Колин Маккалоу - Misalongio moterys

— Ačiū už knygas, — tarė Misė šypsodamasi draugei. — Tos, kurią parsinešiau pirmadienį, jau nebedaug liko!

— Ar tau patiko? — paklausė Una.

— O, labai!

Misei iš tiesų patiko — mirštanti romano herojė pabėgusia širdimi iš tikrųjų pasitaikė tinkamiausiu metu. Tenka pritarti, kad tai herojei tikrai pavyko numirti mylimojo glėbyje, bet jai, Misei, teko laimė vos nenumirti mylimojo glėbyje.

Unos manieros buvo nepriekaištingos. Per tą laiką, kol išgėrė puoduką arbatos ir pasivaišino paprastais naminiais sausainiais, ji visiškai užkariavo Druzilos ir Oktavijos širdis. Neturėdamos kuo geriau jos pavaišinti jiedvi jautėsi sumenkintos, bet Unos dėkingumas už tuos prastus sausainius leido joms tinkamai atspėti, ką viešnia mėgsta ir ko geidžia.

— Oi, kaip man nusibodo tie pyragaičiai su kremu ir raguoliai su šparagais! — sušuko ji šypsena kerėdama šeimininkes. — Kokios jūs sumanios, ir kaip jūs atspėjot! Šie maži sausainiukai tokie skanūs ir daug geriau virškinami! Dauguma Bairono ponių visus tiesiog klampina į džemus ir kremus kaip į kokią pelkę, o kai esi svečiuose, aišku, negali neįžeidusi atsisakyti saldumynų.

— Kokia miela ponia, — tarė Druzila, kai Una išvažiavo.

— Žavinga, — sutiko Oktavija.

— Ji gali ir vėl apsilankyti, — pasakė Druzila Misei.

— Kada tik panorės, — pritarė Oktavija; tai ji kepė sausainius.

Sekmadienį popiet Misė pareiškė nebenorinti skaityti, verčiau eisianti pasivaikščioti po krūmynus. Pasakė taip ramiai ir ryžtingai, kad motina sutrikusi valandėlę tik spoksojo į ją.

— Pasivaikščioti? — paklausė ji galų gale. — Krūmynuose? Tai jau tikrai ne! Nežinai, ką ten gali sutikti.

— Nieko aš nesutiksiu, — kantriai atsakė Misė. — Bairone nėra pasitaikę, kad koks bastūnas būtų užpuolęs moterį.

Oktavija šoko prieštarauti:

— Iš kur žinai, kad ten nėra bastūnų, panelyte? Reikia nors kiek saugotis, įsikalk sau į galvą! Jei kas ir tyko kur netoliese, jis neras ko prievartauti, nes mes, Herlingfordai, laikome savo mergaites saugiai namie, ir čia tavo vieta.

— Jei jau taip užsispyrei, tai manau, kad ir aš turėčiau eiti kartu, — tarė Druzila kankinės balsu.

Misė nusijuokė.

— Oi, motin! Eitum su manim, kai taip įnikusi siuvinėji karoliukais? Ne, aš eisiu viena, ir viskas.

Ji išėjo be apsiausto ir šaliko, galinčių apsaugoti nuo vėjo.

Druzila ir Oktavija susižvalgė.

— Viliuosi, kad smegenims ta liga neatsiliepė, — susigraudino Oktavija.

Patyliukais vylėsi ir Druzila, bet balsu tvirtai pasakė:

— Bent jau nebegalima vadinti šito jos neklusnumo gudravimu.

Misė tuo metu jau išėjo pro priekinius vartelius ir, užuot pasukusi į dešinę, žengė į kairę, ten, kur Gordono kelias nyko virtęs dviem negiliomis ratų provėžomis, vingiuojančiomis gilyn į krūmynus. Žvilgtelėjusi per petį įsitikino, kad niekas neseka įkandin; žemas nykus Misalongis murksojo tvirtai uždarytomis durimis.

Diena tebebuvo giedra, saulė labai šilta, net ir prasiskverbusi pro medžius. Čia, ant keteros, krūmai žėlė netankūs, nes žemė buvo skurdi, ir jei kas joje augo, daugiausia turėjo kabintis į nemeilią smiltainio dirvą. Tad eukaliptai ir angoforos raizgėsi žemi, nusmurgę, atžalynas retas. Pavasaris jau atėjęs; net aukštai Mėlynuosiuose kalnuose jis ateidavo anksti, ir dviejų trijų apyšilčių dienų užtekdavo staiga prasiskleisti pirmosioms akacijoms ir apsipilti mažyčiais puriais geltonais spurgeliais. Slėnis plytėjo dešinėje ir buvo matyti pro medžius; kurgi Džono Smito namai, jei jis iš viso turi namus? Vakarykštis šeštadieninis motinos apsilankymas pas tetą Aureliją neatskleidė daugiau žinių apie jį, išskyrus neaiškų gandą, neva jis nusamdęs Sidnėjaus statybininkų įmonę pastatyti jam didžiulį namą uolų papėdėje iš ten pat vietoje skaldomo smiltainio. Bet Misalongis neturėjo įrodymų tam patvirtinti, nors stovėjo prie vienintelio kelio, kuriuo statybininkai galėtų naudotis. Be to, teta Aurelija akivaizdžiai turėjo kur kas svarbesnių rūpesčių už Džoną Smitą; regis, Bairono mineralinio vandens kompanijos viršūnėlės labai sunerimo dėl paslaptingai sujudėjusių akcijų.

