Колин Маккалоу - Misalongio moterys

— Aš tik niekaip nesuprantu, kodėl to slėnio prisireikė ne Herlingfordui! Noriu pasakyti, Herlingfordui jį turėti būtų prasminga, nes slėnis Bairone. Bet ūkininkauti jis ten negalės. Jam prireiks dešimties metų, kol iškirs krūmynus taip, kad galėtų įleisti arklą, o ten taip šlapia, kad krūmynai vis ataugs. Ir miško medžiagos išvežti negalės, kelias per daug pavojingas. Tai kam jį pirko?

— Maksvelas sakė, kad jis tiesiog norįs gyventi vienas krūmynuose ir klausytis tylos. Na, jei jis tikrai nėra kalėjęs, tai reikia pripažinti, kad iš tiesų keistokas.

— O kodėl Bilis mano, kad jis kalėjo?

— Maksvelas paskambino Biliui, kai tik tas vyrukas viską susikrovė į vežimą ir nuvažiavo. O Bilis tuoj ėmė ieškoti žinių. Tas žmogėnas pasivadinęs Džonu Smitu, tik pamanyk! — Aurelija pašaipiai prunkštelėjo. — Nagi, pasakyk man, Druzila, ar kas imtų ir pasivadintų Džonu Smitu, jei nebūtų pasižymėjęs juodais darbeliais kryžkelėse?

— O gal tai jo tikrasis vardas, — Druzila pasakė, ką galvojo.

— Eik jau! Nuolat skaitom apie tuos Džonus Smitus, bet ar esi kada nors tokį sutikusi ? Bilis mano, kad Džonas Smitas yra... yra... kaip ten amerikiečiai sako?

— Neturiu nė menkiausio supratimo.

— Na, nesvarbu, juk čia ne Amerika. Šiaip ar taip, išgalvotas vardas. Kiek Bilis sužinojo, tas žmogus valdžios įstaigose niekur nėra registruotas. Už slėnį jis sumokėjo auksu, o daugiau nieko apie jį nežinoma.

— Tai gal jam pasisekė Sofalos ar Bendigo kasyklose?

— Ne. Bilis sako, kad visos Australijos aukso kasyklos jau daug metų priklauso kompanijoms, o joks pavienis asmuo nėra radęs didelio laimikio.

— Kaip keista! — tarė Druzila ir išsiblaškiusi siekė priešpaskutinio keksiuko. — Gal Maksvelas ar Bilis dar ką nors papasakojo?

— Na, Džonas Smitas prisipirko labai daug maisto ir sumokėjo auksu. Ėmė jį iš plataus pinigų diržo po marškiniais, nevilkėjo net apatinių baltinių! Gerai, kad Misė jau buvo išėjusi, nes Maksvelas prisiekinėja, kad tas vyrukas ir jos akivaizdoje būtų marškinius pasikėlęs. Jis keikėsi Misei girdint ir dar pasakė kažką tokio, neva Misė ne dama! Ir visai neišprovokuotas, aš tau sakau!

— Tikiu, — sausai atsakė Druzila, imdama nuo lėkštės paskutinį keksiuką.

Tą akimirką į kambarį įėjo Alicija Maršai. Jos motina didžiuodamasi džiugiai nušvito, o teta tik šyptelėjo. Kodėl, ak, kodėl Misė negalėjo gimti tokia kaip Alicija?

Alicija Maršai buvo tikrai išskirtinė būtybė. Labai aukšta ir sudėta patraukliai, bet ne per daug putli, angeliškai šviesios odos, plaukų ir akių, turėjo dailias rankas ir pėdas, o kaklą — kaip gulbės. Kaip ir visada buvo itin skoningai apsirengusi, šalto atspalvio melsvą šilkinę suknią (siuvinėtą kilpelėmis, su madingai išryškintu trumpesniu viršutiniu sijonu) vilkėjo neprilygstamai išmaniai ir grakščiai. Savos gamybos skrybėlaitė iš skiautės suraukto melsvo tiulio ir žalsvų šilkinių rožių puošė jos vešlius blyškiai auksinius plaukus. Tiesiog stebuklas, kad jos antakiai ir blakstienos buvo akivaizdžiai, neabejotinai kaštoniniai! Mat savaime aišku, Alicija kaip ir Una viešai nesiskelbė juos tamsinanti.

— Tavo teta Druzila mielai parūpins tau patalynės, Alicija, — džiugiai pranešė Aurelija.

Alicija rūpestingai nusiėmė skrybėlaitę ir nusimovė ilgas melsvas ožiuko odos pirštines kurį laiką nė negalėdama atsiliepti, taip susikaupusi atliko tuos nepaprastai svarbius darbus. Tik tada, kai padėjo minėtus daiktus ant stalo taip, kad tik jiems niekas nepakenktų, ir įsitaisė greta jų, pasigirdo jos nemaloniai vienodas, nemuzikalus balsas.

— Kokia jūs gera, teta, — pasakė ji.

