išlaidoms. Ir nesvarbu, kaip gyvenimas susiklostė, mudvi bent jau galim pažvelgti į praeitį ir prisiminti, kaip malonu avėti gražius batelius, nešioti gražias sukneles, eiti į pobūvius, linksmintis. O Misė niekada neavėjo gražių batelių ir nevilkėjo gražios suknelės. Neprikaišioju sau dėl to, nes tai ne mano kaltė, bet kai pagalvojau, kad ji gali mirti — ką gi, tada ir nusprendžiau duoti jai viską, ko panorės, jeigu tik įstengsiu. Batelių nenupirksiu, ypač jei bus didelės gydytojo sąskaitos. Bet jeigu ji nori pasivaikščioti krūmynuose ar skaityti romanus — tegu.

— Plepalai, gryni plepalai! Turi daryti viską kaip pirma. Misei reikia kietos rankos.

Ir tokios nuostatos Druzila nepajėgė išmušti.

Nežinodama apie perkratytą motinos sąžinę Misė nusprendė po vakarienės neskaityti jokio romano, o verčiau imtis nerti.

— Teta Oktavija, ar labai nėriniuotą planuojate savo suknią? — paklausė ji, mikliai judindama pirštus. — Ar tiek užteks, kaip manot? Lengvai galiu nunerti daug daugiau, man tik reikia dabar žinoti.

Oktavija ištiesė gumbuotą ranką, ir Misė įdėjo į ją pluoštelį nėrinių, palikdama tetai kiekvieną skiautelę pačiai pasitiesti ant kelių.

— Oi, Mise, kaip gražu! — pakerėta tyliai ištarė Oktavija. — Druzila, tik pasižiūrėk!

Druzila paėmė skiautelę nuo sesers kelių ir pakėlė priešais silpną lempą.

— Taip, gražu. Turiu pasakyti, Mise, tu neri vis geriau ir geriau.

— Ak, — rimtai atsakė Misė, — tai todėl, kad aš pagaliau išmokau rūpestingai išardyti ir išnarplioti susipainiojusius siūlus.

Abi vyresniosios moterys valandėlę sutriko, tada Oktavija metė į seserį iškalbingą žvilgsnį ir vos pastebimai palingavo galvą. Tačiau Druzila nekreipė į ją dėmesio.

— Greičiausiai, — pakiliai tarė ji.

Noras išsiskirti per Alicijos vestuves paėmė viršų, ir Oktavija trumpam pamiršo pakrikusią Misės galvą.

— Ar nėrinių užteks, Druzila? — susirūpinusi paklausė ji.

— Na, tam, ką iš pradžių buvau sumaniusi, užtektų, bet dabar man kilo geresnė mintis. Norėčiau tais pačiais nėriniais apkraštuoti visą viršutinio sijono apačią — taip madinga! Mise, ar nesutiktum dar papildomai padirbėti? Sakyk tiesiai, jei nenori.

Dabar sutriko Misė — per visą gyvenimą motina nė karto nepaklausė jos nuomonės, net nepagalvodavo, kad ir taip per daug iš jos prašo. Aišku! Tai dėl širdies ligos! Nuostabu!

— Aš visai nieko prieš, — paskubėjo ji atsakyti.

Oktavija nušvito.

— O, ačiū! — paskui susiraukė. — Jei tik aš galėčiau padėti tau siūti, Druzila. Tau tiek daug darbo.

Druzila pažvelgė į alyvinį krepą ant kelių ir atsiduso.

— Nesirūpink, Oktavija. Misė padaro smulkiuosius varginamus darbelius, tokius kaip sagų kilpos, palankos, be to, ji apsiūlės pakraščius. Bet prisipažįstu, kad būtų smagu turėti Singer siuvamąją mašiną.