Колин Маккалоу - Misalongio moterys

Belikus dešimčiai jardų iki vartelių gyvatvorėje Misė parpuolė ant žemės. Misalongyje niekas jos nematė, nes artinosi penkta valanda, ir griaudintys Druzilos fisharmonijos akordai veržėsi laukan kaip dusinanti karštų vulkaninių pelenų lavina.

Tačiau Džonas Smitas pamatė ir kaipmat pribėgo. Pirmiausia pamanė, gal keistuolė vargšelė suklupo šokusi bėgti, kad išvengtų susitikimo su juo, bet kai priklaupęs pakėlė jos veidelį ir dirstelėjo į papilkusią odą bei prakaitu sudrėkusius plaukus, suprato, kad čia visai kas kita. Jis atrėmė Misę sau į šlaunį ir iš nevilties ėmė trinti nugarą, stengdamasis sumoti, kaip padėti orui patekti į plaučius. Kad jos negalima palikti gulėti ant žemės, tiek dar suprato, bet daugiau nė nenumanė ko griebtis. Misė stvėrė jam už rankos, apglėbusios per pečius, visas jos kūnas kilnojosi iš pastangų kvėpuoti, o akys žvelgė jam į akis, nebyliai maldaudamos pagalbos, kurios jis nepajėgė suteikti. Tartum pakerėtas stebėjo, kaip tame žvilgsnyje pramaišiui mainosi neapsakomas vidinis siaubas, sąmyšis ir skausmas, ir jau ėmė manyti, kad ji tuoj numirs. Tada stulbinamai greitai odos pilkšvumas pranyko, ji atgavo šiltesnį ir sveikesnį atspalvį, o rankos nurimo jam ant dilbio.

— Atleiskit, — žioptelėjo Misė stengdamasi atsistoti.

Džonas Smitas tuoj pat atsistojo, pakišo ranką jai po pakinkliais ir pakėlė. Nežinojo, kur ji gyvena, tačiau pamanė pagalbos tikriausiai rasiąs tame apšepusiame name už gyvatvorės, todėl įnešė ją pro vartelius ir eidamas taku visa gerkle šaukėsi pagalbos, melsdamas širdy, kad būtų išgirstas per tą fisharmonijos riaumojimą.

Ir jį tikrai išgirdo, nes iš namo tuoj išėjo dvi moterys, abi jam nepažįstamos. Jos nesidarkė, ir jis dėl to buvo labai dėkingas; viena netarusi nė žodžio mostelėjo į duris, o kita šmurkštelėjo pro jį ir eidama pirma rodė kelią į svetainę.

— Brendžio, — tarstelėjo Druzila, pasilenkusi atlaisvinti dukters drabužių.

Misė nenešiojo korseto, nes nebuvo reikalo, bet suknelė buvo standžiai sujuosta, o apykaklė susegta prie pat kaklo.

— Ar telefoną turit? — paklausė Džonas Smitas.

— Deja, ne.

— Tai jei pasakysite kur, aš tuoj pat nueisiu gydytojo.

— Bairono ir Noelio gatvės kampas, daktaras Nevilis Herlingfordas, — tarė Druzila. — Pasakykit jam, kad tai dėl Misės — ji mano duktė.

Džonas Smitas iškart išėjo, palikęs Druzilai ir Oktavijai sugirdyti kiek brendžio, kurio kiekvienuose apdairiai tvarkomuose namuose buvo laikoma bufete, jei kam sušlubuotų širdis.

Kai po kokios valandos atvyko daktaras Nevilis Herlingfordas, Misė jau buvo beveik visai atsigavusi. Džonas Smitas su juo negrįžo.

— Tai labai mįslinga, — pasakė daktaras Herlingfordas Druzilai virtuvėje; Oktavija padėjo Misei atsigulti į lovą.

Tas nutikimas Druzilą labai sukrėtė, nes ji įprato manyti, kad visų jos pažįstamų sveikata tokia pat stipri kaip ir jos pačios; su Oktavijos geliančiais kaulais jau taip susigyveno, kad nė nebepaisė. Tad blaiviai ir ramiai užplikė arbatos ir iš savo puoduko gėrė labiau gardžiuodamasi už daktarą Herlingfordą.

— Ar ponas Smitas papasakojo jums, kas nutiko? — paklausė ji.

— Turiu pasakyti, Druzila, kad nors apie poną Smitą dabar sklando visokie gandai, jis man pasirodė esąs geras žmogus, nuovokus ir praktiškas. Pasak jo, Misė stvėrėsi už krūtinės, apimta panikos perbėgo per kelią ir pargriuvo. Visa išblyškusi, išmušta prakaito, vos gaudė kvapą. Priepuolis truko apie dvi minutes, o atsigavo ji tiesiog staiga. Veidas parausvėjo, ji ėmė normaliai kvėpuoti. Spėju, tada, kai ponas Smitas ją įnešė vidun. Prieš minutę negalėjau rasti nieko bloga, bet gal sužinosiu daugiau nuodugniai apžiūrėjęs dabar, kai ji jau lovoje.