— Gerumas čia niekuo dėtas, mano brangioji dukterėčia, nes tavo motina užsispyrė man sumokėti, — šaltai atsakė Druzila. — Tad kito šeštadienio rytą ateik į Misalongį ir išsirinksi, ko tik norėsi. Pavaišinsiu rytmetine arbata.

— Ačiū, teta.

— Ar paliepti, kad atneštų tau šviežios arbatos? — susirūpinusi paklausė Aurelija; ji šiek tiek prisibijojo savo didelės, gabios, ambicingos ir smarkios dukters.

— Ne, ačiū, mama. Aš tik užsukau paklausti, ar ką sužinojai apie tą prašalaitį, įsiterpusį tarp mūsų, kaip sako Vilis, — ji niekinamai perkreipė gražią lūputę.

Tad naujienos vėl buvo patiektos ir vėl aptartos, o tada Druzila pakilo eiti.

— Kito šeštadienio rytą Misalongyje, — primygtinai pakvietė giminaites prieš atsiduodama liokajaus globai.

Visą kelią namo Druzila mintyse katalogavo negyvenamame kambaryje ir įvairiose komodose sukrautus daiktus persigandusi, kad kiekis ar įvairovė pasirodys per menki sąžiningai parduoti už šimtą svarų. Visas šimtas svarų! Kaip iš dangaus nukrito! Be abejo, jų negalima išleisti. Jie turės keliauti į banką, imti auginti menkutes palūkanas ir gulėti ten, kol ištiks nelaimė. Kokia nelaimė, Druzila nežinojo, bet juk gyvenimo kelyje už kiekvieno kampo tyko nelaimė — ligos, daiktų gedimas ir taisymas, padidėję mokesčiai ir kainos, mirtys. Dalis bus sumokėta už naują stogą, tai aišku, tada bent nereikės parduoti telyčiukės; žvelgiant į ateitį džersių telyčia turėjo pateisinti savo gerą vardą ir atvesti daug veršelių, nors dar toli gražu nepradėtų, todėl Misalongio moterims ji buvo verta daug daugiau kaip penkiasdešimt svarų. Persivalis Herlingfordas — labai geras žmogus ir jo žmona gera, jis visada leisdavo nemokamai atvesti karvę pas savo džersių veislės bulių, be to, tai jis ir padovanojo pirmąją tos veislės karvę.

Taip, tai labai gerai! Galbūt Alicija, pagarsėjusi naujų madų pradininkė, paskatins Herlingfordų giminės merginas sekti šia mada ir ateityje būsimos nuotakos ateis pas Misalongio moteris pirkti šeiminės patalynės. Tai būtų priimtina kaip damoms deramas verslas, o paprasčiausiai siūti drabužius anaiptol nebūtų padoru, mat tada jos turėtų paklusti bet kieno ir visų įnoriams, o ne vien tik savo giminės užgaidoms.

— Taigi, Olivija, — tarė Druzila tą vakarą virtuvėje savo paliegusiai seseriai, kai jiedvi ėmėsi rankdarbių, o Misė įkišo nosį į knygą, — kitą savaitę verčiau skirkim atidžiai peržiūrėti viskam, ką turim, kad galėtume parodyti tik tinkamus Aurelijai ir Alicijai daiktus. Tau, Mise, teks vienai tvarkytis namuose, darže ir su gyvuliais, o kadangi kepti tavo ranka lengviausia, prikepsi skanėstų prie rytinės arbatos. Patieksim bandelių su uogiene ir kremu, puraus biskvito, sausainukų drugelių ir rūgščių obuolių tortą su gvazdikėliais.

Patenkinta sutvarkiusi šį reikalą Druzila perėjo prie pikantiškesnės temos — Džono Smito atsiradimo. Dabar pašnekesys patraukė Misės dėmesį labiau už knygą, nors ji ir apsimetė skaitanti, o eidama gulti nusinešė kartu naujų žinių, kad palygintų ir susietų su tuo, ką pasakojo Una.

Kodėl gi Džonas Smitas negali būti jo tikras vardas? Be abejonės, Herlingfordai juo taip nepasitiki ir įtarinėja iš tikrųjų tik dėl to, kad jis įsigijo slėnį. Puiku, Džonai Smitai, šaunuolis! — pagalvojo Misė. Jau seniai laikas supurtyti Herlingfordus. Ir užmigo šypsodamasi.

Sambrūzdis, kilęs namuose ruošiantis dviejų ponių Maršai vizitui, buvo bergždžias, ir visos trys Misalongio moterys puikiai tai suprato. Tačiau nė viena iš jų neprieštaravo, kad padidėjo darbų sparta, nes tai atnešė gaivos ir naujovių bei išardė nusistovėjusią tvarką. Tiktai prie namų pririšta Misė kartkartėmis susikrimsdavo, nes nebeturėjo ko skaityti ir dar būgštavo, kad Una pagalvos, jog ji neturi pinigų sumokėti už penktadienį paimtą knygą.