Колин Маккалоу - Misalongio moterys

Jam valgis, matyt, taip pat nerūpėjo; atėjo vidurdienis ir praėjo, bet jo vis nebuvo; Misė susitaikė, kad teks laukti visą dieną. Ir iš tiesų jis parėjo tik tada, kai saulė jau buvo seniai nuslinkusi už aukštų slėnio uolų ir dienos šviesa greitai geso. Buvo nusiteikęs rimčiau nei praėjusią dieną, bet taip pat nepastebėjo ant savojo kelmo sėdinčios Misės.

— Pone Smitai!

— Velniai rautų!

Jis tuoj priėjo ir sustojęs žiūrėjo į ją, nepiktai, bet ir ne maloniai.

— Ko vėl čia sugrįžot?

— Ar vesit mane, pone Smitai?

Šį kartą jis nepaėmė jos už parankės ir nenusivedė į trobelę; kai ji pakilo nuo kelmo, jis sustojo tiesiai priešais ir pažvelgė jai į akis.

— Ar jus kas kursto taip elgtis? — paklausė.

— Ne.

— Ar tai iš tikrųjų jums taip svarbu?

— Tai tiesiog žūtbūtinai svarbu. Aš negrįšiu namo! Ateisiu čia kasdien ir vėl prašysiu.

— Jūs žaidžiate su ugnimi, panele Rait, — tarė Jis kietai įtemptomis lūpomis. — Ar jums neatėjo į galvą, kad vyras gali griebtis smurto, jei moteris niekaip nepalieka jo ramybėje?

Ji nusišypsojo romiai, stulbinamai tyrai kaip angelas.

— Kai kurie vyrai gal ir gali. Tik ne jūs, pone Smitai.

— Ir ką tikitės laimėti? O jei sutiksiu jus vesti? Ar tokio vyro norit, žmogaus, kurį taip nuvarginot, jog jis nebežino, ko griebtis, kad atgautų ramybę — pasiduoti ar... pasmaugti jus? — jo balsas prislopo, tapo labai šiurkštus. — Šiame plačiame pasaulyje egzistuoja toks pragaištingas jausmas, vadinamas neapykanta, panele Rait. Maldauju, nepaleiskite jos iš narvo!

— Ar vesit mane? — paklausė ji.

Jis perkreipė burną, įtraukė oro per nosį ir pakėlęs galvą įsižiūrėjo į kažką jai virš galvos, ko ji negalėjo matyti. Ir nieko nesakė, regis, labai ilgai. Tada gūžtelėjo pečiais, pažvelgė į ją.

— Prisipažįstu, nuo vakar daug apie jus galvojau ir net sunkiausių darbų susiradęs negalėjau liautis apie jus mąstęs. Ir ėmiau klausti savęs, o gal man šitaip siūlomas būdas išpirkti kaltę, ir jei atmesiu pasiūlymą, sėkmė gali nuo manęs nusigręžti.

— Būdas išpirkti kaltę? Už ką?

— Tai tiesiog vaizdingas posakis. Visi turi dėl ko atgailauti, niekas negali jaustis esąs be kaltės. Primygtinai kardamasi man ant kaklo verčiate mane atgailauti — ar to nesuprantat?

— Suprantu.

— Bet jums vis tiek?

— Aš mielai susitaikysiu su viskuo, kas manęs laukia, pone Smitai, jei priedo gausiu ir jus.

— Tada gerai. Aš jus vesiu.

Visos Misės kančios ir stingdanti baimė pranyko.

— O, dėkui, pone Smitai! Jūs nesigailėsite, tikrai!

Jis suniurnėjo:

— Jūs vaikas, panele Rait, ne suaugusi moteris, gal todėl ir pasidaviau, užuot jus pasmaugęs. Atvirai kalbant, negaliu patikėti, kad jūs turite moteriškos klastos. Tiktai nesuteikite man progos pakeisti šią nuomonę.

Dabar Džono Smito ranka jau atsidūrė jai po alkūne, ženklas eiti.

— Turiu paprašyti jus vieno dalyko, pone Smitai, — tarė ji.

— Ko?

— Mes niekada neminėsime fakto, kad greitai mirsiu, ir jis neturi daryti įtakos mūsų elgesiui. Noriu būti laisva! Negalėsiu būti laisva, jeigu man bus nuolat žodžiais ar veiksmais primenama artėjanti mirtis.

— Sutinku, — atsakė Džonas Smitas.

Nenorėdama skubinti savo laimės ir jausdama, kad dar toliau eiti būtų neprotinga, Misė, įžengusi į trobelę, tyliai atsisėdo ant kėdės, o Džonas Smitas pasisuko tarpduryje ir liko stovėti žiūrėdamas, kaip nuo žemės kyla lengvas vakaro rūkas.

Misė tylomis žvelgė į jo nugarą, ilgą ir plačią, ir tą akimirką labai išraiškingą. Bet po kokių penkių minučių ji atsiprašydama tylutėliai drįso ištarti:

— Kas dabar bus, pone Smitai?

