Колин Маккалоу - Misalongio moterys

Daug Misės pastangų pareikalavusius gardumynus suvalgė ne tos ponios, kurioms jie buvo kepti; Alicija „prisižiūrėjo figūrą“, kaip pati sakė, jos pavyzdžiu tomis dienomis sekė ir motina, panorusi madingai atrodyti per dukters vestuves. Vis dėlto tos gėrybės nebuvo išmestos ir sušertos kiaulėms, mat paskui viską sušlamštė Druzila su Oktavija. Abi mėgo saldumynus, bet lepinosi jais retai, nes tai reiškė papildomas išlaidas.

Aureliją ir Aliciją parodytos patalynės krūvos tiesiog pribloškė, ir po valandos, praleistos maloniai aptarinėjant, ką galų gale pasirinks, Aurelija įspraudė Druzilai į neklusnią ranką ne vieną, o du šimtus svarų.

— Malonėk nesiginčyti! — tarė ji kuo įsakmiausiai. — Alicija sudarė gerą sandorį.

— Aš manau, Oktavija, — tarė Druzila, kai automobilis išgabeno viešnias, — kad dabar visos galėsim sau leisti įsigyti naujas suknias Alicijos vestuvėms. Man šviesiai violetinio krepo su karoliukais siuvinėtu korsažu ir karoliukais nusagstytais viršutinio sijono apvadais — kaip tik turiu tokių pasidėjusi! Ar prisimeni, tuos karoliukus mūsų brangioji mamytė pirko siuvinėti savo geriausiai pusiau gedulingai sukniai jau visai prieš mirtį? Idealiai tiks! Ir aš manau, kad tu galėsi nusipirkti to melsvai pilkšvo šilko, kuriuo taip žavėjaisi Herberto audinių skyriuje, ar ne? Misei bus galima įsiūti nėrinių aplink apykaklę ir rankogalius — labai puošnu! — Druzila stabtelėjo pagalvoti, net kaktą suraukė žvelgdama į savo tamsiaveidę dukterį. — Su tavimi tikrai sunku, Mise. Tu per tamsi, kad vilkėtum šviesiai, tai aš manau, tau reikės...

O, tik ne ruda! — mintyse meldė Misė. Noriu skaisčiai raudonos suknelės! Nėrinių suknelės tokio raudonumo, kad net akys raibtų į ją žiūrint, štai ko aš noriu!

— ...rudos, — pagaliau užbaigė Druzila ir atsiduso. — Aš suprantu, kaip tu nusivylei, bet taip jau yra, Mise, kad jokia kita spalva tau taip netinka kaip ruda! Su pastelinės spalvos drabužiu atrodai nesveika, apsirengusi juodai — lyg sirgtum gelta, sodriai mėlynai — kaip prie mirties slenksčio, o rudens tonai tave paverčia raudonode indėne.

Misė nepratarė nė žodelio, nes logika čia buvo nenuginčijama, bet ji nežinojo, kaip jos nuolankumas skaudina Druzilą, toji būtų apsidžiaugusi nors kokiu Misės pasiūlymu, tik skaisčiai raudonai suknelei nieku gyvu nebūtų pritarusi. Tai pavartininkių ir paleistuvių spalva, o ruda spalva — garbių neturtėlių.

Tačiau tą vakarą niekas negalėjo ilgam numušti Druzilos nuotaikos, tad ji greitai vėl pralinksmėjo.

— Iš tiesų, — džiugiai kalbėjo ji, — aš manau, mes visos trys galim nusipirkti ir naujus batus. O, kaip šauniai pasirodysim per vestuves!

— Batelius, — netikėtai tarė Misė.

Druzila sutriko.

— Batelius?

— Ne batus, motin, prašau! Nusipirkim batelius, dailius elegantiškus batelius su kulniukais ir kokarda priekyje.

Galimas daiktas, kad šį pasiūlymą Druzila būtų apsvarsčiusi, bet Misės širdies šauksmą bematant užgniaužė Oktavija, dėl luošumo turėjusi daug valdžios namuose, vadinamuose Misalongiu.

— Kai gyvenam pačiame Gordono kelio gale? — purkštelėjo Oktavija. — Tau galvoj negerai, mergele! Kiek, manai, bateliai atlaikys dulkėse ir purvyne? Batų mums reikia, gerų tvirtų batų su stipriais raišteliais ir patikimais storais kulnais. Batai patvarūs ! Bateliai netinka toms, kurios turi kulniuoti pėsčios.

Tuo kalbos ir baigėsi.

Po Aurelijos ir Alicijos Maršai apsilankymo iki pirmadienio gyvenimas Misalongyje grįžo į įprastas vėžes, ir Misei buvo leista nueiti kaip įprastai į biblioteką Bairone. Aišku, ne vien savanaudiškam malonumui — ji ėjo nešina dviem dideliais pirkinių krepšiais, kad svoris pasiskirstytų per abi rankas, nes turėjo apsipirkti visai savaitei.

