Колин Маккалоу - Misalongio moterys

Daktaras Parkinsonas atsilošė krėsle ir susimąstęs žvelgė į ją bilsnodamas plunksna į sugeriamąjį popierių. Buvo akivaizdu, kad tai jo įprotis, nes sugeriamasis popierius mirgėjo daugybe mėlynų taškelių, o kartais, matyt, iš nuobodulio jis imdavo tuos išbarstytus taškelius netvarkingai jungti besikryžiuojančiomis linijomis.

— Mėnesinės! — staiga tarė jis, tikriausiai jausdamas, kad būtina Misę nors kiek nuraminti, išnagrinėjus jos sveikatą visais atžvilgiais. — Kaip dažnai jums būna mėnesinės, panele Rait?

Misė paraudo, supyko ant savęs, kam rausta.

— Maždaug kas šešis mėnesius.

— Gausios?

— Ne, labai menkos.

— Skauda? Pilvą diegia?

— Ne.

— Hmmm, — jis sujungė kelis taškelius. — Galvą skauda?

— Ne.

— Ar dažnai alpstate?

— Ne.

— Hmmm, — taip vykusiai sudėjo lūpas, kad viršutinė palietė nosies galiuką. — Panele Rait, — pagaliau tarė, — tai, kas iš tikrųjų kenkia jūsų sveikatai, galite sėkmingai išsigydyti tik tuomet, jei susirasite vyrą ir pagimdysite bent porą vaikų. Abejoju, ar galėsite turėti daugiau kaip du vaikus, nes, manau, nelengvai pastosite, bet jūsų amžiuje jau būtų metas.

— Jei tik rasčiau ką nors, kas norėtų su manimi prasidėti, patikėkite, daktare, aš nedelsčiau! — atrėžė Misė.

— Prašyčiau atleisti.

Kaip tik šią nesmagią akimirką pro duris įkišo galvą daktaro Parkinsono slaugytoja ir pakraipė antakius.

Jis tuoj pat pakilo ir išskubėjo.

— Atsiprašau.

Gal kokią minutę Misė ramiai sėdėjo ant kėdės svarstydama, ar jai nereikėtų patyliukais išeiti, paskui nusprendė verčiau sulaukti, kol bus leista eiti. Nuo vieno popieriaus lapo, kyšančio tarp lapų su daugybe žvaigždiškai sujungtų ir ištisais spiečiais nesujungtų taškelių, jai krito į akis daktaro Nevilio Herlingfordo pavardė. Visai neklausydama proto Misės ranka siektelėjo ir paėmė laišką. Ten buvo parašyta:

„Brangus Džordžai,

neįprasta, kad tą pačią savaitę nukreipiau pas tave du pacientus, kai per pusę metų nebuvau nukreipęs nė vieno. Bet toks jau gyvenimas — ir mano praktika — Bairone. Šiuo laišku pristatau tau Misę Rait, vargšę menkutę seną paną, nes po ilgo ir spartaus ėjimo ją buvo ištikęs mažiausiai vienas širdies skausmo ir dusulio priepuolis. Vienintelis stebėtas priepuolis buvo labai panašus į isteriją, tik pacientė dar buvo išblyškusi ir prakaitavo. Tačiau normalią būklę atgavo stulbinamai staigiai, ir netrukus ją apžiūrėjęs, negalėjau rasti jokių priepuolio padarinių.

Iš tiesų spėju, kad tai isterija, ir tokia diagnozė labiausiai tikėtina jos gyvenimo aplinkybėmis. Jos egzistencija vienoda ir skurdi (vide krūtų išsivystymą). Tačiau, kad būtume tikri, norėčiau, jog apžiūrėtumėte, ar ji neserga kokia sunkia liga.“

Misė padėjo laišką ir užsimerkė. Nejau visi pasaulyje žiūri į ją su gailesčiu ir panieka? Ir kaip išdidumui atsilaikyti prieš tiek daug gailesčio ir paniekos, kai išdidumas toks geranoris? Misė, kaip ir jos motina, buvo išdidi. „Vienoda.“ „Skurdi.“ „Vargšė menkutė sena pana.“ „Ar ji neserga kokia sunkia liga“, — tartum vienodumas, skurdas ir senmergystė jau ir taip nebūtų sunkios ligos!

Misė atsimerkė ir nustebo pajutusi, kad akyse nėra nė vienos ašarėlės. Jos buvo nesudrumstos, sausos ir piktos. Ir jos ėmė ieškoti tarp netvarkingai suverstų daktaro Parkinsono popierių, bene ras bent pradėtą pažymą apie savo sveikatos būklę. Rado dvi pažymas, abi be pavardžių; vienoje prie visų išvardytų duomenų buvo parašyta „norma“, o kita pažyma mirgėjo daugybe pražūtingų simptomų, visų kaip vienas siejamų su širdimi. Be to, Misė rado pradėtą laišką daktarui Herlingfordui.