— Mūsų giminės šakoje nėra nė vieno širdininko, juk žinote, — tarė Druzila jausdamasi išduota.

— Pagal visą kūno sudėjimą ji seka savo tėvo gimine, Druzila, tad ir nesveiką širdį gali būti paveldėjusi iš tos pusės. Ar pirma tokių priepuolių nepasitaikė?

— Bent jau mes nieko apie tai nežinom, — atsakė Druzila, pajutusi priekaištą. — Ar tikrai tai širdis?

— Iš tiesų nežinau. Galimas daiktas, — suabejojo jis. — Manau, reikia vėl ją apžiūrėti.

Misė užsimerkusi gulėjo savo siauroje lovoje, bet išgirdusi nepažįstamus daktaro Herlingfordo žingsnius atsimerkė, pažvelgė į jį ir dėl kažkokios nesuprantamos priežasties, regis, nusivylė.

— Nagi, Mise, — tarė jis atsargiai sėsdamasis šalia. — Tai kas nutiko, a?

Druzila su Oktavija lūkuriavo netoliese; jis mielai būtų jas pavaręs, nes jautė, kad jų buvimas varžo Misę, tačiau to neleido padorumas ir papročiai. Misę iš viso buvo matęs gal du ar tris kartus, tad žinojo apie ją tik tiek, kiek ir visi: ji vienintelė tamsiaplaukė didelėje Herlingfordų šeimoje ir buvo pasmerkta senmergystei dar nesulaukusi paauglės amžiaus.

— Aš nežinau, kas nutiko, — pamelavo Misė.

— Na jau, ką nors turi prisiminti.

— Man užėmė kvapą ir aš turbūt apalpau.

— Ponas Smitas sako ką kita.

— Tada ponas Smitas klysta — kur jis? Ar jis čia yra?

— Ar tau ką nors skaudėjo? — kamantinėjo nepatenkintas daktaras Herlingfordas, nesivargindamas atsakyti į Misės klausimą.

Misei prieš akis iškilo šiurpi vizija — tapusi nepagydoma ligone Misalongyje ji užkraus baisią papildomą piniginę naštą, todėl jausis kalta kiekvieną savo prikaustyto prie lovos gyvenimo dieną ir negalės sau viena išeiti pasivaikščioti pro savo slėnį iki Bairono ir bibliotekos — ne, to ji niekaip nepakels!

— Man nieko neskaudėjo, — spyrėsi ji.

Neatrodė, kad gydytojas būtų ja patikėjęs, bet kaip Herlingfordas jis buvo gana įžvalgus ir taip pat žinojo, koks gyvenimas laukia Misės nuo tos akimirkos, jeigu jai bus nustatyta širdies liga. Tad vargšės merginos daugiau nebekamantinėjo, tik išsiėmė savo senamadį piltuvėlio formos stetoskopą ir pasiklausė jos širdies, o toji plakė gana normaliai, ir plaučių — tie taip pat buvo švarūs.

— Šiandien pirmadienis. Tai ateik man pasirodyti penktadienį, — tarė jis pakilęs eiti. Raminamai patapšnojo Misei per viršugalvį ir išėjo į prieškambarį, kur laukė Druzila. — Neaptikau nieko bloga, — pasakė jai. — Vienas Dievas težino, kas jai yra, aš nežinau! Bet pasirūpink, kad ji būtinai ateitų pas mane penktadienį, o jei iki tol kas įvyks, tuoj pat siųsk manęs.

— Jokių vaistų?

— Mano brangioji Druzila, kaip aš galiu skirti vaistų nuo nežinomos ligos? Ji perkarusi kaip kirmėlėmis apsikrėtusi karvė, bet atrodo gana sveika. Duokit jai ramybę, tegul pamiega, ir gerai, maistingai valgydinkit.

— Ar jai gulėti lovoje iki penktadienio?

— Nemanau. Šį vakarą tegu paguli, o rytoj leiskit atsikelti. Jai neturėtų pakenkti įprastas veiklus gyvenimas, jeigu dirbs nesunkius darbus.

Druzilai teko tuo pasitenkinti. Ji išlydėjo savo dėdę gydytoją, tyliai nustypčiojo per prieškambarį iki Misės kambario durų ir kyštelėjusi nosį pamatė, kad Misė miega, tad nuėjo į virtuvę, kur prie stalo sėdėdama Oktavija baigė gerti tai, ko gydytojas neišgėrė.

Oktavija atrodė labai sukrėsta; puoduką turėjo kelti prie lūpų abiem rankomis ir jos smarkiai drebėjo.

— Regis, dėdė Nevilis nemano, kad tai rimta, — pasakė sunkiai sėsdamasi Druzila. — Misei šį vakarą reikia likti lovoje, o rytoj galės atsikelti ir imtis darbų, bet tik lengvų, kol penktadienį dėdė ją vėl apžiūrės.

— O, Dievulėli! — dideliu blyškiu Oktavijos skruostu nusirito didelė blyški ašara, kai ji pažvelgė į savo išklaipytus pirštus. — Darže pamėginsiu dirbti, Druzila, bet karvės melžti tikrai negaliu!