Колин Маккалоу - Misalongio moterys

— Kodėl penktą valandą sekmadienį? — paklausė Oktavija.

— Todėl, kad tada atvažiuos mano draugė Una paliudyti dokumentų pasirašymo.

— O, kaip malonu! — Oktaviją apėmė įkvėpimas: — Iškepsiu jai savo paprastų sausainių.

Misė šyptelėjo.

— Man regis, nors kartą gyvenime, teta Oktavija, galėsim leisti sau smagumą surengti prabangią sekmadienio arbatėlę. Unai, žinoma, galėsim pasiūlyti paprastų sausainių, bet sau išsikepsim apskritų keksiukų ir tirpstančių burnoje sausainiukų, ir sluoksniuotos tešlos pyragaičių su kremu ir karamele, ir — lemingtonų ! Dėl tokio valgiaraščio niekas nepaprieštaravo.

Antradienio rytą šeštą valandą atėjusi į Bairono geležinkelio stotį Misė turėjo keturiasdešimt Bairono mineralinio vandens kompanijos akcijų ir keturis deramai pasirašytus ir paliudytus teisinius įgaliojimus. Paaiškėjo, kad Una, nors ir būdama moteris, yra tikroji taikos teisėja (ji paaiškino, kad Sidnėjuje tai retkarčiais pasitaiko) ir patvirtino dokumentus labai oficialiai atrodančiu antspaudu.

Ji laukė perone, kaip ir Alicija. Tačiau ne kartu, nes Alicija stovėjo toje vietoje, kur sustoja pirmosios klasės vagonai, tuoj už garvežio, o Una — kur sustoja antrosios klasės vagonai.

— Tikiuosi, tu nieko prieš keliauti antrąja klase, — sunerimusi tarė Misė. — Motina buvo labai dosni, turiu dešimt šilingų savoms išlaidoms ir ginėją gydytojui, bet nenoriu išleisti daugiau negu būtina.

— Mieloji, jau seniai praėjo tie laikai, kai važinėjau pirmąja klase, — nuramino ją Una. — Be to, kelionė ne tokia jau baisiai ilga, o kai rytas šaltas, niekas nesispirs atidaryti langų, tad ir suodžių neprineš.

Misės žvilgsnis susikirto su Alicijos žvilgsniu; Alicija niekinamai sušnarpštė ir pabrėžtinai nusisuko į kitą pusę. Ačiū Dievui, pagalvojo nė kiek neatgailaudama Misė.

Ėmė gausti bėgiai, ir netrukus įvažiavo traukinys, didžiulis juodas ir baisus garvežys trumpu storu kaminu, pukšinčiu suodinus dūmus ir tirštų baltų garų debesis.

— Žinai, kas man patinka? — paklausė Una Misės, kai jos susirado laisvas vietas, vieną iš jų prie lango.

— Ne, o kas?

— Prisimeni aukštą tiltą Noelio gatvėje prie mineralinio vandens įmonės?

— Žinoma, prisimenu.

— Mėgstu stovėti pačiame jo viduryje, o kai apačioje važiuoja traukinys, persisveriu per turėklus. Tik švilpt! Visur vien dūmai lyg leidžiantis į pragarą. Bet, ak, kaip smagu!

Ir tu pati esi vienas smagumas, pamanė Misė. Nesu sutikusi tokio kaip tu žmogaus, kuris taip trykštų gyvenimu.

Kai traukinys įvažiavo į Centrinės stoties peroną, laikrodis rodė be dvidešimt devynias. Makvorio gatvėje Misė turėjo būti dešimtą, ir Una pasakė, kad jiedvi turi užtektinai laiko išgerti arbatos stoties bufete. Vestibiulyje pro jas praplaukė Alicija, ji greičiausiai tykojo kur nors, kad galėtų taip pasielgti, nes pirmosios klasės keleiviai paprastai ateidavo į stotį gerokai anksčiau už tuos, kurie atvykdavo paskutiniuose vagonuose.

— Ar čia ne garsioji Alicija Maršai? — paklausė Una.

— Ta pati.

Una išleido neapibūdinamą garsą.

— Ką apie ją manai? — pasmalsavo Misė.

— Išsipusčiusi eilinė, mieloji. Demonstruoja visas savo prekes vitrinoje, o tu juk žinai, kas nutinka prekėms vitrinoje, ar ne?

— Žinau, bet papasakok, kaip tau atrodo.

Una sukikeno.

— Mieloji, jos išblunka ! Nuolat laikomos ryškioje saulės šviesoje. Duodu jai daugiausia dar metus. O paskui, kad ir kaip smarkiai veržtųsi korsetą, jos figūra nebebus daili. Ji baisiai sustorės ir aptings, o būdas taps nepakenčiamas. Kiek žinau, ji ketina tekėti už visai jauno vyruko. Gaila. Jai reikėtų vyro, kuris verstų sunkiai dirbti ir elgtųsi su ja kaip su šiukšle.

