Колин Маккалоу: Misalongio moterys

Aurelija ištekėjo taip pat ne už Herlingfordo, bet, kaip paskui paaiškėjo, kur kas protingiau. Edmundas Maršalas buvo mineralinio vandens pilstymo įmonės generalinis direktorius ir turėjo praktinių administravimo gabumų, kokių trūko visiems Herlingfordams. Tad Aurelija gyveno dvidešimties kambarių Tiudorų epochos dvaro imitacijoje, supamoje keturių akrų parko, kuriame augo laukinės slyvos, rododendrai ir azalijos bei dekoratyvinės vyšnios, tad kasmet baigiantis rugsėjui dvaras mėnesiui virsdavo pasakų šalimi. Aurelija turėjo tarnų, arklių, karietų, net automobilį. Jos sūnūs Tedas ir Randolfas mokėsi dirbti tėvo įmonėje ir teikė daug vilčių — Tedas sąskaityboje, o Randolfas kaip meistras.

Aurelija užaugino ir dukterį, turinčią visko, ko stigo Druzilos dukteriai. Jas siejo tik vienas bendras dalykas: abi buvo trisdešimt trejų sulaukusios senmergės. Tačiau niekam net nedingtelėjo prašyti Misę pakeisti savo vienišės padėtį, o Alicija liko netekėjusi dėl labai romantiškos ir širdį veriančios priežasties. Sužadėtinį, už kurio ji sutiko tekėti eidama devynioliktus, mirtinai sutrypė įsiutęs darbinis dramblys likus vos kelioms savaitėms iki vestuvių, ir Alicija labai ilgai negalėjo atsigauti po tokios nelaimės. Montgomeris Masis buvo vienintelis garsios ir labai turtingos Ceilono arbatos plantatorių šeimos vaikas. Tad Alicija ir gedėjo atitinkamai jo visuomeninei svarbai.

Metus vilkėjo tik juodai, paskui dvejus metus rengėsi tik melsvai pilkais ir šviesiai violetiniais drabužiais, nes šios spalvos buvo laikomos „pusiau gedulingomis“; sulaukusi dvidešimt dvejų ji pareiškė, kad atsiskyrėliškas laikotarpis baigėsi, ir atidarė nedidelę prabangią moteriškų skrybėlaičių parduotuvę. Tuo metu jos tėvas nusipirko seną galanterijos parduotuvę, ir Herberto Herlingfordo aprangos universalinė daug kuo jas antrino, tačiau čia Alicijai pravertė jos tikrasis talentas. Papročiai reikalavo, kad verslas būtų motinos vardu, bet niekam, o labiausiai motinai nekilo abejonių, kieno tas verslas yra. Skrybėlaičių parduotuvė, pavadinta Chez Chapeau Alicia, išgarsėjo nuo pat tos akimirkos, kai atvėrė duris, ir traukė pirkėjas net iš tolimo Sidnėjaus — tokie žavingi, patrauklūs, madingi ir glostantys savimeilę buvo įmantrūs Alicijos kūriniai iš šiaudų, tiulio ir šilko. Ji pasamdė dvi bežemes, bekraites giminaites darbuotis dirbtuvėje, o senmergę aristokratišką tetą Korneliją pardavėja; jos pačios dalis versle buvo kurti skrybėlaites ir laikyti pelną banke.

Paskui, kai visi jau ėmė manyti, kad Alicija Montgomerio Masio gedės, kol pati numirs, ji pranešė susižadėjusi su Viljamu Herlingfordų, trečiojo sero Viljamo sūnumi ir paveldėtoju. Jai buvo trisdešimt dveji, o busimajam jaunikiui vos devyniolika. Vestuvių data buvo paskirta pirmą spalio dieną, kai sužydės pavasario gėlės ir priėmimas sode bus tiesiog de rigueur — privalomas; ilgas laukimas pagaliau baigsis. Kad laukti reikėjo taip ilgai, buvo kalta trečiojo sero Viljamo žmona ledi Bili, kuri išgirdusi apie sužadėtuves pabandė iškaršti Alicijai kailį botagu. Trečiasis seras Viljamas buvo priverstas uždrausti porai susituokti, kol jaunikiui sukaks dvidešimt vieni.

Taigi Druzila Rait nejausdama nė menkiausio džiaugsmo užkopė aukštyn gražiai išlygintu žvyruotu keliuku į Mon Repos ir pabeldė belstuku į sesers namų paradines duris — pabeldė smarkiai iš nevilties ir pavydo. Duris atidarė liokajus, išdidžiai pareiškė Druzilai, kad ponia Maršai yra mažojoje svetainėje, ir abejingai ją ten palydėjo.

Mon Repos interjeras taip pat žavingai atitiko visus reikalavimus kaip ir fasadas bei parkas; blyškios importinės sienų plokštės, šilko ir aksomo apmušalai, brokato užuolaidos, Aksminsterio kilimai, regento stiliaus baldai, taip nepriekaištingai sustatyti, kad iš geriausios pusės parodytų mielas kambarių proporcijas. Čia, kur akivaizdžiai viešpatauja ne taupumas ir apdairumas, nėra reikalo nieko dažyti rudai.

