Колин Маккалоу - Misalongio moterys

Netrukus tolumoje pasigirdo upės šniokštimas, ir Misė neteko drąsos taip pat sparčiai, kaip tekėjo kraujas iš dėlių žaizdelių; jai prireikė daugiau ryžto ir stiprybės nueiti tuos paskutinius kelis šimtus jardų, negu sumanyti ir išsirengti į šį žygį.

Štai ten ji, tuoj už kito vingio. Žema drėbtinė trobelė malksnų stogu ir panašu, kad neseniai pastatytu priestatu iš vienos pusės. Tačiau trobelė turėjo smiltainio kaminą, ir į tyrą dangaus mėlynę kilo plonas dūmelis. Vadinasi, jis namie!

Misė neketino užklupti Džono Smito nepasirengusio, tad sustojo laukymėje ir kelis kartus kiek tik pajėgė garsiau pašaukė jį vardu. Besiganantys aptvare du arkliai pakėlę galvas smalsiai į ją pasižiūrėjo ir vėl ėmė nepaliaudami skabyti žolę, o Džono Smito niekur nebuvo matyti. Tad tikriausiai bus kur nors toliau išėjęs. Ji patogiai atsisėdo ant kelmo ir ėmė laukti.

Ilgai laukti neteko, nes jis grįžo dar kiek prieš pirmą ir linksmai švilpaudamas nuėjo į trobelę taisytis valgio. Net įžengęs į laukymę Misės nepastebėjo, nes ją užstojo arkliai, o jis pasuko prie trobelės, už kurios triukšmingai slenksčiais ritosi upė.

— Pone Smitai! — pašaukė ji.

Jis eidamas stabtelėjo, paskui atsisuko.

— O, velniai griebtų! — pasakė.

Priėjęs grėsmingai nužvelgė ją iš padilbų, iš akių buvo matyti, kad viešnia nė kiek nelaukiama.

— Ką čia veikiat?

Labai pristigusi oro, Misė įtraukė didžiulį jo gurkšnį; dabar arba niekada.

— Ar vesite mane, pone Smitai? — labai aiškiai tardama paklausė ji.

Pyktis bemat išgaravo ir jį apėmė neslepiamas linksmumas.

— Sukorėte tolimą kelią, panele Rait, tad verčiau užeikite išgerti puodelį arbatos, — pasakė jis, žybčiodamas akimis. Pirštu nubraukė jai nuo veido kraują. — Dėlės, ką? Tiesiog stebiuosi, kaip ištverėte tokią kelionę.

Paėmė už parankės ir lėtai nusivedė per laukymę netaręs nė žodžio, tik slopindamas juoką. Prie trobelės nebuvo įprastos tam pasaulio kraštui verandos, o atsidūrusi jos prieblandoje Misė pamatė, kad grindis atstoja plūkta asla ir apstatyta ji spartietiškai. Tačiau viengungio buveinė atrodė labai švari ir tvarkinga, nei nemazgotų indų, nei kokio aplaidumo. Nauja ketaus viryklė buvo pusės kamino pločio, kitą pusę po kaminu užėmė atviras ugniakuras; stovėjo medinis suolelis indams mazgoti, taip pat ilgas grubiai tašytas stalas ir dvi kietos kėdės. Lovą jis pasidirbo iš pusrąsčių, panašu, kad ant trijų čiužinių užmetė dygsniuotą antklodę, turinčią šildyti bet kokiu oru. Karvena, užtiesta ant storo medinio rėmo, jam atstojo krėslą, o drabužiai kabojo ant medinių kablių sienoje prie lovos. Vienintelio lango nedengė užuolaida, ir jis atrodė tik neseniai įstiklintas.

— Bet kam tos užuolaidos? — balsu pagalvojo Misė.

— Ką? — degdamas dvi žibalines lempas nuo balanos, kurią pirma kyštelėjo į viryklę, jis pakėlė akis į Misę.

— Kaip puiku gyventi namuose, kur nereikia jokių užuolaidų, — atsakė ji.

Vieną lempą jis pastatė ant stalo, o kitą ant apelsinų dėžės prie lovos ir ėmėsi virti arbatą.

— Čia visai užtenka šviesos ir be lempų, — tarė Misė.

— Jūs sėdite priešais langą, panele Rait, o aš noriu, kad jūsų veidas būtų apšviestas.

Misė liovėsi kalbėjusi ir leido akims nevaržomoms klaidžioti po trobelę nuo Džono Smito prie jo daiktų ir vėl atgal prie jo. Kaip paprastai jis kvepėjo švara, nors dulkės ir žemės ant drabužių rodė, kad visą rytą dirbo kažką sunkaus, tai liudijo ir negilus įbrėžimas ant kairės plaštakos ir riešo.

Džonas Smitas įpylė arbatos į emaliuotus puodelius, pastatė ir didelę blizgančią skardinę sausainių, bet viską padarė neatsiprašinėdamas ir vikriai. Kai aptarnavo Misę ir ji parodė daugiau nebenorinti, nusinešė savo puodelį ir saują sausainių prie odinio krėslo, apsuko jį taip, kad galėtų atsisėsti veidu į Misę.