— Deja, vargšas Mažasis Vilis tam per gležnas, — atsiduso Misė ir niekaip nesuprato, kodėl Unai jos žodžiai pasirodė tokie juokingi.

Iš tiesų Una vis nusijuokdavo į kumštelį, kai jiedvi tramvajumi važiavo Kaslrėjaus gatve, bet nepasakė Misei kodėl, o tada jos atvyko prie pastato Makvorio gatvėje, kur turėjo kabinetą širdies ligų gydytojas, ir Misė liovėsi klausinėjusi.

Lygiai dešimtą pasipūtusi daktaro Džordžo Parkinsono slaugytoja nusivedė Misę į kabinetą, gausiai pristatytą kilnojamų bauginamai baltų ir švarių širmų. Jai buvo liepta nusirengti visus drabužius, net ir apatines kelnaites iki kelių, apsivynioti savo sulysusį kūną baltu apsiautalu ir atsigulus ant kušetės laukti gydytojo.

Kaip keistai čia sutinkami žmonės, dingtelėjo Misei, kai virš jos palinko daktaro Parkinsono veidas; ji ėmė spėlioti, kaip jis atrodė tada, kai plaukų prižėlusios šnervės dar nebuvo ryšklausias jo bruožas. Padedamas nebylios slaugytojos jis pastukseno Misės krūtinę, visiškai abejingai nužvelgė graudžiai menkas krūtis, pasiklausė plaučių ir širdies kur kas geresnės išvaizdos stetoskopu negu daktaro Herlingfordo, patikrino pulsą, įkišo mentelę į burną taip, kad Misė grėsmingai žiauktelėjo, apčiupinėjo iš abiejų pusių kaklą ir pasmakrę kietais nekantriais pirštais, tada sukamais judesiais perėjo per krūpčiojantį pilvą.

— Vidinė apžiūra, slaugytoja, — trumpai tarstelėjo.

— Pė er ar pė vė? — paklausė toji.

— Abi.

Po vidinės apžiūros Misė pasijuto kaip po didelės operacijos be chloroformo, bet jos laukė dar baisesni dalykai. Daktaras Parkinsonas pavertė ją ant pilvo, o tada ėmėsi baksnoti ir čiupinėti išsišovusį stuburą, kol maždaug ties styrančiomis nelyginant gailūs sparneliai mentimis kelis kartus suniurzgė.

— Aha! — šūktelėjo tartum aptikęs lobį.

Ir nė neperspėję juodu dviese su slaugytoja čiupo Misę už galvos, kulnų ir klubų; tai, ką jie padarė, padarė taip greitai, kad ji dorai nė nesuprato ką, tiktai išgirdo trakštelėjimą, pykinamą girgžtelėjimą, juo baisesnį, nes išgirdo jį ne tik ausyse, bet ir išorėje.

— Dabar galite apsirengti, panele Rait, tada išeisite pro šias duris, — paliepė daktaras Parkinsonas ir lydimas slaugytojos pats pro jas išėjo.

Sukrėsta ir jausdamasi pažeminta Misė padarė, kaip liepta.

Gydytojo veidas, atsidūręs priešais, pasirodė esąs labai malonus, o jo šviesiai mėlynos akys geros ir susidomėjusios.

— Na, panele Rait, šiandien galite grįžti namo, — tarė jis čiupinėdamas laišką, kuris gulėjo ant rašomojo stalo kartu su daugeliu kitų popierių.

— Ar man viskas gerai? — paklausė Misė.

— Kuo geriausiai. Nieko bloga jūsų širdžiai nėra. Jums tik buvo smarkiai užspaustas nervas stuburo viršuje ir energingai einant imdavo smarkiai skaudėti, štai ir viskas.

— Bet... aš negalėjau kvėpuoti! — apstulbusi sušnibždėjo Misė.

— Panikavote, panele Rait, panikavote! Jei nervas užspaudžiamas, skauda labai smarkiai, ir gali būti, kad jums jis slopindavo kvėpavimo raumenis. Tikrai nebėra ko nerimauti. Aš dabar atitaisiau jūsų stuburą manualiniu būdu, ir viskas bus gerai, jeigu toli eidama taip neskubėsite. Jei skausmas nesitrauks, patariu jums įsirengti skersinį, ir tegu kas nors prie pėdų pririša jums po plytą, o tada su tuo plytų svoriu bandykite prisitraukti taip, kad smakras siektų skersinį.

— Tai daugiau man nieko bloga?

— Nusivylėte, a? — įžvalgiai paklausė daktaras Parkinsonas. — Na jau, panele Rait! Argi jums, po galais, labiau patiktų sirgti širdies liga negu turėti užspaustą nervą?

Į tą klausimą Misė neketino garsiai atsakyti; kaipgi numirsi Džono Smito glėbyje nuo užspausto stuburo nervo? Tiek pat romantiška kaip ir spuogai.