Įsisupusi į rudą seržo paltą, apsivyniojusi rudą minkštą šaliką ir užsidėjusi rudą megztą skrybėlaitę, šešis pensus iš motinos piniginės įsikišusi į rudos vilnonės kumštinukės pirštą, Misė išėjo iš namų ir nuskubėjo tvarkingu plytų takeliu prie vartelių į kelią. Nedideliame pirkinių krepšelyje nešėsi bibliotekos knygą; progų išsmukti vien į biblioteką pasitaikydavo nedažnai, ir jei ji iš tiesų skuba, niekam nereikia žinoti, kad eina ne vien pas dėdę Maksvelą avižų. Šįvakar bibliotekoje dirbs pati teta Livila, todėl ji gaus vertingesnę knygą už romaną, nors, Misės nuomone, bet kokia knyga yra geriau negu visai jokios. O kitą pirmadienį ten bus Una, tad ji galės pasiimti ir romaną.
Ore tvyrojo minkšta smulki škotiška dulksna, nei rūkas, nei lietus, ir ligustrų gyvatvorę palei sodybą, vadinamą Misalongiu, nubėrė stambiais, apvaliais vandens lašais. Vos įžengusi į Gordono kelią Misė leidosi bėgti, bet ties kampu ėmė tik sparčiai žingsniuoti, nes į kairį šoną vėl įsimetė dieglys ir skaudėjo ne juokais. Sulėtinus žingsnį nemalonus pojūtis apmalšo, tad ji ėjo ramiau ir jau ėmė jausti, kaip užlieja palaima, visada apimanti, kai patirdavo šį rečiausią smagumą, progą vienai išeiti iš Misalongio. Vėl paspartinusi žingsnį vos tik liovėsi diegti šoną, ji ėmė dairytis po pažįstamas Bairono apylinkes — kaipgi jos atrodo šią vėlyvą ūkanotą trumpos žiemiškos dienos popietę.
Viskas Bairono miestelyje buvo siejama su poeto gyvenimu, taip pat ir Misės motinos sodyba, Misalongiu’, pavadinta taip pagal vietą, kur lordas Baironas ne laiku užgeso. Dėl šios keistuoliškos miestelio terminijos buvo kaltas Misės prosenelis, pirmasis seras Viljamas Herlingfordas, kuris įkūrė miestą vos spėjęs perskaityti „Čaild Haroldo klajones“ ir taip džiūgavo radęs didį literatūros veikalą, kurį pajėgė suprasti, kad paskui visiems pažįstamiems bruktą bruko sunkiai įveikiamas didžiules Bairono kūrybos porcijas. Taigi Misalongis stovėjo prie Gordono kelio, Gordono kelias jungėsi su Noelio gatve, o Noelio gatvė jungėsi su pagrindine Bairono gatve; per didesnę miestelio dalį kelias mylias vingiavo Džordžo gatvė, kol staiga nerdavo žemyn į didžiulį Džeimisono slėnį. Net buvo nedidelis aklagatvis, pavadintas Kerolainos Lem[1] vardu, jis (kaip ir namai, vadinami Misalongiu), aišku, buvo ne gerojoje, ne geležinkelio pusėje, ir ten trijuose namuose gyveno apie tuziną begėdžių mergužėlių, pas kurias lankydavosi daug vyrų iš geležinkelio dirbtuvių ir darbininkų iš didžiulės mineralinio vandens pilstymo įmonės, darkančios pietinį miesto pakraštį.
Vienas iš mįslingesnių ir įdomesnių to pirmojo sero Viljamo būdo bruožų atsiskleidė tada, kai jis gulėdamas mirties patale griežtai pareikalavo iš palikuonių nesikišti į Gamtos darbą ir nieko nekeisti Kerolainos Lem aklagatvyje, todėl nuo to laiko ten šešėlį metė ne vien kaštonai. Šiaip jau pirmasis seras Viljamas liguistai laikėsi, kaip pats vadino, „tvarkingos sistemos suteikiant vardus“ ir visas savo dukteris pavadino lotyniškais vardais, tuomet jie buvo populiarūs aukštesniuose visuomenės sluoksniuose. Tą tradiciją perėmė jo palikuonys, tad šeimos moterys buvo Džulijos, Aurelijos, Antonijos, Ogastos; tik viena šeimos šaka pamėgino šią sritį patobulinti ir, kai gimė penktas sūnus, ėmė krikštyti berniukus lotyniškais skaičiais, šitaip Herlingfordų giminę pašlovino Kvintas, Sekstas, Septimas, Oktavijus ir Nonijus. Decijus mirė per gimdymą, ir niekas tuo nesistebėjo.
