Колин Маккалоу - Misalongio moterys

— Oi, Dievulėliau, juk gerai išauklėtai moteriai taip nedera kalbėti, ar ne? — paklausė ji veikiau nustebusi nei išsigandusi. — Nežinau, kas man buvo užėję!

Švytintis į Misę atsuktas veidas staiga tapo šelmiškas, bet ne klastingas, o gudrus kaip gerosios pasakų fėjos.

— Paskutinis lašas jau perpildė taurę, — progiesmiu prabilo Una. — Adatų skylutės ir juodos dienos... tyli kiaulė ir gili šaknis... kirminėlis širdyje... Tavyje visko tiek, Mise Rait, kad nė pati nežinai. Pasėjai vėją, bet audra išeis tau į gera, — Una atsilošė ir ėmė niūniuoti kaip linksmas išdykęs vaikas. — Košė užvirta, nieko nebepadarysi, teks srėbti.

Ir Misė išsipasakojo apie raudoną nėrinių suknelę, didžiulį troškimą vilkėti ką nors ne ruda, žlugusias viltis, nes reikią pripažinti, kad jai netinka jokia kita spalva, išskyrus rudą, kad tą šlovingą dieną, kuriai iš tiesų galėjo įsigyti kitos spalvos suknelę, vis tiek turėsianti vilkėti rudai. Iš fėjos virtusi visai žemiška moterimi Una užjausdama klausėsi ir, Misei išsiliejus iki paskutinio lašo, iš lėto nužvelgė ją nuo galvos iki kojų.

— Skaisčiai raudona tau puikiai tiktų., — tarė. — Oi, kaip gaila! Bet neimk į galvą, nieko tokio, — ir prabilo apie kitką. — Pasaugojau tau dar vieną naują romaną — po poros puslapių, guldau galvą, nė nebeprisiminsi raudonos suknelės. Jis apie eilinę merginą, irgi užguitą šeimos, kol sužinojo, kad miršta nuo širdies ligos. Yra vyrukas, kurį ji daugelį metų mylėjo, tik, žinoma, jis jau susižadėjęs su kita. Tad ji pas tą jaunuolį nusineša širdies ligų gydytojo laišką, kur rašoma, kad mirs, ir maldauja vesti ją, ne tą kitą merginą, nes jai belikęs gyventi tik pusmetis, o jai mirus jis galėsiąs vesti kitą. Vyrukas yra šiek tiek vėjo pamušalas, bet tik ir laukia, kad kas nors padėtų jam pasikeisti, bet to, aišku, nė nenumano. Šiaip ar taip, jis sutinka ją vesti. Ir juodu kartu pragyvena stebuklingą pusmetį. Jis supranta, kad po paprasta išore ji yra tiesiog kerinti moteris, o jos meilė jį galutinai pakeičia. Tada vieną dieną skaisčiai šviečiant saulei ir čiulbant paukščiams ji miršta jo glėbyje — man labai patinka knygos, kuriose žmonės miršta vienas kito glėbyje, o tau? — o po laidotuvių pas jį ateina buvusi sužadėtinė, nes gavo velionės žmonos laišką, kur paaiškinta, kodėl jis ją paliko. Ir apviltoji sužadėtinė jam atleidžia, sako tekėsianti iš karto, kai jis baigs gedėti. Bet jis pašoka paklaikęs iš gėlos, bėga prie upės ir puola į ją šaukdamas savo mirusios žmonos vardą. Tada ir jo buvusi sužadėtinė puola į upę su jo vardu lūpose. O, Mise, kaip liūdna! Aš verkiau kiauras dienas.

— Paimsiu, — nieko nelaukusi tarė Misė, sumokėjo visas savo skolas, pasijuto kur kas geriau ir įsikišo „Audringąją širdį“ į patį vieno pirkinių krepšio dugną.

— Pasimatysim kitą pirmadienį, — tarė Una, palydėjo Misę iki durų ir mojavo tol, kol šioji dingo iš akių.

Kai eidavo sau viena, penkių mylių kelias nuo Bairono parduotuvių iki Misalongio nė kiek neprailgdavo. Mat eidama ji svajodavo ir įsivaizduodavo save kitų panelių kailyje ir kitokiomis aplinkybėmis, toli lenkiančiomis jos tikrojo pasaulio ribas. Kol bibliotekoje neįsidarbino Una, visos tos pamaivos atrodydavo lygiai kaip Alicija ir sukdavosi aplink elegantiškiausias skrybėlaičių ir drabužių parduotuves ar arbatines, o jų gyvenimo vyrai buvo idealus visų Herlingfordų derinys, Zygfridai ilgaauliais batais, katiliukais ir trijų dalių eilutėmis. Dabar jos vaizduotė gavo geresnio peno, ir jos kuriami personažai bei jų patiriami nuotykiai kur kas labiau panėšėjo į naujausią Unos kyštelėto ir perskaityto romano siužetą, o ne į Bairono kasdienybę.

