Колин Маккалоу - Misalongio moterys

— Dieve gerasis, ne, dar ne! — sušuko seras Viljamas, tada jau ne taip užtikrintai pridūrė: — Tačiau aš pripažįstu, kad padėtis taps labai pavojinga, jei mes imsime prarasti akcijas ar patys nenusipirksim jų daugiau.

— Ar nėra kokių smulkiųjų akcininkų čia pat Bairone, kurių galėsim imtis pirmiausia? — paklausė Randolfas.

— Yra keli Herlingfordai, daugiausia iš motinos pusės, ir dvi ar trys senmergės, per atsitiktinumą paveldėjusios akcijų, nors ir neturėjo teisės. Savaime aišku, dividendų joms nebuvo mokama.

— Kaip jums tai pavyko, dėde Bili? — paklausė Randolfas.

Seras Viljamas niekinamai prunkštelėjo.

— O ką jos išmano apie akcijas, tokios senos kvaišos kaip Kornelija, Džulija ar Oktavija? Nenorėjau, kad jos manytų turinčios ką nors vertinga, ir nemokėjau dividendų, pasakiau, esą akcijos bevertės, nes teisiškai priklauso Maksvelui ir Herbertui. Tačiau kad per daug nesinervintų, pasakiau, kaip gali geriausiai atitaisyti klaidą — tegu testamentu palieka Maksvelo ir Herberto sūnums.

— Protinga! — žavėdamasi tarė Alicija.

Seras Viljamas nužvelgė ją karštu geidulingu žvilgsniu; ji jau ėmė sau galvoti, kaip lengva bus išlaikyti dėdę Bilį neprisileidžiant per arti tada, kai ištekės ir persikels gyventi į Herlingford Lodžą, — bet iš anksto nėra ko tuo rūpintis.

— Mums tuoj pat reikia įsigyti senmergių akcijas, — tarė labai niūriai nusiteikęs Edmundas Maršalas. — Nors turiu atvirai prisipažinti, Bili, kad nežinau, iš kur gausiu laisvų pinigų. Man teks labai taupyti, o tam mano šeima nepritars — Alicijos vestuvės, kaip žinai.

— Ir mano padėtis tokia pat, bičiuli, — tarė seras Viljamas, ir tie žodžiai strigo jam gerklėje. — Tai vis dėl tos panikos, dėl didelio karo Europoje, kad jį kur! Sklinda visokie gandai!

— Kam tas akcijas pirkt? — paklausė Alicija su vos pastebima panieka dėl vyrų kvailumo. — Jums tereikia nueiti pas tetutę Kornę, tetutę Džulę bei tetutę Oktę ir paprašyti ! Jos atiduos akcijas nė trupučio nesispyriodamos.

— Gerai, su tomis trimis taip galima, ir manau, su Druzila. Ir koks velnias buvo apsėdęs Malkolmą Herlingfordą, kad paliko akcijų dukterims, jūs man pasakykit. Jis visada buvo per daug nuolaidus savo mergaitėms, ir dėkui Dievui, kad Maksvelas ir Herbertas neatsidavęs į tėvą, — seras Viljamas nepakančiai atsiduso. — Na, ir pakliuvom į bėdą! Net jei, kaip sako Alicija, senės atiduos akcijas neburbėdamos, vis tiek mums teks turėti reikalų su visokiais netikėliais ar negrynakraujais Herlingfordais, kurie tikriausiai nenorės skirtis su akcijomis, gautomis už dyka. O, mums pavyks, tuo neabejoju, bet tik tol, kol jie nesuuos apie paslaptingąjį pirkėją. Juk mes negalėsime jiems mokėti tiek pat, kiek jis.

— Ką galime skubiai parduoti, kad gautume pinigų? — sutratėjo Alicijos balsas.

Visi atsisukę sužiuro į ją, ir Misė vis dar nepastebėta vogčiomis iš vietos prie durų (kur jos ruda suknelė ir ji pati buvo visai nematomos) nutipeno į saugesnę vietą už vienos iš hovėjų, tetos Aurelijos visur pristatytų savo gražiuose namuose.

— Pradžiai yra tie prakeikti ledi Bili arkliai, — pasigardžiuodamas tarė seras Viljamas.

— Mano brangenybės, — labai ryžtingai tarė Aurelija.

— Ir mano brangenybės, — tarė Alicija kreivai žvilgtelėjusi į motiną, kam toji pasiūlė pirma jos.

— Dalykas tas, — tarė Edmundas, — kad paslaptingasis pirkėjas, kad ir kas jis — ar jie — būtų, regis, žino apie Bairono mineralinio vandens kompanijos akcijų turėtojus daugiau už mus, o mes juk esam valdybos nariai! Pasitikrinęs akcininkų sąrašus aš pamačiau, kad dažniausiai akcijos perėjusios į kitas rankas, daugiausia turbūt sūnų ar sūnėnų, bet vis dėlto yra ir prašalaičių. Man ir į galvą niekada nebuvo atėję, kad kas nors iš Herlingfordų atsisakytų savo prigimtinės teisės dar šiame gyvenime!

— Laikai keičiasi, — atsiduso Aurelija. — Kai buvau maža, apie Herlingfordų atsidavimą savo giminei sklido legendos. O dabar atrodo, kad kai kuriems jauniesiems šeima neberūpi nė per nago juodymą.

