Колин Маккалоу - Misalongio moterys

Ji negailestingai naudojosi persvara.

— Puikiausiai suprantu jūsų nenorą ką nors įsileisti į šį rojų — jei jis būtų mano, lygiai taip pat pavydžiai jį saugočiau. Bet pasistenkite pažvelgti mano akimis, būkit geras! Man jau trisdešimt treji ir dar nepatyriau nieko, ką dauguma mano amžiaus moterų laiko savaime suprantamu dalyku arba gailisi patyrusios. Aš esu sena pana! Tai baisiausia lemtis, tekusi kęsti moteriai, nes ją dar apsunkina skurdas ir grožio stoka. Jei man būtų tekusi viena iš tų blogybių, koks nors vyras panorėtų mane vesti, bet kentėti abi kartu reiškia būti nepageidaujamai. Tačiau aš žinau, jei tik galėčiau apeiti šiuos trūkumus, suteikčiau vyrui daug daugiau nei kitos moterys, nes joms nėra reikalo stengtis. Jūs turėsite naudos, pone Smitai, nes būsiu susaistyta su jumis dėkingumo, taip pat ir meilės saitais. Gaila, kad dabar pat negaliu rasti deramo būdo įrodyti jums, kaip mažai prarasite mane vedęs ir kaip daug laimėsite, jūs nė nenumanot. Aš esu blaivaus proto, neišpuikusi. Ir iš visų jėgų stengsiuos būti jums kuo maloniausia ir karščiausiai mylinti draugė.

Jis ūmiai pašoko ir nuėjęs sustojo tarpduryje rankas susidėjęs už nugaros.

— Moterys, — tarė jis, — yra melagės, apgavikės, slapukės ir kvailės. Man būtų vis tiek, jei iki gyvenimo galo nepamatyčiau nė vienos moters. O dėl meilės — aš nenoriu būti mylimas! Aš tik noriu, kad man duotų ramybę! — jam atrodė, kad šio šauksmo iš visos širdies bus gana, bet paskui pagalvojęs griežtai pridūrė: — Kaip man žinoti, kad sakote tiesą?

— Na, pone Smitai, jūs nesate labiausiai pageidaujamas jaunikis iš Bairono vyrų! Esu prisiklausiusi apie jus visko — net kad sėdėjote kalėjime ar esate keistuolis, be to, visi žino, kad nesate turtingas. Tai kodėl turėčiau meluoti? — ji atidarė piniginę ir išsiėmė tvarkingai sulankstytą popieriaus lapelį, pasisavintą nuo daktaro Parkinsono stalo, ir atsikėlusi nuo kėdės priėjo prie jo, stovinčio tarpduryje. — Štai. Paskaitykite. Jūs žinot, kad sergu, nes buvote ten, kai mane ištiko pirmas smarkus priepuolis. O kai sutikau jus vaikščiodama anądien, prisimenu, sakiau, kad turiu važiuoti į Sidnėjų pas širdies ligų gydytoją. Ir štai pažyma apie mano būklę. Pavogiau ją, nes labiausiai nenoriu, kad mano motina ir teta sužinotų, kokia aš nesveika. Nenoriu, kad jos imtų dėl manęs nerimauti, nenoriu, kad priverstų mane gultis į lovą ir lakstytų aplink. Tad pasakiau joms, kad man užspaustas stuburo nervas, ir jei toliau pavyks gudrauti, jos taip ir galvos apie mano ligą. Antra priežastis, kodėl pavogiau pažymą, susijusi su jumis. Žinojau, kad prašysiu jūsų mane vesti ir kad reikės patvirtinti savo nuoširdumą. Čia nėra mano pavardės, tik gydytojo, bet atidžiai pažiūrėjęs įsitikinsite, kad pavardė ir neištrinta.

Jis paėmė lapelį, išlankstė, greitai perskaitė ir atsigręžė į ją.

— Nors esate baisiai liesa, jūs man atrodot gana sveika, — įtariai pasakė.

Misė greitai šį tą sumetė galvoje ir tik troško, kad jis nebūtų medicinos žinovas.

— Na, tarpais tarp priepuolių aš gana sveika! Mano širdies liga ne tokia, kuri alina sveikatą, tai lyg būtų... lyg mane ištiktų silpni širdies smūgiai. Vožtuvai... sulimpa... ir... ir kai sulimpa, kraujas liaujasi tekėjęs. Manau, kad tai mane ir pribaigs. Daugiau nieko apie tai nežinau — gydytojai niekada nenori daug kalbėti. Manau, jiems gana sunku pasakyti žmogui, kad jis greitai mirs, — ji atsiduso ir kaip didžiai pasitikinti savimi aktorė teatrališkai tarė: — Taigi vieną dieną užgesiu kaip žvakė! — ilgesingai pakėlė į jį akis. — Nenoriu mirti Misalongyje! — gailiai sušuko. — Noriu mirti mylimo vyro glėbyje!

Jis buvo apsigimęs kovotojas, tad pabandė kitą taktiką.