Tad pirmą kelio dalį namo tą pirmadienį Misė persikūnijo į dieviškai gražią šviesiaplaukę stulbinamomis gelsvai žalsvomis akimis; ją buvo įsimylėję du vyrai: hercogas (šviesiaplaukis ir išvaizdus) ir indų princas (tamsiaplaukis ir išvaizdus). Tapusi tuo personažu Misė sėdėdama balne ant puošnia gūnia apdengto dramblio nugaros niekieno nepadedama šaudė tigrus, taip pat pati viena vedė savo vyro pavaldinių kariuomenę prieš musulmonų marodierius ir pati viena statė mokyklas, ligonines ir institucijas motinoms, o abu įsimylėjėliai laikėsi kažkur gyvenimo pakraščiuose tartum maži voriukai, neįleidžiami į žmonos menes.

Bet pusiaukelėje, kur Gordono kelias atsišakoja nuo ilgos pakrikos Noelio gatvės, prasideda slėnis. Šioje vietoje Misė visada liaudavosi svajojusi ir apsidairydavo. Diena buvo nuostabi, tokių pasitaiko Mėlynuosiuose kalnuose baigiantis žiemai, kai aprimsta vėjas. Pasidavusi slėnio traukai ji paėjo į kitą Gordono kelio pusę ir pakėlusi veidą į palankų dangų išplėtė šnerves kvėpdama su niekuo nepalyginamą svaiginamą krūmynų kvapą.

Niekas nebuvo davęs tam slėniui vardo, bet dabar Bairono gyventojai jį ims vadinti Džono Smito slėniu, ir ne kitaip. Palyginti su Džeimisono, Groso ar net Megalongo slėniais, jis buvo nelabai didelis, bet tiesiog tobulas tarsi penkiolikos šimtų pėdų gylio dubuo po trijų tūkstančių pėdų aukščio ketera, ant kurios įkurdintas Baironas ir visi kiti Mėlynųjų kalnų miesteliai. Jis buvo simetriško ovalo formos, vienas siauras užriestas galas rėmėsi kaip tik ten, kur baigiasi Gordono kelias, o tolimasis galas — už kokių penkių mylių rytuose, kur šiaip lygią sieną buvo perskėlęs gilus plyšys, pro jį tekėjo bevardė upė, pakrantės lygumoje įsiliejanti į Nepino-Hoksberio upyną. Aplinkui visu pakraščiu leidosi žemyn stulbinama tūkstančio pėdų aukščio blyškiai oranžinė smiltainio uola, o šios stačios sienos papėdėje per rieduliais nuklotą mišką vingiavo upės vaga, prieš šimtmečius suformavusi slėnį. Žvelgiant į slėnį, apaugusį vešliu neliestu mišku, jis atrodė tarsi melsvas nepaliaujamai ošiantis ir šnarantis eukaliptų vandenynas.

Žiemos rytais slėnį dengdavo baltut baltutėlis debesis, tvyrodavęs kaip rūgpienis kiek žemiau uolų viršūnių, bet saulei kiek pašildžius jis staiga pakildavo ir akimirksniu pranykdavo. Kartais debesis nusileisdavo iš viršaus, driekenomis tartum pirštais siekdamas medžių viršūnes toli žemumoje, kol visai jas užklodavo pamėkliška marška. Artėjant saulėlydžiui ir žiemą, ir vasarą uolos nusidažydavo tamsesnėmis, sodresnėmis spalvomis, sužioruodavo rausvai, paskui tamsiai raudonai, galiausiai nutviksdavo purpuru, o šis išblėsęs tapdavo mįslingu nakties mėliu. Nuostabiausia būdavo, kai retkarčiais pasnigdavo, tada tolumoje išryškėdavo visos stačios uolos ir atodangos, o lapuoti medžiai siūbuodami purtydavo nuo savęs tokius svetimus ledinius pabarstus, vos šiems ant jų nutūpus.

Vienintelis kelias į slėnį buvo baisingai status, tokio pločio, kad išsitekdavo didelis vežimas, ir prasidėjo ant paties krašto vos pasibaigus Gordono keliui. Prieš penkiasdešimt metų kažkas nutiesė tą kelią plytinčio žemumoje drėgno atogrąžų miško medienai grobti, didžiuliams kedrams ir terpentininėms pistacijoms, tačiau visam aštuonių jaučių kinkiniui, vežėjui, dviem medkirčiams ir ratams, vežantiems storiausią rąstą, nusiritus nuo skardžio, grobti iškart liautasi. Augo ir lengviau prieinamų miškų. Pamažu kelias buvo pamirštas, taip pat ir slėnis; atvykėliai lankytojai mieliau traukdavo į pietus — į Džeimisoną, o ne šiaurėn, kur nebuvo taip miela, nesutvarkytas kraštovaizdis, nebuvo kioskų ir deramų apžvalgos aikštelių.

Tas bjaurus dieglys vėl įsimetė vos Misei pasukus už vingio nebetoli Misalongio, o po dešimties sekundžių kaip kirviu smogė į krūtinę. Ji susverdėjo ir paleidusi prekių prikrautus krepšius griebėsi už krūtinės lyg norėdama išrauti tą bauginamą skausmą; apimta siaubo dar išvydo tvarkingą Misalongio gyvatvorę ir leidosi bėgti namo. Kaip tik tą akimirką iš už kito posūkio pasirodė Džonas Smitas, susimąstęs, nuleidęs galvą.