Колин Маккалоу - Misalongio moterys

— Gana klusniai su tuo susitaikydavai.

— Taip, turbūt taip.

— Gauni tokią valdžią, kokios nusipelnei, Mise. Visada.

— Jei pripažįsti tai, motin, ar nemanai, kad jau seniai laikas tau ir tetoms bei visoms kitoms vyrų neturinčioms Herlingfordų moterims susivienyti, ką nors nuveikti ir išlyginti šios šeimos skriaudas bei neteisybes?

— Kai pasakei mums, kaip Bilis melavo, Mise, aš daug apie tai galvojau, patikėk. Ir pasikalbėjau su Džulija ir Kornelija. Tačiau nėra įstatymo, verčiančio vyrą — ar moterį — palikti turtą lygiai padalijus tarp sūnų ir dukterų. Man atrodo, didžiausios skriaudikės yra pinigingos Herlingfordų moterys — jos savo dukterims nepalieka nieko, net ir tų penkių akrų žemės! Tad visada maniau, kad mums nėra jokių galimybių ką nors pakeisti, kai net mūsų moterys tvirtai palaiko vyrus. Liūdna, bet tai tiesa.

— Tu kalbi apie Herlingfordų moteris, kurios daug praras, jei jūs laimėsit. O aš kalbu apie tokias pat kaip mes skriaudžiamas ir žinau, kad gali jas išjudinti, jei iš tikrųjų panorėsi. Tu turi teisinį pagrindą reikalauti kompensacijos už tuos neišmokėtus dividendus, be to, manau, turėtum iškelti bylą dėdei Herbertui ir priversti jį atskleisti visas smulkmenas apie investavimo suktybes, — Misė metė į motiną apsimestinai kuklų žvilgsnį. — Galų gale tai tu, motin, pasakei, kad gaunam tokią valdžią, kokios nusipelnom.

Iš Misalongio ji leidosi pėsčiomis į Baironą. Ak, kokia puiki diena! Pirmą kartą ji jautėsi iš tikrųjų gerai, apie tai, kaip žmogus netelpa savo kailyje, buvo tik skaičiusi, bet dar niekada to nepatyrė ir pirmą kartą tikėjosi gyventi ilgai. Bent jau kol prisiminė, kad jos laimės pilnatvė visiškai priklauso nuo Džono Smito, o Džonas Smitas tikėjosi taikstytis su ja daugiausiai metus. Ji melavo, sukčiavo ir vogė, kad jaustųsi tokia laiminga, ir visai dėl to nesigailėjo. Šio pasaulio Alicijos gali spragtelėjusios pirštais kaip pasakoje išsikviesti kokį tik nori vyrą, bet neverta dėtis, kad toks vyras kaip Džonas Smitas bent šnairomis dirstelėtų į tokią kaip Misė Rait, nors ir kiek ji spragsėtų pirštais. Ir vis dėlto ji žinojo, kad gali padaryti Džoną Smitą laimingiausiu vyru — jei ne pasaulyje, tai bent Bairone. Jai reikės pasistengti! Nes praėjus metams jis privalės taip norėti, kad ji gyventų, jog bus pasirengęs atleisti už vagystę, apgaulę ir melą.

Laikas ėjo greitai, o jai dar reikėjo būtinai suspėti į vienuoliktos valandos traukinį, nes Katumbos stotyje pažadėjo laukti Džonas Smitas. Apsipirkti Misė galėjo ir kitą dieną, bet jai kilo nuojauta, kad pasimatyti su Una būtina nedelsiant. Tad — į biblioteką.

Misé skubėjo Bairono gatve kaip visada apsirengusi nekrintančia į akis ruda drobine suknele, o gatvės viduriu burgzdamas lėtai važiavo taip pat rudas automobilis, bet negalėjai sakyti, kad jis nekrito į akis — buvo didelis ir prabangus, todėl abipus gatvės sutraukė susižavėjusius žioplius, tiek vietinius, tiek ir atvykėlius. Ir Misė, pažvelgusi į automobilį kaip į pramogą, nusprendė, kad vairuotojas pasipūtusia laikysena aiškiai lenkia abu keleivius salone. Apie vairuotoją Misė žinojo tik iš nuogirdų: dailus vyrukas, labiau linkęs gražiai atrodyti, o ne sunkiai dirbti, ir pagarsėjęs blogu elgesiu su daugeliu savo moterų. Salono keleivius ji pažino iš karčios patirties: Alicija ir dėdė Bilis.

