Колин Маккалоу - Misalongio moterys

— Aš pamelšiu, — tarė Druzila. Parėmusi ranka galvą atsiduso. — Nesirūpink, sese, kaip nors išsiversim.

Katastrofa! Druzila jau matė, kaip jos vertingieji du šimtai svarų eikvojami gydytojams, ligoninėms ir vaistams, ir nė vieno iš jų tą akimirką nebūtų pašykštėjusi; ją tik slėgė tai, kad išsprūdo uodega, už kurios manė nutvėrusi sėkmę. Jei nebūtų jau sukirpusi alyvinio krepo, pilkšvo šilko ir tabakinio atlaso, rytą jie būtų grįžę į Herberto universalinę. Tikrai!

Per vakarienę Druzila atnešė Misei didžiulį dubenėlį jautienos sriubos su miežinėmis kruopomis ir sėdėjo prie lovos, kol Misė ją dorojo, bet paskui maloningai paliko ją vieną. Ilgai miegojusi pavakary, dabar Misė negalėjo užmigti, todėl ėmė galvoti. Apie skausmą ir ką jis galėtų reikšti. Apie Džoną Smitą. Apie ateitį. Tarp skausmo ir ateities, dviejų baugių niūrių dykynių, iškilo Džonas Smitas, šviesus ir didingas. Tad ji liovėsi mąstyti apie skausmą ir ateitį ir susitelkė ties Džonu Smitu.

Koks malonus vyras! Ir įdomus. Kaip lengvai pakėlė ją nuo žemės ir įnešė vidun. Pastaruoju metu Unos pakišamų meilės romanų griūtis nors netiesiogiai, iš antrų lūpų, pasirodo, davė naudos — Misė suprato pagaliau įsimylėjusi. Tačiau meilės nuojautos sukeltos praslenkančios malonios, šviesios mintys neteikė vilties. Šiame pasaulyje planuoti, regzti pinkles, kad pasiektų savo tikslą, galėjo Alicijos, bet Misės — ne. Misės per mažai žinojo apie vyrus, o tas žiupsnelis, ką žinojo, buvo labai neapibrėžtas. Visi vyrai nepasiekiami, net buvę kaliniai. Visi vyrai renkasi patys. Visi vyrai turi galios. Visi vyrai laisvi. Visi vyrai turi privilegijų. O buvę kaliniai tikriausiai dar daugiau už tokius vyrus kaip vargšelis Mažasis Vilis Herlingfordas, saugotas nuo menkiausio priešinio vėjo, galėjusio įpūsti jam nors kiek tvirtumo. Misė nelabai tikėjo, kad Džonas Smitas sėdėjo kalėjime; gyvendama Sidnėjuje jį pažinojo Una, ir greičiausiai tai reiškia, kad jis turėjo šiokių tokių reikalų su aukštuomene — gal, neatsižvelgiant į draugystę su jos vyru, tiekdavo ledą, duoną ar anglis.

O, bet jai buvo toks malonus! Malonus tokiai smulkmei kaip Misė Rait. Net per tą baisų, bauginamą skausmą ji suvokė, kad jis šalia, jautė keistą jo jėgos srautą savyje ir įsivaizdavo, kad ta jėga nubloškė šalin mirtį kaip šapelį.

Džonai Smitai, galvojo ji, jei tik būčiau jauna ir graži, tu negalėtum pabėgti nuo manęs, kaip tas vargšas Mažasis Vilis nepabėgs nuo Alicijos! Kur tik tu eitum, ten ir aš atsirasčiau ir daryčiau viską, kad tik pakiščiau tau koją ir pargriaučiau. O kai jau pakliūtum į mano pinkles, taip smarkiai tave mylėčiau, kad niekada niekada nebenorėtum su manim išsiskirti.

Džonas Smitas pats atėjo pasiteirauti apie Misę kitą dieną, bet Druzila pasikalbėjo su juo prie durų, o Misės jam neleido nei pamatyti, nei išgirsti. Druzila puikiausiai suprato, kad tai tik mandagumo vizitas, tad maloniai, bet ne per daug, jam padėkojo paskui stovėjo ir žiūrėjo, kaip jis nueina taku vartelių link, laisvai mojuodamas rankomis ir švilpaudamas žaismingą melodiją.

— Tik pamanyk! — tarė Oktavija ateidama iš svetainės, kur slėpėsi ir stebėjo Džoną Smitą pro užuolaidos kraštelį. — Ar pasakysi Misei, kad jis buvo užsukęs?

— O kam? — nustebo Druzila.

— Ak, na...

— Mano mieloji Oktavija, kalbi taip, lyg ir tu skaitytum tuos pigius romaniūkščius, kurių Misė pastaruoju metu parsineša iš bibliotekos!

— O ji parsineša?

Druzila nusijuokė.

— Žinai, kol supratau, kurių galų ji taip stengiasi slėpti knygų viršelius, buvau visai užmiršusi apie mūsiškę nuostatą, kokias knygas jai galima skaityti. Galų gale juk tai buvo prieš penkiolika metų! Tad aš ir pagalvojau — kodėl vargšelei nepasiskaičius tų meilės romanų, jeigu jai taip norisi? Kas dar gali ją taip pradžiuginti, kaip mane džiugina muzika?

