Колин Маккалоу - Misalongio moterys

Apie ją, žinoma, nebuvo nė kalbos; Misalongio moterys siuvosi drabužius senamadiškai vargingai, kiekvieną colį, kiekvieną siūlę siūdamos rankomis. Kas svarbiausia — siūdavo Druzila, ji ir sukirpdavo, Misei tekdavo smulkieji darbeliai, nes Oktavija net nenulaikydavo rankoje tokio mažo įnagio kaip adata.

— Aš taip apgailestauju, kad tavo suknelė turės būti ruda, Mise, — tarė Druzila ir pažvelgė į dukterį lyg teisindamasi. — Bet audinys labai gražus, suknelė išeis puiki, palauk ir pamatysi. Ar norėtum pasiuvinėti karoliukais?

— Ir sugadinti kirpimą? Motin, tu sukerpi neprilygstamai, ir kirpimas atpirks visas puošmenas, — atsakė Misė.

Tą vakarą lovoje Misė gulėjo tamsoje ir kuo smulkiausiai prisiminė pačią nuostabiausią per visą gyvenimą popietę. Jis ne tik pasisveikino, bet išlipo iš vežimo ir paėjo kartu kalbėdamasis taip, lyg ji būtų draugė, o ne viena iš tos nuobodų šutvės, vadinamos Herlingfordais. Kaip dailiai jis apsirengęs. Kasdieniškai kaip darbininkas, bet dailiai. Ir nuo jo neatsidavė įsisenėjusiu prakaitu kaip nuo daugelio labai jau garbių Herlingfordų vyrų, jis kvepėjo brangiu muilu. Misė iškart atpažino tą kvapą, nes retkarčiais gaudavusios tokio muilo dovanų Misalongio moterys nenaudodavo jo kūnams prausti (tam visai tiko Sunlight l ), bet padėdavo tarp stalčiuose gulinčių drabužių. Jo rankos gal ir šiurkštokos nuo darbo, bet švarios — net ir panagės. Plaukai taip pat nepriekaištingi, jokių pomados ar kokio aliejaus pėdsakų, tiesiog savaime sveikai blizga kaip ką tik išsilaižiusios katės kailiukas. Save gerbiantis ir kruopštus žmogus tas Džonas Smitas.

Labiausiai jai patiko jo akys, skaidrios, auksaspalvės ir besijuokiančios. Ir ji negalėjo patikėti, ji netikės jokiais gandais apie nepadorumą ar niekšiškumą. Veikiau galvą dės, kad jis tikrai sąžiningas ir karštai gina dorumą. Ji galėtų įsivaizduoti, kad toks žmogus galbūt ir nužudytų nepakeliamai įsiutintas, bet negalėjo įsivaizduoti jo vagiančio ar sukčiaujančio.

Ak, Džonai Smitai, aš tikrai tave myliu! Ir iš širdies gelmių dėkoju už tai, kad grįžai į Misalongį sužinoti, kaip laikausi.

Belikus mėnesiui iki vestuvių diena po dienos artėjo ilgo ir nuostabaus Alicijos Maršai žydėjimo tobuliausia apraiška, o ji ketino mėgautis net tuo paskutiniu pašėlusiu mėnesiu ir daryti tik tai, kas jai patinka. Vestuvių data buvo nustatyta prieš pusantrų metų, ir jai nė karto nekilo abejonių dėl metų laiko ar oro sąlygų. Aišku, kartais pavasaris Mėlynuosiuose kalnuose vėluodavo, būdavo šlapias ar vėjuotas, bet šis, paklusęs Alicijos užgaidoms, artėjo tykiai ir ramiai žadėdamas išsvajotą rojų.

— Kitaip ir neturėtų būti, — pasakė Aurelija Druzilai, bet balso intonacija išdavė, kad tada Alicijos motina bent būtų galėjusi pasidžiaugti žlungančiais dukters planais.

Misės kelionė į Sidnėjų pas gydytoją buvo suderinta, bet tiktai savaite vėliau, negu tikėtasi, ir Misei pasisekė, nes tą antradienį, kurį daktaras Herlingfordas buvo numatęs jos vizitui pas gydytoją, Alicija kaip pratusi į miestą nevažiavo. Mat tos savaitės ketvirtadienį ji planavo surengti mergvakarį ir pasiruošti jam buvo svarbiau už viską, net už skrybėlaičių parduotuvės verslą. Mergvakaris nebuvo koks paprastas vakarėlis su mergiškomis šnekomis ir kukliomis dovanėlėmis virtuvei; jis tapo oficialiu priėmimu visokio amžiaus Alicijos giminaitėms, taip pat proga visoms išgirsti ir sužinoti, ko iš jų tikimasi svarbiausiąją dieną. Pobūvio vakarą Alicija ketino pranešti pamergių vardus ir parodyti pamergių suknelių audinius bei modelius ir bažnyčios puošmenas.

Planus ardė tiktai Alicijos tėvas ir broliai — jie neregėtai šiurkščiai ir nekantriai kratėsi jos pastangų įtraukti ir juos į šią veiklą.

— O, dėl Dievo meilės, Alicija, eik sau! — atšovė jai tėvas taip piktai, kaip ji net neprisiminė girdėjusi. — Renk sau tą sumautą pobūvį kaip išmanai, bet mums duok ramybę! Kartais tie jūsų moteriški reikalai nežmoniškai trukdo, taip yra ir dabar!