— O jei paklausus kito gydytojo nuomonės? Jie gali klysti.

— O kam? — gynėsi Misė. — Jei man liko tik metai gyventi, nenoriu jų praleisti bėgiodama nuo vieno gydytojo pas kitą! — skruostu nusirito didelė ašara, o kitos, iškalbingai susitvenkusios akyse, grėsė pasipilti iš paskos. — O, pone Smitai, noriu pragyventi paskutinius metus laimingai !

Jis sudejavo kaip pasmerktasis.

— Dėl Dievo, moterie, tik neverkit!

— Kodėl? — kūkčiojo Misė, rausdamasi rankovėje nosinės. — Aš manau, kad turiu visas teises verkti!

— Tai verkit, trauk jus velniai! — sušuko jis įsiutęs ir nebeištvėręs išėjo pro duris.

Misė stovėjo šluostydamasi ašaras ir pro jas akimis nulydėjo jį žygiuojantį į tolimąjį laukymės pakraštį, paskui dingstantį iš akiračio. Nukorusi galvą grįžo prie savo kėdės ir baigė išsiverkti nebetrikdoma supratingų žiūrovų, išskyrus didelę mėsinę musę. O paskui nebežinojo ką daryti. Ar jis grįš? Gal slepiasi kur nors stebėdamas, ar ji kartais neišeis.

Staiga ji pasijuto labai nuvargusi, visiškai palūžusi. Taip stengėsi ir nieko nepešė. Perniek Unos padrąsinimas. Perniek nugvelbta pažyma. Perniek jos šviesi išsivadavimo vizija. Ji atsiduso, bet neketino dūsauti toliau ir nebedūsavo. Nėra prasmės čia pasilikti. Jos čia nereikia.

Ramiai išėjo iš trobelės, rūpestingai uždarė duris. Praėjo dvi valandos, o jos laukė devynių mylių kelionė į kalną per nelygią vietovę; jau bus vėlu, kai sugrįš į Misalongį.

— Bet visai nesigailiu, kad pabandžiau, — garsiai pasakė. — Pabandyti buvo verta, žinau, kad verta.

— Panele Rait!

Ji atsisuko, įsižiebė ir plykstelėjo viltis.

— Palaukit, parvešiu jus namo.

— Ačiū, galiu ir pareiti, — atsakė ji, ne šaltai ir išdidžiai, bet kaip buvo pratusi mandagiu bespalviu balsu.

Bet jis ją pasivijo ir paėmė už parankės.

— Ne, jau per vėlu ir kelias per sunkus, ypač jums. Pasėdėkite čia, kol pakinkysiu.

Ir paliko ją prie to paties kelmo, ant kurio ji sėdėjo laukdama.

Ji tikrai buvo pernelyg pavargusi ginčytis ir galbūt per daug išsekusi, kad ryžtųsi eiti, todėl nebeprieštaravo. Pasirengęs kelionei jis įkėlė ją į vežimą lengvai kaip vaiką.

— Štai ir pasitvirtina tai, ką pastaruoju metu kartojau, — tarė jis pasukęs arklius iš laukymės į kelią. — Man reikia mažesnio vežimo, dviračio arba vienkinkio. Visiška nesąmonė varyti abu arklius ir didelį vežimą be sunkaus krovinio.

— Taip, teisingai sakot, — abejingai pritarė ji.

— Pykstat?

Ji pasisuko jo pusėn su nuostaba veide.

— Ne! Kodėl turėčiau?

— Na, jums nelabai pasisekė, ką?

Ji nusijuokė, nors ir ne iš visos širdies, bet vis tiek nuoširdžiai.

— Vargšeli pone Smitai. Jūs nieko nesupratot.

— Žinoma, ne. O kas čia juokinga?

— Neturiu ko prarasti. Visai!

— Ar tikrai manėte, kad laimėsite?

— Buvau įsitikinusi.

— Kodėl?

— Nes jūs esate jūs.

— O ką tai reiškia?

— O... tik kad jūs toks labai geras. Doras žmogus.

— Ačiū.

Paskui juodu kalbėjosi nedaug; arkliai nenorom žengė džiunglių taku, aiškiai nesuprasdami, kodėl tolsta nuo namų.

Tačiau net kai kelias staigiai ėmė kilti aukštyn nuošliauža, jie ir toliau nesipriešindami žingsniavo, ir prie kaimo gyvenimo pratusiai Misei buvo aišku, kad jie gerai pažįsta savo šeimininką ir žino, jog spyriotis neverta. Tačiau šis buvo jiems malonus, nesigriebė botago; valdė juos valios jėga.

— Turiu pasakyti, tai rodo, kad jūs ne Herlingford, — staiga prabilo jis kelionei baigiantis.

— Ne Herlingford? Kodėl taip manot?

— Dėl daugelio dalykų. Pirmiausia dėl jūsų pavardės. Dėl išvaizdos. Dėl namų Dievo užmirštame užkampyje ir dėl pinigų stygiaus. Dėl jautrios prigimties, — tai pripažino tarsi nenoromis.