Колин Маккалоу - Misalongio moterys

— Puikumėlis! — šūktelėjo Una, išvydusi Misę. — Mieloji, turiu romaną, kuris neapsakomai tau patiks! Apie jauną aukštos kilmės moterį, kuri skurdo spiriama ateina dirbti guvernante į hercogo namus. Ji hercogą įsimyli, ir jis ją suvedžioja, o paskui nebenori nieko apie ją žinoti, nes visi turtai priklauso jo žmonai. Tad išplukdo ją į Indiją, ir ten vos gimęs nuo choleros miršta jos kūdikis. Tada ją pamato nuostabiai gražus maharadža ir įsimyli iš pirmo žvilgsnio, nes jos plaukai raudono aukso spalvos, o akys gelsvai žalsvos, mat daugybė jo žmonų ir sugulovių yra, aišku, tamsios. Maharadža ją pagrobia ketindamas paversti savo žaisleliu, bet vos ji patenka jam į nagus, jis supranta, kad ji verta didelės pagarbos. Tad veda ją ir atstumia visas kitas savo moteris pasakęs, kad ji toks retas brangakmenis, jog jai nėra jokių varžovių. Ji tampa maharini, ir net labai galinga. Tada į Indiją atvyksta hercogas su savo husarų pulku malšinti čiabuvių sukilimo kalnuose ir numalšina, tik mūšyje mirtinai sužeidžiamas. Ji parsigabena hercogą į savo alebastro rūmus, ir jis galų gale miršta jai ant rankų, bet tik tada, kai ji atleidžia už tą žiaurią skriaudą. Pagaliau maharadža supranta, kad ji tikrai myli jį daug labiau negu kada nors mylėjo hercogą. Argi ne nuostabi istorija? Tau nepaprastai patiks, užtikrinu!

Misė niekada nemesdavo knygos šalin sužinojusi visą siužetą, todėl tuoj stvėrė „Paslaptingąją meilę“ ir įkišo į patį pirkinių krepšelio dugną kartu čiuopdama piniginės. Tačiau jos ten nebuvo.

— Atleisk, būsiu palikusi namie piniginę, — pasakė ji Unai taip susigėdusi, kaip gali gėdytis tik labai neturtingas ir labai išdidus žmogus. — O, kaip gaila! Buvau tikra, kad ją įsidėjau! Na, ką gi, palaikyk man tą knygą iki pirmadienio.

— O, Dieve, mieloji, tai, kad pamiršai pinigus, dar nėra pasaulio pabaiga! Imk knygą dabar, nes kas nors ją tuoj nusičiups, o ji tokia gera, kad negrįš čia kelis mėnesius. Galėsi man sumokėti, kai ateisi kitą kartą.

— Ačiū, — pasakė Misė suvokdama, kad nedera elgtis visiškai priešingai Misalongio priesakams, bet nepajėgdama atsispirti skaitymo aistrai. Sutrikusi šyptelėjo ir nuskubėjo prie durų.

— Dar neišeik, mieloji, — paprašė Una. — Pabūk su manim, pasišnekėkim, būk gera!

— Atleisk, aš tikrai negaliu.

— Ką tu, tik minutėlę! Nuo dabar iki septynių čia bus ramu kaip kape, juk visi sėdi namie, geria arbatą.

— Iš tiesų, Una, aš negaliu, — tarė Misė jausdamasi labai nepatogiai.

Una visai užsispyrė:

— Žinoma, gali.

Tad supratusi, kad niekaip neįmanoma būti nepalankiai, kai esi skolinga, Misė pasidavė.

— Na, gerai, bet tik minutėlę.

— Aš tik noriu sužinoti, ar tu jau matei Džoną Smitą, — pasakė Una, jos nagai sutviskėjo, kai ji pakėlė ranką pasitaisyti žvilgančio kuodo, sužėrėjo melsvos akys.

— Džoną Smitą? Kas tas Džonas Smitas?

— Vyrukas, kuris praėjusią savaitę nusipirko tavo slėnį.

Misės slėnis iš tiesų visai jai nepriklausė, jis plytėjo Gordono kelio gale, ji tik visada galvojo apie jį kaip apie savą ir ne kartą sakė Unai, kaip trokšta ten pasivaikščioti. Ir dabar jos veidelis ištįso.

— O, kaip apmaudu!

— Niekai! Jeigu nori žinoti, tai net labai puiku. Jau seniai laikas kam nors įsibrauti į Herlingfordų valdas.

— Na, apie tą Džoną Smitą nesu girdėjusi ir tikrai nesu jo mačiusi, — tarė Misė sukdamasi eiti.

— O iš kur žinai, kad nesi mačiusi, jei nenori luktelėti ir paklausyti, kaip jis atrodo?

