Колин Маккалоу - Misalongio moterys

Maksvelui Herlingfordui, pirmojo sero Viljamo tiesioginės šakos palikuoniui, todėl jau savaime nepaprastai turtingam, nebuvo jokio reikalo prekiauti bakalėjos ir kitų maisto produktų parduotuvėje. Tačiau Herlingfordų komercinį instinktą ir įžvalgumą ne taip lengva numarinti, be to, kalvinistų priesakai, kuriais vadovavosi visa giminė, reikalavo, kad žmogus, siekiantis Dievo malonės, dirbtų. Griežtas šios nuostatos laikymasis turėjo padaryti Maksvelą Herlingfordą šventuoju dar gyvą, bet iš jo išėjo tik šios gatvės angelas, o namuose — velnias.

Misei įėjus į parduotuvę šaižiai žvangtelėjo varpelis — kaip tik tokio Maksvelui Herlingfordui ir reikėjo, kad atitiktų jo asketiškumą ir apdairumą. Vos pakviestas varpelio jis bemat pasirodė iš sandėlių gilumos, kur sukrautuose į aukštas rietuves kanapiniuose maišuose slypėjo kapoti šiaudai ir nuosijos, kviečių, miežių ir avižų kruopos bei sėlenos; Maksvelas Herlingfordas rūpinosi Bairono gyventojų mitybos poreikiais, negana to, tiekė pašarą ir jų arkliams, karvėms, kiaulėms, avims bei vištoms. Kaip kartą netekęs šieno pasakė vienas vietos šmaikštuolis, Maksvelas Herlingfordas visus į savo kišenę susikišęs.

Jo veido išraiška buvo įprastinė, giži, dešinėje rankoje jis atsinešė didelę bertuvę, aplipusią voratinkliuotomis pašarų liekanomis.

— O kad juos kur galas! — mostelėjęs bertuve suniurzgė Misei nemaloniai pakartodamas seserį Oktaviją, atnešusią parodyti pelių pragraužtą maišelį. — Visur pilna aruodinių straubliukų.

— Vaje! Ir sveriamose avižinėse kruopose?

— Daugybė.

— Tuomet, dėde Maksvelai, man verčiau duokite dėžutę švarių kruopų pusryčiams.

— Gerai dar, kad arkliai nėra tokie išrankūs, — burbtelėjo jis, padėjęs bertuvę ir sprausdamasis už bakalėjos prekystalio.

Vėl pratrūko varpelis, staiga atgijęs, kai pro duris su didžiuliu šalto ūkanoto oro sūkuriu įžengė vyras, akivaizdžiai turintis neatidėliotinų ketinimų.

— Na, ir prakeikta skylė, lauke šalta kaip prie pamotės papo! — drėbė atvykėlis daužydamas rankas vieną į kitą.

— Pone, čia yra damų !

— Oi! — tarstelėjo vyras, bet nepasistengė pridurti deramesnio atsiprašymo. Tik įsirėmė pilvu į prekystalį ir šelmiškai šyptelėjo nustebusiai Misei. — Damų, žmogau? Aš čia matau tiktai pusmergę.

Nei Misė, nei dėdė Maksvelas nesuprato, ar jis tik šaiposi iš žemo Misės ūgio milžinų mieste, ar storžieviškai įžeidinėja, atseit anokia ji dama. Tad kol dėdė Maksvelas susigraibė ir pasirengė pasinaudoti savo pagarsėjusiu kandžiu sąmoju ir liežuviu, nepažįstamasis jau ėmė dėstyti reikalavimus.

— Noriu šešių maišų sėlenų ir nuosijų, maišo miltų, maišo cukraus, dėžutės dvylikto kalibro šovinių, palties šoninės, šešių skardinių kepimo miltelių, dešimties svarų lydyto sviesto, dešimties svarų razinų, dešimties skardinių tiršto cukraus sirupo, šešių skardinių slyvų uogienės ir dešimties svarų dėžės Arnotto sausainių mišinio.

— Jau be penkių penkios, aš užsidarau lygiai penktą, — šaltai atsakė dėdė Maksvelas.

— Tai gal vertėtų jau sukrusti, ar ne? — nieko nepaisydamas paklausė nepažįstamasis.

Gerųjų avižinių kruopų dėžutė jau stovėjo ant prekystalio; Misė iškrapštė iš pirštinės piršto šešių pensų monetą ir padavusi ją veltui laukė iš dėdės Maksvelo grąžos, bet neturėjo drąsos paklausti, ar toks nedidelis kasdienės prekės kiekis kainuotų tiek daug, tegu ir supakuotas į puošnią dėžutę. Galų gale ji pasiėmė avižas ir išėjo, bet pirmiau dar kartą slapčia žvilgtelėjo į nepažįstamąjį.

Jis turėjo dviejų arklių traukiamą vežimą, mat toks stovėjo lauke prie parduotuvės, o Misei atėjus jo čia dar nebuvo. Kinkinys atrodė visai neblogai — arkliai prižiūrėti, žvilgėte žvilga, bet ir darbui tinkami, o vežimas iš pažiūros naujas, geltoni ratų stipinai net švietė tamsiai rudame fone.

Be keturių minučių penkios. Jeigu ji papasakos, kad jis į dėdės Maksvelo parduotuvę atėjo pirmas, tai pavėlavimą galės pateisinti tuo, neva nepažįstamasis buvo nemandagus ir labai daug visko pirko, tad dar spės užbėgti į biblioteką.

