Колин Маккалоу - Misalongio moterys

— Brangiosios Ogasta ir Antonija, tai saksų kraujas, — suokdavo Druzila seserims, su kuriomis matydavosi mažiausiai.

Aurelija atsidavusi bendravo beveik vien su ledi Bili, karčiai pasipiktinusia, kad tą popietę buvo tiesiog nutraukta nuo arklio. Tad ledi Bili sėdėjo be jokios išraiškos tartum nevisprotė, nes dukterų neturėjo ir moterimis visai nesidomėjo. Visas jų pulkas vienoje vietoje gąsdino ir slėgė, o didžiausia jos gyvenimo širdperša buvo gauti į marčias Aliciją Maršai. Nesibaimindama likti viena karo lauke, ledi Bili garsiai prieštaravo Mažojo Bilio sužadėtuvėms su antros eilės pussesere Alicija pareikšdama, kad juodu niekada nežengs koja kojon viename kinkinyje ir sugadins veislę. Tačiau seras Viljamas (vadinamas Biliu) užgauliai jos nepaisė, kaip iš tiesų elgdavosi ir su visais; pats buvo nusižiūrėjęs Aliciją ir džiaugėsi sulauksiąs dienų, kai kas vakarą prie savo stalo galės matyti šviečiančią lininę Alicijos galvutę ir dailų veidelį. Mat buvo sutarta, kad naujoji sutuoktinių pora pagyvens Herlingford Lodže su seru Viljamu ir jo ponia bent kelis mėnesius; seras Viljamas vedybų proga padovanojo jiems dešimt akrų puikiausios žemės, bet joje statomas namas dar toli gražu nebuvo baigtas.

Palikta viena verstis kaip išmano, Misė dairėsi Unos. Pamatė tetą Livilą, bet Unos nebuvo. Kaip keista!

— Nematau čia Unos, — tarė Misė Alicijai, kai ta žavinga būtybė lėtai plaukė pro šalį linksmai ir nuostabiai atlaidžiai šypsodamasi.

— Ko tokios? — stabtelėjusi paklausė Alicija.

— Unos, tetos Livilos giminaitės, ji dirba bibliotekoje.

— Kvailute, Bairone nėra jokios Herlingford tokiu vardu, — atsakė Alicija; dar niekas jos nebuvo matęs su knyga rankose.

Ir nuėjo demonstruodama didingą laikyseną visai draugijai taip delikačiai, kaip tepama uogienės ant internatinės mokyklos pudingo.

Ir tada Misei kaip valktis nuo akių nukrito. Žinoma! Juk Una išsituokusi ’ . Negirdėta nuodėmė! Teta Livila galėjo būti sugraudinta tiek, kad suteikė giminaitei stogą virš galvos, bet žmoniškumas nesiekė taip toli, kad tai giminaitei — išsituokusiai giminaitei — būtų leista įžengti į Bairono aukštuomenę. Tad, regis, teta Livila nusprendė neprasižioti apie Uną. Tik pamanyk, Misė viską sužinojo iš pačios Unos; tais retais atvejais atvykus Unai, kai Misė rasdavo bibliotekoje tetą Livilą, šioji niekada apie ją neužsimindavo, o Misė, bijojusi tetos Livilos, taip pat jos neminėjo.

Atskubėjo Druzila, jai ant kulnų mynė sesuo Kornelija.

— O, argi čia nenuostabu? — tobula kalba paklausė ji.

— Labai nuostabu, — atsakė Misė pasislinkdama ant sofos, kurią buvo aptikusi už didelės vazoninės palmės — hovėjos.

Druzila ir Kornelija atsisėdo, pasisotinusios mažiausiai vienu kiekvienos rūšies skanėstu, kurių buvo patiekta.

— Kaip malonu! Kaip apgalvota! Brangioji Alicija! — tauškė Kornelija, laikanti didžiule privilegija, kad jai už skatikus leidžiama dirbti Alicijos skrybėlaičių pardavėja, ir nė nenutuokianti, kaip ciniškai Alicija tarpsta iš jos dėkingumo ir atsidavimo. Kol Alicija dar nebuvo atidariusi savo skrybėlaičių parduotuvės, Kornelija dirbo broliui Herbertui drabužių priderinimo skyriuje, tad savo iliuzijoms turėjo pagrindo; Herbertas buvo toks šykštuolis, kad Alicija palyginti su juo atrodė tikra ledi Bauntiful. Taip pat kaip ir Oktavija Kornelija pardavė savo namus ir penkis akrus žemės Herbertui todėl, kad norėjo padėti seseriai Džulijai išsimokėti už arbatinę, kai toji ją nusipirko iš Herberto.

— Ša! — sudraudė Druzila. — Alicija rengiasi kalbėti.