Misei prieš akis iškilo dėdės Maksvelo parduotuvėje matyto nepažįstamojo vaizdas, ji užsimerkė ir pasakė tvirčiau negu paprastai:

— Jis labai aukštas ir tvirtai sudėtas, jo plaukai garbanoti, kaštoniniai, barzda kaštoninė su dviem baltomis sruogomis, drabužiai šiurkštaus audinio, ir jis keikiasi kaip vežikas. Jo veidas gražus, o akys dar gražesnės.

— Tai jis, tikrai jis! — spigtelėjo Una. — Vadinasi, tu jį matei! Kur? Viską man papasakok!

— Prieš kelias minutes jis įėjo į dėdės Maksvelo parduotuvę ir prisipirko daug atsargų.

— Tikrai? Tai jau bus persikėlęs į savo slėnį, — Una šelmiškai šyptelėjo. — Man regis, tau patiko, ką pamatei, — ar ne, slapukėle Mise?

— Taip, patiko, — atsakė rausdama Misė.

— Ir man patiko, kai pirmą kartą jį pamačiau, — lėtai ištarė Una.

— Kada tai buvo?

— Dievai žino kada. Iš tiesų tai prieš daug metų. Sidnėjuje.

— Tu jį pažįsti ?

— Net labai gerai, — atsiduso Una.

Daugybė pastaruoju metu perskaitytų romanų smarkiai praplėtė emocinį Misės išprusimą, ji pasijuto užtektinai pasitikinti savimi, kad paklaustų:

— Ar tu jį mylėjai?

Bet Una tik nusijuokė.

— Ne, brangioji. Dėl to gali būti visiškai tikra — aš niekada jo nemylėjau.

— Ar jis atvyko iš Sidnėjaus? — paklausė Misė pajutusi palengvėjimą.

— Gyveno ir daug kur kitur.

— Ar judu buvote draugai?

— Ne. Jis draugavo su mano vyru.

Tai jau Misei buvo naujiena.

— Oi, atleisk, Una! Nė nenumaniau, kad tu našlė.

Una vėl nusijuokė.

— Mieloji, aš visai ne našlė! Dangaus šventieji mane saugo, kad nevilkėčiau gedulo! Volesas — mano vyras — dar gyvų gyviausias. Norint apibūdinti mano buvusią šeimą, geriausia sakyti, kad vyras atsiskyrė nuo jos — ir nuo manęs.

Misė gyvenime nebuvo sutikusi išsiskyrėlių; Herlingfordai negriovė savo santuokos, ar ji būtų siųsta dangaus, pragaro, ar skaistyklos.

— Tau turėjo būti labai sunku, — tarė ji tyliai, kad tik nepasirodytų esanti griežta ar sukrėsta.

— Tik aš viena žinau, kaip buvo sunku, mieloji, — Unos švytėjimas išblėso. — Tiesą sakant tai buvo santuoka iš išskaičiavimo. Jam — ar veikiau jo tėvui — pasirodė esanti naudinga mano padėtis visuomenėje, o man buvo naudingi jo pinigų maišai.

— Negi jo nemylėjai?

— Visa mano bėda, brangioji, dėl kurios turėjau begalę nemalonumų, yra ta, kad niekada nieko nemylėjau bent per pusę tiek, kiek save, — Una susiraukė, ir vos atgavusi įprastą švytėjimą jos vidinė šviesa vėl prigeso. — Žinai, Volesas buvo pratęs viską daryti deramai ir buvo labai išvaizdus, bet jo tėvas — fe! Jo tėvas buvo bjaurus žmogėnas, trenkė pigia pomada ir dar pigesniu tabaku, o apie gerą elgesį iš viso nieko neišmanė. Tačiau degte degė troškimu matyti savo sūnų Australijos aukštuomenėje, todėl dosniai leido savo laiką ir pinigus, kad užaugintų tokį sūnų, į kokį nespjautų joks Herlingfordas. O jo sūnus iš tikrųjų mėgo paprastą gyvenimą, visai nenorėjo būti aukštuomenėje, tiktai stengėsi klausyti to senojo pabaisos, nes nepaprastai jį mylėjo.

— Ir kas nutiko? — paklausė Misė.

— Voleso tėvas mirė netrukus po to, kai žlugo mūsų santuoka. Daug kas manė, kad jo širdis neatlaikė, ir Volesas taip manė. O kad jau apie jį prakalbome, tai aš kalta, kad jis ėmė neapkęsti manęs taip, kaip joks vyras neturėtų nekęsti moters.

— Negaliu tuo patikėti, — užjausdama Uną pasakė Misė.

— Manau, kad tikrai negali. Bet vis tiek tai tiesa. Per visus tuos metus po to, kai tai nutiko, aš gavau pripažinti, kad buvau gobši savanaudė kalė, reikėjo mane nuskandinti vos gimusią.

— Oi, Una, liaukis!

— Mieloji, nešniurkščiok dėl manęs, aš to neverta, — tarė Una, vėl tvirta ir spindinti. — Tai gryna tiesa, ir baigta. Tad štai aš esu čia, paskutinį kartą pagaliau išmesta ant kranto tokiame užkampyje kaip Baironas ir atgailauju už savo nuodėmes.