Per savaitę, kol ji buvo namie, nurimęs dieglys šone vėl ėmė skaudžiai durti. Keista, kad jis atsirasdavo, regis, tik einant tolimą kelią. Ir buvo skausmingas, baisiai skausmingas!

Šiandien prie jos piniginės krepšyje gulėjo ir motinos piniginė, neįprastai stora, mat Misei buvo pavesta Herberto Herlingfordo universalinėje aprangos parduotuvėje nupirkti alyvinio krepo, pilkšvo šilko ir rudo atlaso sau pačiai.

Iš visų Bairono parduotuvių Misė labiausiai nekentė dėdės Herberto parduotuvės, nes jis samdydavosi dirbti vien tik jaunus vyrukus, savaime aišku, sūnus ir vaikaičius; net jei reikėdavo nusipirkti korsetą ar apatines kelnaites, tekdavo iškęsti kikenančio storžievio paslaugas — šiam būdavo nepaprastai juokinga, o sutrikusi pirkėja tapdavo pajuokų objektu. Tačiau tokį elgesį kentė ne visos, tiktai tos, kurioms neužteko pinigų apsipirkti Katumboje ar — Dieve gink! — Sidnėjuje; daugiausia kliūdavo Herlingfordų moterims, neturinčioms vyrų, kurie galėtų už tai atlyginti. Lengviausia buvo šaipytis iš giminės senmergių ir skurstančių našlių.

Stovėdama ir žiūrėdama, kaip Džeimsas Herlingfordas nukelia nuo lentynos jos nurodytus rietimus, Misė galvojo, ką jis būtų daręs, jei vietoj rudo atlaso būtų paprašiusi skaisčiai raudonų nėrinių. Nors ir aprangos universalinė, ši parduotuvė tokio audinio net neturėjo, vieninteliai raudoni čia siūlomi pigūs neskoningi dirbtiniai šilkai laikyti Kerolainos Lem aklagatvio gyventojoms. Tad drauge su alyviniu krepu ir melsvai pilkšvu šilku Misė nupirko ir atraižą labai gražaus nežvilgančio atlaso, kurio atspalvis vadintas tabako spalva. Jei audinys būtų buvęs kokios kitos spalvos, Misei būtų labai patikęs, bet jis buvo rudas, tad galėjo būti nors ir džiuto maišas. Visos Misės suknelės buvo rudos, juk spalva tokia praktiška. Nematyti, kad susitepusi, niekada neišeina iš mados, neblunka, neatrodo pigi, prasta ar paleistuviška.

— Naujos suknelės vestuvėms? — šelmiškai paklausė Džeimsas.

— Taip, — atsakė Misė stebėdamasi, kodėl su Džeimsu ji visada jaučiasi nepatogiai ir jo varžosi; gal dėl to, kad jo manieros perdėtai moteriškos?

— Na, pažiūrėkim, — čiauškėjo Džeimsas, — mėginkim paspėlioti. Krepas bus tetutei Druzei, šilkas tetutei Oktei, o šitas atlasas — rudas atlasas — tuomet turi būti skirtas nurudėlei pusseserei Misei!

Misės galva turbūt dar tebebuvo užimta nepasiekiamos raudonos nėrinių suknelės vaizdiniu, nes staiga prieš akis tvykstelėjo skaisčiai raudona žara ir iš savo sąmonės užkaborių ji ištraukė vienintelius jai žinomus įžeidžiamus žodžius.

— Žinai ką, Džeimsai, eik ir įsikąsk sau į minkštąją! — atšovė ji.

Jis nebūtų pasijutęs labiau priblokštas net jei jo medinis manekenas atgijęs būtų jį pabučiavęs, tad norėdamas kuo greičiau atsikratyti Misės, matavo audinius ir karpė kaip niekada skubėdamas ir nejučia kiekvienai atraižai pridėjo po jardą viršaus. Apmaudžiausia, kad žinojo negalėsiąs pasipasakoti savo baisių išgyvenimų niekam iš brolių ar sūnėnų, nes jie veikiausiai pakartotų Misės žodžius, tie šunsnukiai.

Biblioteka buvo tik už dvejų durų, tad Misės skruostuose tebedegė pykčio raudonis, kai įėjusi ji garsiai trinktelėjo durimis.

Una krūptelėjusi pažvelgė į ją ir ėmė juoktis.

— Mieloji, tu atrodai nuostabiai puikiai! Kas nors užsiutino, tiesa?

Misė porą kartų giliai įkvėpė, kad apsiramintų.

— O, tik mano pusbrolis Džeimsas Herlingfordas. Pasakiau jam, kad įsikąstų sau į minkštąją.

— Tai šaunuolė! Taip jam ir reikia! — sukikeno Una. — Nors manau, jam daug labiau patiktų, jei įkąstų kas nors kitas — ir verčiau vyriškis.

Misei tai per vieną ausį įėjo, per kitą išėjo, bet Unos linksmumo protrūkis padarė savo, ir ji pasijuto taip pat galinti juoktis.