Jis krūptelėjo lyg užmiršęs, kad ji čia yra, ir atėjęs atsisėdo priešais už stalo. Jo veidas prieblandoje buvo tamsus nuo šešėlių, atrodė niūrus, abejingas, kiek gąsdinantis. Bet prabilo gana džiugiai, tartum būtų nusprendęs, kad nėra prasmės būti dar nelaimingesniam negu aplinkybės reikalavo.

— Aš vardu Džonas, — tarė jis ir uždegęs abi lempas pastatė ant stalo, kad galėtų matyti jos veidą. — O dėl to reikalo — gausim leidimą, tada susituoksim.

— Kiek laiko tai užtruks?

Jis gūžtelėjo pečiais.

— Nežinau, kai užsakai nepaskelbti. Gal porą dienų? Gal net ir greičiau, gavus išimtinį leidimą tuoktis be užsakų. O dabar verčiau parvešiu jus namo.

— O ne! Lieku čia, — atsakė Misė.

— Jei liksite čia, medaus mėnuo veikiausiai prasidės pirma laiko, — tarė jis kilus vilčiai.

Gera mintis! Jai gali nepatikti! Juk daugumai moterų nepatinka. Ir jis gali būti dėl to kietas, ne išprievartauti, bet kiek spustelėti; jos metų skaisčią mergelę nesunku išgąsdinti. Ir čia jis suklydo norėdamas pamatyti, kaip ji reaguos. Toji bekeliaujanti į amžinybę vargšelė spokso į jį apakinta neprotingos meilės kaip susižavėjęs vaikas. Snaudžianti Džono Smito širdis suspurdėjo, pajuto neįprastą aitrią gėlą. Nes iš tikrųjų mintys apie Misę visą dieną nedavė ramybės, kad ir kaip sunkiai dirbo stengdamasis atsikratyti jos vaizdo ir pakeisti jį tuštuma, teikiama fizinio darbo. Jis turėjo savo paslapčių, kai kurios slypėjo taip giliai, kad galėjo pats sau nemeluodamas pasakyti niekada tų paslapčių nekamuotas, o esąs atgimęs ir tyras pradedąs naują gyvenimą. Bet visą dieną kažkas jam kuždėjo, graužė jį ir kankino, ir visas džiaugsmas, kurį atrado savo slėnyje, dingo. Galbūt jam iš tikrųjų reikia atgailauti, gal dėl to ji ir atėjo. Tačiau išties jo neslėgė jokia sunki kaltė, dėl kurios turėtų atgailauti. Juk neslėgė. Tikrai!

Galgi jai nepatiks. Guldykis ją į lovą, Džonai Smitai, parodyk, kaip nualinamas kūnas, pripildyk ją savęs ir pasibjaurėjimo tuo. Ji moteris.

Bet Misei patiko, ir ji nelauktai parodė, kad labai tam tinka. Dar žingsnelis į Džono Smito pražūtį, kaip jis pats sau pašaipiai prisipažino, kai po trijų valandų juodu su Mise nevalgę nuėjo miegoti. Stebuklai nesiliovė. Ši senstanti nekalta mergelė tiesiog tam sukurta! Nors iš pradžių buvo baisi neišmanėlė, ji nei drovėjosi, nei gėdijosi, o jis, sušildytas ir paveiktas švelnaus jos atsako, nebegalėjo būti žiaurus ir negailestingas. Tai išdykėlė! Su tokia ramiai nepagulėsi, jei jau prisileidai! Ir kiek joje gyvybės, ji tik ir laukė, kol užtvanka bus pralaužta. Staiga jį sukrėtė mintis, kad jos gyvenimas neišvengiamai baigsis — viena gailėtis nepažįstamo žmogaus, bet visai kas kita pakliūti į padėtį be išeities su ta, kurią artimai pažįsti. Štai ką daro lova. Visiškai svetimus paverčia artimais kur kas greičiau nei dešimt metų mandagių arbatėlių svetainėse.

Misė miegojo kaip užmušta ir nubudo anksčiau už Džoną Smitą galbūt todėl, kad miegas priveikė jį gerokai vėliau už ją. Jis turėjo apie ką pagalvoti.

Pro langą smelkėsi silpna šviesa, tad ji atsargiai išlipo iš lovos ir stovėjo pašiurpusi, kol iš kelionmaišio išsiėmė chalatą ir apsirengė. Kaip buvo malonu! Būdama didesnė realistė nei pati manė, Misė nuvijo prisiminimus apie iš pradžių patirtą skausmą ir prisiminė tik dideles, stiprias, nuo darbų šiurkščias rankas, raminamai ir guodžiamai ją glostančias. Jausmai ir pojūčiai, prisilietimai ir bučiniai, karštis ir šviesa — o, taip, tai buvo malonu!

Ji vaikščiojo po trobelę kuo tyliau, užkūrė viryklę ir pastatė virdulį, kur jis greičiau užvirtų. Bet, žinoma, ruoša jį prižadino, ir jis taip pat išlipo iš lovos visai neimdamas į galvą, kad yra nuogas. Misė gavo neprilygstamą galimybę patyrinėti anatominius vyrų ir moterų skirtumus.