— Jie išpaikinti, — tarė seras Viljamas. Atsikrenkštė, pliaukštelėjo delnais sau per šlaunis ir pasakė kaip tvirtai apsisprendęs: — Gerai, manau, iki savaitgalio paliksim viską kaip yra, o pirmadienį ko nors imsimės, kad prasimanytume grynųjų.

— Kas eis pas tetas? — paklausė Tedas.

— Alicija, — iškart atsakė seras Viljamas. — Tiktai manau, reikia kiek palūkėti, kad būtų arčiau vestuvių. Taip lengviau apsuks jas aplink pirštą, jos manys, kad įteikia jai vestuvinę dovaną.

— Ar neprisikas iki jų paslaptingasis pirkėjas pirmiau mūsų? — paklausė Tedas, visada dėl visko nerimaująs, todėl savaime patraukęs į sąskaitybą.

— Dėl vieno dalyko gali būti absoliučiai tikras, Tedai, nė vienai iš tų senų vištų net į galvą neateis išsiskirti su Herlingfordų vertybe ir perleisti kam nors svetimam neatsiklausus manęs ar Herberto. Pirkėjas siūlys joms turtus, o jos vis tiek spirsis, kad pirma reikia pasitarti su manimi arba Herbertu, — seras Viljamas buvo toks užtikrintas, kad net nusišypsojo tai sakydamas.

Pasinaudojusi bendru sambrūzdžiu, kol sunerimusi ir pernelyg susijaudinusi grupelė stengėsi rasti deramą būdą baigti pasitarimą, Misė tyliai išslydo pro duris, o vėl įėjo labai triukšmingai. Ir visi tuoj pat ją pastebėjo, bet nė vienas neatrodė patenkintas ją matydamas.

— Ko tau čia reikia? — šiurkščiai paklausė Alicija.

— Atėjau tau parodyti, ką manau apie tavo dosnumą, Alicija, ir pasakyti, kad mielai ateisiu į tavo vestuves su gera įprasta ruda suknele, — atsakė Misė žingsniuodama per kambarį ir numetė ant stalo ryšulį tiesiai priešais Aliciją. — Štai! Ačiū, bet man nereikia!

Alicija dėbsojo į ją maždaug taip, kaip būtų dėbsojusi į šuns išmatų krūvelę, į kurią vos neįtapojo.

— Pati žinokis!

— Taip ir darysiu jau nuo dabar, — šelmiškai nusišypsojusi Misė žvilgtelėjo į gerokai aukštesnę Aliciją (toji, nors sakėsi esanti penkių pėdų ir dešimties colių, bet iš tiesų traukė iki šešių pėdų ir colio). — Nagi, Alicija, atrišk! Aš nudažiau viską rudai kaip tik tau.

— Ką padarei?

Alicija ėmė knebinėti virvelės mazgus, tad jai į pagalbą atėjo Randolfas su kišeniniu peiliuku. Kai virvelė buvo perpjauta, ryšulys išsiskleidė, o ten gulėjo gražioji muslino suknelė ir žavingoji skrybėlaitė, šlykščiai išterliotos tuo, kas atrodė — ir dvokė — kaip šviežias, skystas, kuo tikriausias karvės ir kiaulės mėšlas.

Alicija cyptelėjo iš siaubo, o šis augo, augo ir išsiliejo ilgu šaižiu klyksmu; Alicija atšoko nuo stalo, o jos motina, tėvas, broliai, dėdė ir sužadėtinis susigrūdo aplink pasižiūrėti.

— Tu... tu bjauri suskretėle! — suniurzgė Alicija švytinčiai Misei.

— Oi, anaiptol! — džiugiai atšovė Misė.

— Dar blogesnė už suskretėlę! Įsivaizduok, kad tau pasisekė, nes esu tikra dama, todėl tiksliai nesakysiu, ką apie tave manau! — žiopčiojo Alicija pati nežinodama, kas ją labiau pribloškė — ar poelgis, ar ta, kuri taip pasielgė.

— Tada tau nepasisekė, nes aš nesu dama ir pasakysiu tiesiai šviesiai, Alicija, ką manau apie tave. Aš tik trimis dienomis už tave vyresnė, tad tau arčiau trisdešimt ketveri, o ne trisdešimt treji. Tu begėdiškai jauniniesi, teki už berniuko, beveik perpus už tave jaunesnio! Pagal metus tau labiau tiktų jo tėvas! Bet tu šaltakraujiškai nieko nepaisai! Kai mirė Montgomeris Masis tau dar nespėjus nusitempti jo prie altoriaus — ir taip jis išvengė kur kas blogesnės lemties už mirtį, — į tavo akiratį nepakliuvo joks tinkamas laimikis. Tada tu pastebėjai vargšelį Mažąjį Vilį, žaidžiantį su lanku, kūdikiškai garbanotą, aprengtą jūreivio kostiumėliu, ir nusprendei vieną dieną tapti ledi Vili. Nė kiek neabejoju, kad kitaip susiklosčius aplinkybėms būtum mielai tapusi ledi Bili — gal net mieliau negu ledi Vili — nes titulas tavo jaunikiui dar nepriklauso. Žaviuosi tavo įžūlumu, Alicija, bet tavimi nesižaviu. Ir labai apgailestauju dėl vargšelio Mažojo Vilio, jo gyvenimas bus nesaldus tapus kaulu tarp žmonos ir motinos.