Misė nesitikėjo sutikti Džono Smito keteros viršuje, nes buvo sekmadienis, tad nusprendė sužinoti, kur nuo slėnio pakraščio veda kelias. Pagaliau netikėtai atsidūrė vietoje, iš kur galėjo matyti tolėliau — milžiniška nuošliauža į skardžio apačią kadaise nuvertė didžiulių akmenų ir uolų nuolaužų, tad nuolydis buvo ne toks ir status. Stovėdama kelio pradžioje Misė galėjo matyti, kaip jis rangosi šlaitu žemyn plačiais vingiais; taip, važiuoti žemyn pavojinga, bet nėra neįmanoma, jei vežimas toks kaip Džono Smito.

Tačiau Misė juo nedrįso leistis ne dėl to, kad būtų bijojusi nukristi, ji būgštavo įžengti į Džono Smito gūžtą. Todėl siauru takeliu, galbūt pramintu einančių gerti žvėrelių, patraukė tarp krūmynų kalno viršuje. Ir iš tiesų netrukus tekančio vandens šniokštimas pamažu nustelbė visur aplinkui šlamančius medžius, tyliai kalbančius vieni su kitais alsia, gailia šneka, kokia ramiomis dienomis prabyla eukaliptai. Vanduo šniokštė vis garsiau, kol kažkodėl ėmė riaumoti; bet kai priėjo pačią tėkmę, ji atsakymo nerado, nes upė gana gili ir plati, tarp paparčiais apaugusių krantų tekėjo ramiai ir tyliai. Tačiau plūstantys vandenys nesiliovė riaumoję.

Misė pasuko į dešinę ir ėjo palei upę galiausiai pakliuvusi į savo svajonių žemę. Saulė atsispindėjo nuo vandens paviršiaus tūkstančiais šviesos kibirkštėlių, nuo paparčių krito maži lašeliai, laumžirgiai pakibdavo ore žėruojančiais vaivorykšte sparneliais, ryškiaspalvės papūgos skraidžiojo ratais nuo vieno kranto medžių prie kito.

Staiga upė dingo. Ji tiesiog krito į niekur už lygaus briaunos išlinkio. Misė aiktelėjusi greitai pasitraukė atgal pagaliau supratusi, kodėl ji riaumoja. Ji atėjo į pačią slėnio pradžią, o jį kertanti upė pasiekė slėnį vieninteliu įmanomu keliu — plūsdama žemyn, žemyn, žemyn. Atsargiai žengdama pakraščiu po gero ketvirčio mylios Misė priėjo vietą, kur virš stataus skardžio kyšojo didelė uola. Ir čia, pačioje jos iškyšoje, ji atsisėdo nukabinusi kojas virš prarajos, pasižiūrėti į didingą krioklį. Jo apačios nematė, tik nuostabų vėjo draikomų srautų raizginį, vaivorykštę prieš samanotą uolą ir vėsią miglą, jo iškvepiamą krintant nelyginant pagalbos šauksmą.

Kelios valandos prabėgo greitai kaip tas vanduo. Saulė nusisuko nuo keteros, Misė ėmė šiurpti; metas grįžti namo į Misalongį.

Ir ten, kur jos takas jungėsi su keliu, vedančiu į Džono Smito slėnį, ji sutiko patį Džoną Smitą. Jis važiavo vežimu nuo Bairono, ji nustebo pamačiusi, kad vežimas prikrautas visokių įrankių, dėžių ir maišų bei geležinių mechanizmų. Kažkur sekmadieniais prekiaujama!

Jis tuoj pat sustojo ir nušoko nuo vežimo plačiai šypsodamasis.

— Sveika! — pasakė. — Geriau jaučiatės?

— Taip, ačiū.

— Džiaugiuosi susitikęs, nes jau ėmiau spėlioti, ar jūs dar esate šitam pasaulyje. Jūsų motina patikino, kad esate, kai buvau užsukęs, bet neleido įsitikinti tuo pačiam.

— Buvot atėjęs apie mane pasiteirauti?

— Taip, praėjusį antradienį.

— O, ačiū jums už tai! — karštai padėkojo Misė.

Jo antakiai pakilo, bet jis nepuolė klausinėti. Paliko vežimą stovėti, kur stovėjo, ir apsisukęs su ja nužingsniavo Misalongio link.

— Kaip suprantu, nebuvo nieko baisiai rimta? — paklausė po kelių minučių, kurias jie ėjo nesikalbėdami.