Seserys pakštelėjo viena kitai į skruostą, bet ne taip, kaip abi iš jų pasibučiuodavo su Oktavija, Džulija, Kornelija, Ogasta ar Antonija, nes abi turėjo saviško išdidaus šaltumo ir net vienodai šypsojosi. Ir nors jų materialinė padėtis labai skyrėsi, jiedvi viena kitą mylėjo labiau už kurią iš seserų, ir tik dėl to, kad Druzila buvo nepalenkiamai išdidi, Aurelija negalėjo padėti jai finansiškai.

Pasisveikinusios jos susėdo abipus inkrustuoto stalelio ant aksomu aptrauktų krėslų ir prieš pradėdamos šnekėtis palaukė, kol tarnaitė nuo padėklo sudėliojo puodukus su kiniška arbata ir bent du tuzinus apskritų keksiukų.

— Tau nė per nago juodymą nėra reikalo rodyti išdidumo, Druzila, aš žinau, kaip tau reikia pinigų, tai gal pasakytum, kodėl krauni visus tuos dailius daikčiukus negyvenamame kambaryje, jei jų vieta Alicijos kraičio skrynioje? Negali pasiteisinti, kad laikai juos Misės kraičio skryniai, kai mudvi žinom, jog Misės dainelė jau seniausiai sudainuota. Alicija nori iš tavęs pirkti patalynės savo namams, ir aš visai tam pritariu, — tvirtai tarė Aurelija.

— Man tikrai labai malonu, — kietai atsakė Druzila, — bet parduoti tau jos negaliu, Aurelija. Ko tik Alicija panorės, gaus iš mūsų dovanų.

— Nesąmonės! — atkirto dvaro šeimininkė. — Šimtas svarų, ir tegu ji atsirinks, ko nori.

— Mielai leisiu jai pasirinkti, bet tik kaip dovaną.

— Šimtas svarų, antraip ji turės išleisti kelis kartus daugiau pirkdama patalynę iš Marko Fojaus, nes aš neleisiu jai paimti nieko, ko jai reikia, iš tavęs dovanai.

Jos dar kurį laiką pasiginčijo, bet pagaliau vargšė Druzila buvo priversta nusileisti, nes perdėtas jos išdidumas kovojo su tokiu dideliu slaptu palengvėjimu, kad šis galiausiai įveikė išdidumą. Kai Druzila išgėrė tris puodukus kvapnios Lapsang Souchong arbatos ir suvalgė kone visą lėkštę dailiai rausvu ir baltu glajumi aplietų keksiukų — taip buvo pasiilgusi saldumynų, — seserys liovėsi varžytis savo socialinės nelygybės, pasijuto jaukiai ir iš tiesų esančios savo kraujo.

— Bilis sako, kad jis yra kalėjęs, — tarė Aurelija.

— Ir jis Bairone? Dieve brangus, ir kaip Bilis leido, kad taip nutiktų?

— Jis niekaip negalėjo sutrukdyti, sese. Lygiai kaip ir aš, tu puikiai žinai, kad tai prasimanymas, esą Herlingfordams priklauso visos žemės nuo Luro iki Losono. Jeigu tas žmogus galėjo nusipirkti slėnį, o akivaizdu, kad jis taip ir padarė, ir jei jis jau išpirko savo kaltę prieš visuomenę, o akivaizdu, kad irgi taip padarė, tuomet nei Bilis, nei niekas kitas negali jo iš ten išvaryti.

— Kada tai įvyko?

— Bilis sakė, kad praėjusią savaitę. Slėnis niekada nepriklausė Herlingfordams. Bilis mano, kad ten buvo karūnos žemė — regis, klaidingai manyta dar pirmojo sero Viljamo laikais, tad niekam iš mūsų net nešovė į galvą patikrinti, ir labai gaila. Jei tik būtume žinoję, kas nors iš Herlingfordų seniai būtų nusipirkęs. Slėnis jau daugybę metų priklausė neveiksniam asmeniui, ir tas vyras praėjusią savaitę nusipirko jį varžytynėse Sidnėjuje, o mes nė nežinojom, kad jis parduodamas. Visą slėnį, tik pamanyk, ir pigiau grybui Argi nepikta?

— O kaip jūs sužinojot? — paklausė Druzila.

— Tas vyras vakar buvo atvažiavęs į Maksvelo parduotuvę prieš pat uždarant — ir Misė ten juk buvo.

Druzilos veidas pragiedrėjo.

— Tai mat, kas ten buvo!

— Taigi.

— Tad, kaip suprantu, Maksvelas viską ir sužinojo? Jis geba ištraukti paslaptis net iš kurčnebylių.

— Taip. Bet tas vyrukas nė kiek nesivaržė, apie viską kalbėjo labai atvirai — Maksvelo nuomone, pernelyg atvirai. Juk pažįsti Maksvelą, jam atrodo, kad žmogus yra kvailys, jei pliauškia apie savo reikalus.