— Kodėl, po galais, panele Rait, jūs susimanėte už manęs tekėti?

— Nes aš jus myliu! — atsakė Misė nustebusi.

Šis atsakymas jį sutrikdė; lyg staiga panoręs, kad ji nepamatytų, kas slypi jo akyse, atitraukė žvilgsnį nuo jos ir raukydamasis nukreipė pro langą.

— Tai juokinga, — tarė pagaliau ir prikando lūpą.

— Sakyčiau, tai akivaizdu.

— Juk negalima mylėti visai nepažįstamo žmogaus, moterie! Tai juokinga.

— Aš pažįstu jus užtektinai, kad mylėčiau, — tarė ji rimtai. — Žinau, kad jūs labai geras. Stiprios dvasios. Jūs švarus. Jūs kitoks. Ir jūs... jūs gana poetiškas, jei iš visų pasaulio vietų pasirinkote gyventi čia.

Jis sumirksėjo.

— Jėzau! — aiktelėjo ir nusijuokė. — Turiu pasakyti, kad tai įdomiausias dorybių sąrašas, kokį teko garbė išgirsti. Labiausiai man patiko punktas apie švarą.

— Tai svarbu, — rimtai tarė Misė.

Akimirką atrodė, kad juokas vėl jį įveiks, bet jis susiėmė ir rimtai tarė:

— Deja, negaliu jūsų vesti, panele Rait.

— Kodėl?

— Kodėl? Atsakysiu jums kodėl, — tarė jis palinkęs į priekį krėsle. — Jūs žvelgiate į žmogų, pagaliau radusį laimę gyvenime! Jei man būtų dvidešimt, taip sakyti būtų kvaila, bet man greit sueis penkiasdešimt, panele Rait, o tai reiškia, kad jau turiu teisę būti laimingas. Pagaliau darau tai, ką visada norėjau daryti, bet niekada neturėjau laiko ar progos — ir esu vienas ’ . Nei žmonos, nei giminių, nieko, kas nuo manęs priklausytų. Net šuns. Esu tik aš. Ir man taip gera! Jei reikėtų su kuo nors tuo dalytis, viskas būtų sugadinta. Iš tiesų ketinu kelio į čia pradžioje pastatyti velniškai didelius vartus ir atsiskirti nuo viso pasaulio. Vesti? Tai jau ne!

— Tai truks nelabai ilgai, — tarė Misė.

— Man ir viena diena prailgtų, panele Rait.

— Aš suprantu, kaip jaučiatės, pone Smitai, bet kalbu kuo nuoširdžiausiai. Aš taip pat gyvenau suvaržytą gyvenimą ir jis mane erzino. Tik nė akimirkos negaliu įsivaizduoti, kad jūsų gyvenimas buvo toks pat nuobodus, pilkas ir vienodas, koks visada buvo manasis. O, nenoriu tuo pasakyti, kad su manimi blogai elgėsi ar elgėsi kiek nors blogiau nei su kitomis Misalongio moterimis. Visos mes gyvename nuobodų, pilką, vienodą gyvenimą. Bet nuo jo pavargau, pone Smitai! Prieš mirtį noriu kiek nors pagyventi. Ar galite tai suprasti?

— Po perkūnais, kas nesuprastų? Bet jei jau užėjo ūpas pirštis, tai ko jums nepričiupus kokio nors Bairono našlio ar viengungio? Juk turi tokių kur nors būti.

Su kiekvienu ištartu žodžiu jo šarvas tvirtėjo ir jam jau ėmė atrodyti, kad galės išsipainioti iš nepaprastai keblios padėties nepraradęs nei laisvės, nei savigarbos.

— Tai būtų dar prastesnė dalia ir už Misalongį, nes nebūtų jokio skirtumo. Pasirinkau jus, nes gyvenate kaip tik taip, kaip norėčiau gyventi — toli nuo žmonių, nuo jų namų, puikavimosi ir paskalų. Patikėkit, pone Smitai, neketinu varžyti jūsų įprasto gyvenimo — priešingai, noriu, kad jūs išlaisvintumėte manąjį! Nebūsiu girnapusė jums ant kaklo. Iš tiesų pasižadu beveik visą laiką leisti jums būti vienam. Ir tai nebus amžinai, pažadu. Metus. Tik vienus metelius!

— Tai ką, metus pagyvenusi taip, kaip trokštate, susirinksite savo daiktus ir kuo ramiausiai grįšite į gyvenimą, kokio negalite pakęsti? — skeptiškai paklausė jis.

Menkas Misės kūnas sutelkė visą orumą.

— Man liko tik metai gyventi, pone Smitai, — tarė ji.

Jis atrodė beviltiškai jos besigailįs, lyg dabar jau būtų žinojęs apie ją viską, ką reikėjo žinoti.