Prabilusios Alicijos skruostai degė, akys spindėjo kaip išblukę akvamarinai. Dešimties pamergių vardai buvo sutikti šūksmais ir plojimais; pirmoji pamergė šitaip pagerbta čia pat nualpo ir ją teko gaivinti uostomąja druska. Alicijos nurodymu, pamergių suknelės turėjo būti penkių rausvų atspalvių, visų po dvi, pradedant šviesiausia ir baigiant tamsia ciklamenų spalva, tad kai visa balta nuotaka eis prie altoriaus, iš abiejų pusių prie jos sustos po penkias palydoves tamsėjančiomis sukniomis nuo šviesiausios rausvos prie pat nuotakos iki sodrios tamsiai rausvos tolimame gale.

— Mes visos esam beveik tokio paties ūgio, visos šviesaus gymio ir maždaug tokios pat figūros, — paaiškino Alicija. — Manau, įspūdis bus nepaprastas.

— Argi ne talentingas sprendimas? — sušnabždėjo Kornelija; jai buvo suteikta teisė prisidėti prie viso vestuvių iškilmių planavimo. — Alicijos suknelės šleifas bus iš Alansono nėrinių, dvidešimties pėdų ilgio, kirptas apskritimu!

— Kaip didinga, — atsiduso Druzila prisiminusi, kad jos pačios vestuvinės suknios šleifas buvo taip pat iš nėrinių ir dar ilgesnis, bet nusprendė to nesakyti.

— Pastebėjau, kad Alicija pasirinko tik netekėjusias, — tarė Misė, ir vėl po septynių mylių kelionės iš Misalongio kamuojama dieglio ir vis skaudesnio. Išeiti iš menės buvo neįmanoma, o sėdėti ramiai ir tylėti ji nebegalėjo nė akimirkos, tad norėdama atitraukti mintis nuo skausmo, ėmė kalbėti. — Labai jau griežtai tradiciška, — pridūrė, — bet aš juk neabejotinai skaisti, o ji manęs nepasirinko.

— Šššš! — sušnypštė Druzila.

— Brangiausioji Mise, tu per žema ir per tamsi, — sumurmėjo Kornelija labai apgailestaudama dėl savo dukterėčios.

— Aš esu penkių pėdų ir septynių colių ūgio, kai su kojinėmis, — tarė Misė nė kiek nesistengdama kalbėti tyliau. — Tik Herlingfordų būryje tai laikoma mažu ūgiu!

— Šššš! — vėl sušnypštė Druzila.

Tuo metu Alicija jau ėmėsi gėlių temos ir informavo sužavėtas klausytojas, kad kiekvieną puokštę sudarys tuzinas rausvų orchidėjų, atgabentų traukiniu iš Brisbano šaldomosiose dėžėse.

— Orchidėjos! Kaip pretenzingai vulgaru! — garsiai pasakė Misė.

— Šššš! — desperatiškai tildė ją Druzila.

Tą akimirką Alicija nutilo, atidavusi kalbai visas jėgas.

— Gal jums ir keista, kad ji tokia laiminga viską atskleidusi iš anksto, — tarė Misė į nieką konkrečiai nesikreipdama, — bet aš spėju, kad, jos manymu, jeigu dabar nebūtų papasakojusi, pusė tų smulkmenų, kuriomis taip didžiuojasi, nė nebūtų pastebėtos.

Alicija išdidžiai priėjo prie jų šypsodamasi, švytėdama, nes užkariavo visų dėmesį, pilnomis saujomis pamergių suknelių eskizų bei audinių skiaučių.

— Kaip gaila, Mise, kad tu tokia tamsi ir žemutė, — tarė ji labai maloniai. — Būčiau mielai tave pakvietusi, bet turbūt supranti, kad netinki į pamerges.

— Na, o man atrodo, gaila, kad tu nesi tamsi ir žema, — atsakė Misė lygiai taip pat maloniai. — Jei visos aplinkui tave bus panašaus ūgio ir gymio, o rausvos suknelės pamažu blanks, tai tu pati tapsi išblukusi kaip sienų apmušalai.

Alicija aiktelėjo. Druzila aiktelėjo. Ir Kornelija aiktelėjo.

Misė neskubėdama atsistojo ir papurtė susiglamžiusį rudą drobinį sijoną, kad nors kiek išsilygintų.

— Manau, jau eisiu, — gyvai tarė ji. — Pobūvis malonus, Alicija, bet niekuo neišsiskiriantis. Ir kodėl visi vaišina tokiais pat nusibodusiais patiekalais? Man dėl įvairumo būtų patikęs tikrai skanus sumuštinis su kiaušiniu ir kariu.

Ji išėjo greičiau, negu klausytojos atgavo amą; o kai atgavo, Druzilai teko slėpti šypseną ir ji apsimetė neišgirdusi, kaip Alicija pareikalavo sugrąžinti Misę, kad toji atsiprašytų. Taip Alicijai ir reikia! Kodėl ji nors kartą negalėjo būti maloni ir paįvairinti savo tobulą pamergių būrelį priimdama į jį Misę? Tiesiog nuostabu! Misė pataikė kaip pirštu į akį; Alicija iš tiesų atrodys kaip išblukę apmušalai ar veikiau ištirps tarp rausvų ir baltų kaspinų, puokščių ir vėliavėlių, kuriomis ketino išpuošti bažnyčią.