— Ak šitaip!.. — įsižeidė Alicija, net grėsmingai sugirgždėjo korseto varsčiai, ir nuėjo pasiskųsti motinai.

— Deja, brangioji, šiuo metu mes turim elgtis labai apdairiai, — tarė Aurelija; ji atrodė susirūpinusi.

— Kas, po galais, darosi?

— Tikrai nežinau, bet kažkas negerai su Bairono mineralinio vandens įmonės akcijomis. Kiek suprantu, jos dingsta.

— Nesąmonės! — tarė Alicija. — Akcijos negali dingti.

— Iš šeimos rankų? Ar tai nori pasakyti? — šiek tiek pasitaisė Aurelija. — O, tai ne mano protui, neturiu galvos verslui.

— Vilis man apie tai nė neužsiminė.

— Vilis gali ir nežinoti, brangioji. Jis dar menkai susipažinęs su kompanijos reikalais, tiesa? Galų gale juk ką tik baigė universitetą.

Alicija purkštelėjusi nustūmė tą nuobodybę šalin ir ėmėsi nurodinėti liokajui, kad į namų priekinę dalį galima leisti tik tarnaites, nes vakarėlis skirtas vien damoms.

Aišku, atėjo Druzila ir atsivedė Misę, vargšelė Oktavija, nepaprastai troškusi dalyvauti, turėjo likti namie pasipuošusi savo geriausiais drabužiais, nes Aurelija pamiršo atsiųsti Misalongio moterims žadėtą vežimaitį. Druzila apsirengė savo rudąja su ruoželiais ir džiaugėsi, kad vilkės šį patikrintą drabužį, o per pačias vestuves nebereikės pasirodyti pasipuošus vėl taip pat. O Misė apsivilko savo drobinę rudąją, ant galvos turėjo seną šiaudinę skrybėlaitę siaurais kraštais, ją pastaruosius penkiolika metų būdavo priversta užsidėti kiekviena proga, kai derėdavo eiti su skrybėlaite, kad ir kas sekmadienį į bažnyčią. Naujas skrybėlaites jos gaus tik vestuvėms, nors, deja, ne iš Alicijos salono — pagrindai jau nusipirkti dėdės Herberto universalinėje, o pagražins pačios Misalongyje.

Alicija atrodė pribloškiamai — su švelnios abrikosų spalvos krepo suknele, siuvinėta levandų spalvos raštais, ir didele levandų spalvos šilko gėlių puokšte ant vieno peties. O, pagalvojo Misė, ir aš bent kartelį norėčiau apsirengti tokia suknele! Galėčiau ištverti tą abrikosų spalvą, esu tikra, kad galėčiau! Ir tą mėlyną atspalvį galėčiau ištverti, jis beveik alyvinis.

Į pobūvį buvo pakviesta daugiau kaip šimtas moterų. Jos nedideliais būreliais vaikštinėjo po namus, išvydusios šmėstelėjusius veidus leisdavosi liežuvauti. Ketvirtą valandą kaip vištos perekšlės sutūpė pokylių menėje, vaišinosi nepaprastai skaniais paplotėliais su uogiene ir grietine, mažulyčiais puošniais pyragaičiais, sumuštiniais su agurkais, rageliais su šparagais, plikytais pyragaičiais, bandelėmis su kremu ir saldžiai tirpstančiais burnoje sluoksniuotos tešlos pyragaičiais. Rinktis buvo galima net arbatą — Darjeeling, Ear l Grey, Lapsang Souchong arba jazminaičių.

Herlingfordų moterys visos kaip viena buvo šviesiaplaukės, visos kaip viena aukštos ir visos kaip viena nemokėjo kalbėti atvirai. Žvalgydamasi po draugiją ir klausydamasi pašnekesių Misė atskleidė sau nemažai tiesų. Tai pirma tokia proga, kai ji sulaukė kvietimo greičiausiai todėl, kad būtų buvę nemandagu jos nepakviesti, kai suėjo tiek daug kur kas tolimesnių giminaičių. Sekmadieniais bažnyčioje, kai kartu susirenka dauguma Herlingfordų moterų, tai matyti ne taip ryškiai, nes tiek pat būna ir Herlingfordų vyrų. Bet čia, tetos Aurelijos pokylių menėje šioji giminės dalis buvo niekuo neatmiešta ir triuškinamai didžiulė.

Ore tvyrojo daugybė kalbos formų — deramai sukaišiotų gilyn dalyvių ir pusdalyvių, rafinuotai suplaktų bendračių ir dar daug kitų kalbos subtilybių, išėjusių iš mados jau prieš penkiasdešimt metų. Prabangiuose ir dosniuose Aurelijos namuose niekas nedrįso nukąsti žodžių galūnių. Ir dar Misė pastebėjo, kad ji čia vienintelė tamsiaplaukė. Na, šmėsčiojo keletas neaiškios spalvos pelyčių (pražilusios ar visai žilos neišsiskyrė), bet jos juodi kaip degutas plaukai buvo tartum anglis sniego lauke; ji gerai suprato, kodėl motina liepė visą laiką būti su skrybėlaite. Akivaizdu, kad giminės vyrai ar moterys, tuokdamiesi ne su giminaičiais, pasirinkdavo tik šviesiaplaukius partnerius. Iš tikrųjų Misės tėvas buvęs labai šviesaus gymio, bet senelis, pasak Druzilos, buvęs juočkis kaip dago, tada tokiu įžeidžiamu vardu vadindavo italus, ispanus ar portugalus, ir tai buvo įprasta ir visai priimtina.