Druzila didžiadvasiškai susilaikė nepridūrusi, kad Oktavija gali pasidžiaugti reumatu, o Oktavija, kitomis aplinkybėmis galėjusi garsiai pabėdoti, kaip mažai pasaulyje turi džiaugsmo teikiančių dalykų, — išmintingai nusprendė palikti džiaugsmų temą ramybėje ir tik paklausė:

— Tai nepasakysi Misei, kad ji gali skaityti meilės romanus?

— Tikrai ne! Žinai, jei pasakyčiau, atimčiau didžiausią dalį malonumo. Galėdama visiškai laisvai skaityti ji tik pasižiūrėtų į juos abejingiau ir pamatytų, kokie jie niekam tikę, — Druzila susiraukė. — Man tik įdomu, kaip Misei pavyko įtikinti ne ką kitą, o Livilą leisti juos skolintis. Bet negaliu paklausti Livilos nepaleidusi katės iš maišo, o aš nieku gyvu negadinsiu Misei smagumo. Man tai panėši į neklusnumą, todėl neprarandu vilties, kad Misė vis dėlto turi nugarkaulį.

Oktavija purkštelėjo.

— Nematau nieko girtina, jei neklusnumas verčia ją gudraut i!

Iš Druzilos lūpų išsprūdo keistas garsas — lyg urzgesys, lyg katės miauktelėjimas, bet ji tik nusišypsojo, gūžtelėjo pečiais ir pirma Oktavijos nuėjo į virtuvę.

Penktadienio rytą motina palydėjo Misę pas gydytoją. Jos išėjo pėsčios laiku, šiltai — savaime aišku, rudai — apsirengusios.

Laukiamasis prie gydytojo kabineto, tamsokas ir priplėkęs, buvo tuščias. Nevilio Herlingfordo žmona, dirbanti pas vyrą slaugytoja, pakvietė jas linksmai pasveikinusi Druzilą ir gana abejingai nužvelgusi Misę. Po valandėlės iš savo priimamojo iškišo galvą gydytojas.

— Užeik, Mise. Ne, Druzila, tu gali likti ten ir pasikalbėti su dėdiene.

Misė įėjo, atsisėdo ir laukė sunerimusi ir atsargi.

Gydytojas pradėjo tiesiai užsipuldamas.

— Netikiu, kad tau tik užėmė kvapą, — tarė jis. — Turėjo skaudėti, ir aš noriu viską apie tai sužinoti, tad neišsisukinėk.

Misė pasidavė, papasakojo apie dieglį kairiame šone, kaip jis vargina, kai ji ilgai eina ir skuba, ir kaip anądien staiga užklupo gąsdinamas ūmus skausmas, kuris net kvapą užgniaužė.

Tad gydytojas vėl ją apžiūrėjo, paskui atsiduso.

— Visiškai nieko nematau, kas tau galėtų būti, — tarė jis. — Kai apžiūrėjau tave pirmadienį, nebuvo jokių požymių, kurie rodytų širdies ligą, ir šiandien tas pats. Tačiau iš to, ką papasakojo ponas Smitas, aišku, kad tau iš tikrųjų buvo kažkoks priepuolis. Taigi kad įsitikinčiau, noriu tave nusiųsti pas specialistą į Sidnėjų. Jei pavyks susitarti dėl vizito, gal norėtum važiuoti kartu su Alicija, nes ji kaip visada antradieniais keliaus į miestą? Tada nereikėtų važiuoti tavo motinai.

Ar jo akyse sužybsėjo supratingumas? Misė nebuvo įsitikinusi, bet vis tiek pažvelgė į jį dėkingai.

— Ačiū, norėčiau važiuoti su Alicija.

Penktadienis buvo iš tiesų labai gera diena, nes popiet į Misalongį Livilos dviračiu vežimaičiu atvažiavo Una ir atvežė bent pustuzinį romanų, diskretiškai suvyniotų į paprastą vyniojamąjį popierių.

— Net nežinojau, kad susirgai, kol šįryt bibliotekoje man pranešė ponia Nevil Herlingford, — tarė Una sėsdamasi gerojoje svetainėje, kur ją įvedė Oktavija, apakinta jos elegancijos ir ramybės.

Nei Druzila, nei Oktavija nepasiūlė abiem jaunoms moterims likti pasikalbėti vienoms, bet ne todėl, kad būtų tyčia norėjusios sugadinti nuotaiką, joms tik nuolat stigo svečių, o dabar sulaukė visai nematytos viešnios. Ir tokio mielo veidelio! Ne tokia gražuolė kaip Alicija, vis dėlto — nors taip galvoti buvo ir nelojalu — joms pasirodė, kad Una gal net žavingesnė iš jųdviejų. Atvykusi ji ypač nudžiugino Druzilą, nes dabar buvo atsakyta į neduodantį ramybės klausimą, kaip Misei pavyksta nuolat gauti romanų.