O, kaip gražu! Misė sustojo pasigėrėti didžiuliu voratinkliu, kurį rasos karoliukais nusagstė minkšti čiuptuvėliai dulksnos, vilnimis dvelkiančios nuo neįžvelgiamo slėnio tolimame Gordono kelio gale. Voratinklio viduryje tūnojo milžiniška dručkė vorė, saugoma ir ginama smulkučio trumpalaikio partnerio, bet Misė nejautė baimės, nepasidygėjo, tiktai pavydėjo. Šis laimingas padarėlis drąsiai ir užtikrintai karaliavo savo pasaulyje, negana to, vorė savitai kovojo už moterų teises ne tiktai valdydama savo vyrą ir juo naudodamasi — ji dar jį ir surydavo, kai tas atlikdavo savo paskirtį ir apvaisindavo jos kiaušinėlius. O, kokia laiminga toji vorė! Sunaikink jos pasaulį, ir ji vėl kuo ramiausiai atgamins jį pagal įgimtas instrukcijas tokį dailų, tokį lengvą, nesvarbu, kad laikiną; o surezgusi naują voratinklį, ant jo rikiuos kitus palydovus kilnojamajai šventei, vienadienį ganėtinai pajėgų vyrą laikys prie pat centro, o silpnesnius jo įpėdinius, kuo mažesnius, tuo atokiau nuo Motinos pačiame viduryje.
Laikas! Misė vėl leidosi bėgti ir pasuko į Bairono gatvę prie parduotuvių, išrikiuotų abiejose vieno kvartalo pusėse miestelio centre, prieš pat gatvei išplatėjant ir atsiveriant į parką, geležinkelio stotį ir viešbutį marmuru aptaisyta siena bei Bairono maudykles įspūdingu egiptietišku fasadu.
Bakalėjos ir kitų maisto produktų parduotuvė priklausė Maksvelui Herlingfordui, ūkinių prekių krautuvė — Deniui Herlingfordui; moteriškų skrybėlaičių salonas — Aurelijai Maršai, ne — buvusiai — Herlingford; kalvė ir degalinė buvo Tomo Herlingfordo nuosavybė, kepykla — Volterio Herlingfordo; universalinę aprangos parduotuvę čia turėjo Herbertas Herlingfordas; naujienų agentūra ir raštinės reikmenų parduotuvė priklausė Septimui Herlingfordui; arbatinėje „Gluosnis svyruoklis“ šeimininkavo Džulija Herlingford; dar ten buvo Livilos Herlingford biblioteka, Rodžerio Herlingfordo Viderspuno mėsinė, Persivalio Herlingfordo konditerijos ir tabako krautuvėlė, o kavinę „Olimpas“ ir pieno barą valdė Nikas Teodoropulas.
Kaip ir derėjo tokiai svarbiai gatvei, Bairono gatvė buvo gudronuota iki sankirtos su Noelio gatve ir Kerolainos Lem aklagatviu, aprūpinta puošnia gludinto granito arklių girdykla, dovanota pirmojo sero Viljamo, o prie parduotuvių apsaugotomis nuo saulės vitrinomis buvo įtaisyti tvirti stulpeliai arkliams pririšti. Gatvė, apsodinta labai gražiais senais eukaliptais, atrodė ir taiki, ir klestinti.
Bairono centre privačių namų buvo nedaug. Miestas pragyvendavo iš vasarą besilankančių žmonių, trokštančių ištrūkti iš pakrantės lygumos karščio ir drėgmės, bei visus metus atvažiuojančių ligonių, ieškančių, kaip palengvinti reumatinę gėlą ir skausmus karštuose mineraliniuose vandenyse, kuriuos Bairono žemės gelmėse atvėrė kažkokia geologinė anomalija. Taigi palei visą Bairono gatvę stovėjo daug svečių namų ir pensionų, o jų savininkai buvo ir juose darbavosi daugiausiai, žinoma, Herlingfordai. Bairono vandens maudyklės teikdavo priimtiniausius patogumus tiems, kurie nešykštėjo pinigų, didžiulis ir prabangus „Herlingfordo“ viešbutis didžiavosi nuosavomis maudyklėmis vien tik savo svečiams, o tiems, kurių piniginių išteklių vos užteko nakvynei ir pusryčiams kokiame iš pigesnių pensionų, buvo skirti švarūs, bet tik spartietiški Bairono mineralinių versmių baseinai prie Noelio gatvės kampo.
Stengtasi įtikti net tokiems neturtėliams, kurie iš viso negalėjo sau leisti atvykti į Baironą. Antrasis seras Viljamas sumanė Bairono Butelį (tuo vardu jis buvo žinomas visoje Australijoje ir Ramiojo vandenyno pietuose): pintos talpos meniškai grakštų butelį krištolo skaidrumo puikiausio Bairono šaltinio vandens, silpnai putojančio, švelniai, jokiu būdu ne drastiškai laisvinančio vidurius ir ypač skanaus. „Koks šlykštynė Viši vanduo!“ — sakė tie, kuriems teko laimė pakeliauti po Prancūziją. Savasis patikimas Bairono mineralinis buvo ir geresnis, ir kur kas pigesnis. Pelninga buvo net ir butelių gamyba. Apgalvotas stiklo fabriko akcijų pirkimas galutinai sutvirtino šią visiškai pigiai valdomą, bet itin pelningą vietos pramonę; ji klestėte klestėjo ir nešė didžiulius pinigus visiems antrojo sero Viljamo palikuonims. Dabar trečiasis seras Viljamas, pirmojo vaikaitis, antrojo sūnus, vadovavo Bairono mineralinio vandens pilstymo imperijai taip pat plėšriai ir kietaširdiškai kaip jo pirmesni bendravardžiai.
Читать дальше