Bairono miestelis neturėjo viešosios bibliotekos, tais laikais turėjo nedaugelis Australijos miestų. Bet spragą užpildė privati biblioteka. Livila Herlingford buvo našlė, turėjo jai labai brangiai kainuojantį sūnų, ir ekonominė būtinybė drauge su būtinybe visada atrodyti oriai paskatino ją atidaryti puikiai parinktų knygų biblioteką, o šiai išpopuliarėjus ir ėmus duoti pelno ji galėjo sau leisti nebepaisyti įsisenėjusių taisyklių, šiokiadieniais verčiančių uždaryti Bairono parduotuves lygiai penktą, mat dauguma nuolatinių lankytojų pageidavo keisti knygas vakarais.

Knygos buvo vienintelė Misės paguoda ir prabanga. Jai buvo leista pasilikti sau pinigus, kuriuos uždirbdavo parduodama atliekamus Misalongio kiaušinius ir sviestą, ir ji išleisdavo visus tuos menkus skatikus skolindamasi knygas iš savo tetos Livilos bibliotekos. Ir motina, ir teta Oktavija tam labai nepritarė, bet prieš kelerius metus pareiškusios, kad Misei derėtų turėti galimybę prisidurti juodai dienai prie tų penkiasdešimties svarų, tėvo skirtų jai gimus, ir būdamos nepaprastai sąžiningos nebegalėjo atšaukti savo nutarimo, kai Misė pasirodė besanti švaistūne.

Jei tik Misė atlikdavo jai pavestus darbus — ir atlikdavo deramai, nė per plaukelį nesukčiaudama — jiedvi neprieštaraudavo, jei ji skaitydavo; tačiau baisingai priešindavosi, jei Misė pareikšdavo norinti pasivaikščioti po krūmynus. Leisti Misei eiti per krūmynus būtų buvę tas pats, kas pastūmėti jos abejotinai geidžiamą asmenybę tiesiai į žmogžudžio ar prievartautojo rankas, todėl nieku gyvu nebuvo galima to leisti. Be to, Druzila dar paliepė savo pusseserei Livilai duoti Misei tiktai geras knygas; iš viso jokių romanų, jokių nepadorių ar skandalingų biografijų, jokio skaitalo, skirto vyriškajai giminei. Šio priesako teta Livila negailestingai laikėsi, nes kaip ir Druzila turėjo savo nuomonę apie tai, ką derėtų skaityti netekėjusioms panelėms.

Tačiau pastarąjį mėnesį Misė širdyje nešiojo slaptą kaltę — ji gaudavo romanų kiek panorėjusi. Teta Livila susirado padėjėją dirbti bibliotekoje pirmadieniais, antradieniais ir šeštadieniais, todėl pati galėjo keturias dienas per savaitę atsikvėpti nuo zyziančių vietinių įkyruolių, jau perskaičiusių viską, kas buvo jos lentynose, ir atvykėlių, kurių skoniui jos lentynų turinys neįtiko. Naujoji padėjėja, be abejonės, buvo taip pat Herlingford, bet ne Bairono Herlingford, ji atvyko iš nuodėmingojo Sidnėjaus.

Žmonės retai kada atkreipdavo dėmesį į pernelyg drovią, nekalbią Misę Rait, bet Una — toks buvo naujosios padėjėjos vardas — regis, iš karto pajuto, kad Misė gali būti gera draugė. Vos pradėjusi dirbti Una sužinojo apie Misę stebinamai daug; ji žinojo, kokia Misės materialinė padėtis, kokie jos įpročiai, ketinimai, rūpesčiai ir svajonės. Be to, ji sumanė visai nesudėtingą sistemą, pagal kurią Misė galėdavo gauti iš bibliotekos uždraustųjų vaisių taip, kad teta Livila nesužinotų, ir užvertė Misę visokiausiais romanais, pradedant įdomiausiais nuotykiniais ir baigiant beprotiškai romantiškais.

Šiandien, žinia, dirbs teta Livila, tad knygą gaus tokią kaip seniau. Tačiau kai Misė atidarė stiklines duris ir įėjo į džiuginamai šiltą kambarį, prie darbo stalo sėdėjo Una, o baimę keliančios tetos Livilos nebuvo nė kvapo.

Labiau už akivaizdų Unos gyvybingumą Misę žavėjo jos supratingumas ir gerumas, be to, ji buvo iš tiesų nuostabiai gerai atrodanti moteris. Puikios figūros, ūgio tokio kaip tikra Herlingford, o drabužiais ji priminė pusseserę Aliciją — jie visada buvo skoningi, visada naujausios mados, visada jiems nedaug trūko, kad būtų efektingi. Labai šviesaus gymio, šviesiaakė ir šviesiaplaukė, Una vis dėlto neatrodė pusiau nuplikusi ir visai nublukusi, nors taip buvo lemta atrodyti visoms Herlingfordų moterims, išskyrus Aliciją (ši buvo kerinčiai žavi, nes Dievas davė jai tamsius antakius ir blakstienas, kai jau suaugo) ir Misę (iš prigimties tamsbruvę). Dar patrauklesnis už visoms bendrą šviesų gymį buvo keistas savotiškas Unos švytėjimas, švelnus skaistis, bet ne odos, o sklindantis iš giliau; šią šviesą spinduliavo jos nagai, ovalūs ir ilgi, taip pat plaukai, lengvučiai, papurę aplink veidą, pagal naujausią madą sukelti į prašmatnų kuodą, tokį šviesų, kad atrodė beveik baltas. Kartais atrodydavo, kad aplinkui ją švyti net oras. Žavinga! Visą gyvenimą bendravusi tik su Herlingfordais, Misė nebuvo pasirengusi išvysti tokio reiškinio kaip aura, o dabar vos per mėnesį sutiko net du žmones, turinčius regimą aurą — švytinčią Uną ir šiandien dėdės Maksvelo parduotuvėje nepažįstamąjį, aplink kurį net spragsėdamas sukosi melsvas energijos debesis.