Колин Маккалоу - Misalongio moterys

Tačiau šį vakarą Misė neužmigo jau apsvarsčiusi viską — savo išvaizdą, kačiuką, pasivaikščiojimą ir mirtį, nors ir buvo nežmoniškai nuvargusi, kai taip bėgo namo kamuojama nuolat stiprėjančio dieglio kairiame šone. Mat buvo ištaikiusi ir šiek tiek laiko anam augalotam patrakusiam nepažįstamajam, vardu Džonas Smitas, nusipirkusiam jos slėnį, kaip bent jau sakė Una. Permainų vėjas, nauja jėga Bairone. Misė tikėjo, kad Una sakė tiesą, ir jis tikrai ketina apsigyventi slėnyje. Jau nebe jos slėnyje, dabar jo slėnyje. Jau beveik sulipus vokams priešais akis iškilo jo atvaizdas — aukšto, tvirtai sudėto ir stipraus, gražiais vešliais tamsiai rudais plaukais ir žandenomis, ir dviem sukrečiamai baltais ruoželiais barzdoje. Jo amžiaus tiksliai nustatyti neįmanoma, nes veidą nugairino vėjas, bet ji spėjo, kad jau bus peržengęs keturias dešimtis. Jo akių spalva buvo kaip vandens, tekančio virš suvytusių lapų, krištolo skaidrumo, tačiau tamsios kaip gintaras. Vaje, koks patrauklus vyras!

Ir kai užbaigdama tas naktines klajones Misė vėl leidosi į krūmynus, jis lydėjo visą kelią, kol ji užmigo.

Dėl skurdo, taip žiauriai ir nepalenkiamai viešpataujančio Misalongyje, kaltas buvo pirmasis seras Viljamas, suteikęs gyvybę septyniems sūnums ir devynioms dukterims, kurių dauguma išgyveno, kad sulauktų savų palikuonių. Seras Viljamas laikėsi nuostatos savo žemiškąsias gėrybes dalyti tik sūnums, o dukterims skirti kraičio — po namą ir gerus penkis akrus žemės. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodė derama nuostata, atbaidanti turtingų nuotakų medžiotojus, o merginoms užtikrinanti žemvaldžių statusą ir tam tikrą nepriklausomybę. Sūnūs mielai sekė jo pavyzdžiu (juk tai reiškė daugiau pinigų jiems), o paskui savo ruožtu ir sūnų sūnūs. Tiktai slenkant dešimtmečiams namai darėsi ankštesni, kukliau pastatyti, o geri penki žemės akrai ilgainiui vis menkėjo.

Tad pasikeitus dviem kartoms Herlingfordų giminė aiškiai buvo išdalyta į kelias stovyklas: vienodai turtingi vyrai, pasiturinčios moterys, nes sėkmingai ištekėjo, ir būrys moterų, kurios arba apgaule neteko žemės, arba buvo priverstos parduoti ją pigiau, nei ji buvo verta, arba iš paskutiniųjų stengėsi iš jos pramisti kaip Druzila Herlingford Rait.

Ji ištekėjo už tokio Justaso Raito, turėjusio paveldėti stambią finansinę firmą Sidnėjuje bei gauti gerą pelną iš pramoninių koncernų. Visai suprantama, tekėdama Druzila, kaip ir pats Justasas, nė nenutuokė, kad jis sirgo džiova. Tačiau vos po dvejų metų jam mirus, tėvas, jį pergyvenęs, nusprendė palikti visą savo turtą antrajam sūnui, užuot skyręs pirmojo dalį našlei su nelabai tikusia atžala, liguista mergyte. Tad iš pradžių labai vykusi santuoka visais atžvilgiais baigėsi liūdnai. Senasis Raitas sau pasvarstė, kad Druzila turi nuosavą namą bei penkis akrus žemės ir kilusi iš turčių giminės, tad jie būsią įpareigoti ja pasirūpinti, nors ir dėl akių. Tačiau senajam Raitui nė į galvą neatėjo, kokie abejingi Herlingfordai savo giminaitėms, jeigu jos lieka vienišos ir neįtakingos.

Taigi Druzila tik šiaip taip vertėsi. Ji priėmė gyventi netekėjusią seserį Oktaviją, toji pardavė savo namus ir penkis akrus broliui Herbertui ir atsinešė pinigų į Druzilos namų ūkį. Čia ir yra visa esmė: buvo neįmanoma nieko parduoti kam nors svetimam, ir Herlingfordų vyrai tuo labai naudojosi. Šykščiai sumokėjęs Oktavijai už jos turtą Herbertas tuoj pat investavo pinigus jos naudai, bet jo tvarkomos investicijos paprastai neatnešdavo pelno, tad ir šioji nedavė absoliučiai nieko. Oktavija kelis kartus nedrąsiai apie tai pasiteiravo, bet brolis iš pradžių numojo ranka, o paskui ėmė piktintis ir baisiai niršti.