„Brangus Nevili,

ačiū, kad atsiuntei ponią Anastaziją Gilroj ir panelę Rait, kurios krikšto vardo, deja, nežinau, nes visi, taip pat ir jūs, regis, tik priduriate galūnę prie jos šeiminės padėties. Esu tikras, kad neprieštarausi, jei surašysiu nuomonę apie abi pacientes į šį vieną...“

Čia laiškas nutrūko. Ponia Anastazija Gilroj? Perkračiusi mintyse keletą ne Herlingfordų veidų Bairone, ji apsistojo ties maždaug savo amžiaus ligotos išvaizdos moterėle, gyvenančia apgriuvusiame namelyje netoli mineralinio vandens įmonės kartu su girtuokliu vyru ir keliais mažais neprižiūrimais vaikais.

Tai antroji pažyma apie ponios Gilroj ligą? Misė paėmė ją ir pabandė išsiaiškinti, ką reiškia nesuprantama kalba ir ženklai, kurie užėmė viršutinę lapo pusę. Tačiau antroji pusė buvo visiškai aiški net jai. Ten buvo parašyta:

„Galiu pasiūlyti gydymo kursą, kuris pakeistų ar sušvelnintų šią prognozę. Pacientė serga pažengusia daugine širdies vožtuvų liga. Jei kardialinė būklė toliau nesunkės, manau, jai liko gyventi ne ilgiau kaip pusė ar vieni metai. Tačiau manau, kad nėra prasmės rekomenduoti lovos režimą, nes įsivaizduoju, kad ši pacientė, atsižvelgiant į jos būdą ir aplinkybes namuose, paprasčiausiai nepaisys nurodymų.“

Ponia Gilroj? O, kad būtų užrašyta pavardė! Bet greičiausiai jos pažyma palikta įdėti į voką kartu su laišku daktarui Herlingfordui. Toje maišalynėje daugiau pažymų nebuvo. O, kodėl taip negerai parašyta ne apie Misę Rait? Iš jos atimta mirtis netikėtai pasirodė esanti labai maloni ir pageidaujama. Taip neteisinga! Ponia Gilroj turi šeimą, kuriai būtiniausiai jos reikia. O Misės Rait niekas taip labai ir nepasigestų.

Už durų pasigirdo balsai; Misė tvarkingai sulankstė tebelaikomą rankoje pažymą ir skubiai įsikišo į piniginę.

— Brangioji panele Rait, aš labai atsiprašau! — sušuko daktaras Parkinsonas, įpuolęs su vėjo šuoru, net popieriai ant jo stalo pasklido į visas puses. — Galite eiti, galite eiti! Po savaitės apsilankykite pas daktarą Herlingfordą, gerai?

Sidnėjuje buvo šilčiau ir drėgniau kaip Mėlynuosiuose kalnuose, o diena maloni, giedra. Išėjusi į Makvorio gatvę kartu su Una Misė sumirksėjo prieš saulę.

— Jau beveik pusė vienuoliktos, — tarė Una. — Gal pirmiausia nueisim ir parduosim akcijas? Mums reikia į Tilto gatvę, ji čia pat už kampo.

Taip jos ir padarė, ir nepaprastai lengvai. Tačiau nedidelėje kontoroje sėdintis surūgęs tarnautojas visiškai nieko nežinojo apie paslaptingąjį pirkėją; labiausiai iš visos pardavimo procedūros joms smalsumą sužadino tai, kad buvo sumokėta auksiniais soverenais, o ne popieriniais pinigais. Keturi šimtai aukso monetų gana sunkios, kaip paaiškėjo Misei, susidėjusiai jas į rankinę.

— Toli negalim eiti šitaip apsikrovusios, — tarė Una, — tad siūlau papietauti „Metropolio“ viešbutyje — mes vienas du ir apsisuksim — tada sėsim į tramvajų iki Centrinės stoties ir ramiausiai keliausim namo.

Misė gyvenime nevalgė restorane, net savo tetos Džulijos arbatinėje, o į „Herlingfordo“ viešbutį nė kojos nebuvo įkėlusi. Tad „Metropolis“ ją apstulbino erdve ir prabanga, krištolo sietynais ir marmuro kolonomis; jis panėšėjo į tetos Aurelijos namus, nes spindesį gražiai ramino vazonuose augančių hovėjų žaluma. O dėl maisto, tai Misė dar niekada neragavo nieko gardesnio už Unos jai užsakytas vėžių salotas.

— Turbūt galėčiau nutukti, jei kasdien valgyčiau tokio maisto, — tarė Misė pagauta ekstazės.

Una nusišypsojo ne gailėdamasi, bet puikiai ją suprasdama.

— Vargšiuke Mise! Gyvenimas eina pro šalį, tiesa? O štai maniškis gyvenimas lėkė lyg tranzitinis traukinys. Tada bumbt, terkšt, pokšt, ir mūsų Una jau veidu klane. Bet pralinksmėk, mieloji, nagi! Gyvenimas ne visada taip ir lėks pro šalį, patikėk. Įsidėmėk, kad šventės ateina į visus namus, net į menkiausią trobelę. Tik neleisk, kad gyvenimas tave sutryptų — tada atsikelti labai sunku.