Tad jeigu buvo nepriimtina, kad Herlingfordų moteris perleistų savo turtą kam nors svetimam, tai taip pat buvo nepriimtina užtraukti nešlovę giminei ir eiti kur nors dirbti, nebent saugaus darbo jai atsirasdavo artimiausių giminaičių prieglobstyje. Tad Druzila, Oktavija ir Misė taip ir liko savo namuose, nes visiškai neturėdamos kapitalo negalėjo imtis jokio verslo, o kadangi nepasižymėjo kokiais nors naudingais gabumais, artimiausi giminės manė, kad jų neapsimoka samdyti.

Druzila gal kada ir puoselėjo slaptą svajonę, kad Misė užaugusi galės ištraukti Misalongio moteris iš skurdo fantastiškai gerai nutekėjusi, tačiau ši svajonė žlugo dukteriai nesulaukus ir dešimties metų — tokia ji buvo neišvaizdi ir nepatraukli. Kai jai suėjo dvidešimt, motina ir teta visiškai susitaikė su tuo, kad pragyvens tokiame pat skurde visą gyvenimą iki mirties. Misė laikui atėjus paveldės motinos namus ir penkis akrus žemės, bet negalės turėti daugiau, nes ji Herlingford tik iš motinos pusės, todėl netinkama kaip nuotaka.

Jos, be abejonės, nebadmiriavo. Turėjo džersių veislės karvę, gausiai duodančią kuo puikiausio riebaus pieno ir vedančią stiprius veršelius, turėjo džersių telyčią, kurią laikė, nes ji buvo neprilygstamai gera, pustuzinį avių, tris tuzinus rodailendų veislės vištų, tuziną įvairių veislių ančių ir žąsų bei dvi lepinamas baltas kiaules, kurios atsivesdavo ėdriausius paršelius apylinkėje, mat buvo laikomos ne uždarytos garde, o laisvai ganydavosi, be to, suėsdavo Džulijos arbatinės bei Misalongio stalo ir daržo atliekas. Darže, Misės valdose, kas nors vešėdavo kiaurus metus, ji buvo gera daržininkė. Ten augo ir kuklus sodas — dešimt įvairių veislių obelų, persikas, vyšnia, slyva, abrikosas ir keturios kriaušės. Citrusinių neaugino, Bairono žiemos jiems buvo per šaltos. Misalongio moterys pardavinėjo vaisius, sviestą ir kiaušinius Maksvelui Herlingfordui kur kas pigiau negu būtų gavusios kitur, tačiau buvo neįsivaizduojama, kad pardavinėtų savo produktus kam nors kitam, ne Herlingfordui.

Maisto joms netrūko, jas vargino nuolatinis pinigų stygius. Negalėdamos užsidirbti ir apgaudinėjamos tų, kurie pagal teisybę turėjo būti tvirčiausia jų atrama, jos nuolat stokojo lėšų, o tai reiškė, kad drabužių, indų, vaistų ir naują stogą galėjo įpirkti pardavusios kokią avelę, veršelį ar kelis paršiukus, tad amžiais negalėjo sau leisti atvangos, turėjo nuolat rūpintis pinigais. Ir tik vieninteliu būdu abi vyresnės moterys akivaizdžiai parodydavo, kaip myli Misę: leisdavo jai švaistyti už kiaušinius ir sviestą gautus pinigus — už juos skolintis iš bibliotekos knygas.

Kad dienos neslinktų tuščiai, Misalongio moterys be paliovos mezgė, nėrė ir siuvo dėkingos už visus per Kalėdas ar gimtadienį dovanotus vilnonius, lininius ir kitokius siūlus bei audinius, iš jų padarydavo savo dovanas ir dar daug tokių rankdarbių kaupė negyvenamame kambaryje.

Jei jos nuolankiai susitaikė su tokiu gyvenimo būdu ir primesta valdžia tų, kurie nė nenumanė apie jų vienatvę ir skaudžias pastangas oriai įveikti skurdą, dar nereiškė, kad joms stigo drąsos ar kad buvo silpnadvasės. Jos paprasčiausiai gimė ir gyveno tuo metu, kai didieji karai dar nebuvo užbaigę pramonės revoliucijos, kai mokamo darbo teikiami patogumai būtų reiškę jų gyvenimo, šeimos ir moteriškumo sampratos išdavystę.

Toks skurdus gyvenimas labiausiai skaudino Druzilą Rait, kai ji kiekvieną šeštadienio rytą pėsčia traukdavo į Baironą ir grįždavo atgal pro labiausiai klestinčių Herlingfordų rezidencijas, nutūpusias didingų kalnų šlaitus tarp miestelio ir Džeimisono slėnio atšakos. O eidavo ji išgerti rytinės arbatos su savo seserimi Aurelija ir klumpindama vis prisimindavo, kad kai jos buvo jaunos ir dar tik susižadėjusios, manyta, kad jai, Druzilai, nuskilo kur kas geresnis sandoris tame vedybų turguje. Ir keliaudavo ji viena, nes Oktavija buvo pernelyg paliegusi šlubčioti septynias mylias, o Misės nesivedė todėl, kad buvo pernelyg skaudu matyti ją šalia Aurelijos dukters Alicijos. Kad jos laikytų arklį, nebuvo nė kalbos, nes jis daug suėda, o penkis Misalongio akrus dar reikėjo visą laiką gelbėti nuo sausros. Jeigu eiti negalėdavo, Misalongio moterys likdavo namie.