Ji susitiko su Alicija akimis. Po akimirkos prabangus automobilis slystelėjo ir trenkėsi į šaligatvio kraštą, o Alicija su dėde Biliu išpuolė lauk išgąsdintam vairuotojui nespėjus atidaryti durelių.

— Ką sau manai, Mise Rait, paėmusi tetos Kornelijos akcijas tiesiai mums iš panosės ir pardavusi? — piktai paklausė Alicija be įžangos, o alebastrinius jos skruostus išmušė dvi skaisčiai raudonos dėmės.

— O kodėl neturėčiau parduoti? — ramiai paklausė Misė.

— Nes tai ne tavo sumautas reikalas ir nesikišk! — sulojo seras Viljamas.

— Tai tiek pat mano reikalas, kiek ir jūsų, dėde Bili. Aš žinojau, kur galiu gauti tetai Kornelijai po dešimt svarų už kiekvieną akciją, o kokią naudą ji iš jų turėjo, kai jūs ją klaidinot sakydamas, kad akcijos bevertės? Tetai Kornelijai būtinai reikia operuoti pėdas, bet ji negalėjo sau to leisti, nes tu, Alicija, spėju, atsisakei jai duoti atostogų ir padidinti atlyginimą.

Tad aš pardaviau jos akcijas už šimtą svarų, ir dabar ji galės operuotis. Jeigu tu nebenorėsi jos samdyti, ji bent turės pinigų banke, kad išsiverstų, kol susiras kitą darbą — esu tikra, kad Katumboje yra parduotuvių, kurios trokšte trokšta nusamdyti ką nors turintį tokios patirties. Ir gal norėtumėt žinoti — dar pardaviau tetos Džulijos ir tetos Oktavijos bei savo motinos akcijas.

— K ą? — kiauktelėjo seras Viljamas.

— Visas? Pardavei jas visas? — drebančiu balsu paklausė Alicija; raudonos skruostų dėmės akimirksniu prapuolė.

— Tikrų tikriausiai pardaviau, — Misė žvelgė į pusseserę su pagieža, kokios nė nenumanė turinti. — Na jau, Alicija, tik nesakyk man, kad keturiasdešimties smulkių akcijų būtų užtekę didžiulei garsiajai Bairono mineralinio vandens kompanijai vėl pastatyti ant kojų!

Sutrikusiai Alicijai akimirką pasivaideno, kad Misei išaugo ragai ir uodega.

— Kas tau pasidarė? — sušuko ji. — Turbūt išprotėjai! Sudirbai mano suknelę, įžeidinėji mane šeimos akivaizdoje, o dabar dar tą šeimą žlugdai! Tave reikia uždaryti!

— Aš tik noriu, kad po to, ką padariau, kas nors uždarytų tave. O dabar, jei abu atleisite, turiu skubėti. Einu susitikti su jaunikiu, mes tuoksimės.

Ir Misė iškėlusi galvą nuėjo sau.

— Man regis, aš tuoj nualpsiu, — pranešė Alicija ir žodžius patvirtino veiksmais — trenkėsi tiesiai į dėdės Herberto vitriną, pilną darbinių drabužių.

Seras Viljamas pasinaudojo proga ją apkabinti ir pasukęs galvą pakvietė pagalbon savo vairuotoją, ir taip jau nutiko, kad jiems bevedant Aliciją į automobilį vairuotojo rankai be pirštinės pavyko nustatyti gundančių Alicijos spenelių formą ir dydį. Iki tol susirinko minia, kurioje buvo pilna dėdės Herberto sūnų ir vaikaičių, tad seras Viljamas be ceremonijų numetė Aliciją ant sėdynės ir liepė vairuotojui tuoj pat važiuoti.

Kai busimasis šešuras pamėgino atlaisvinti Alicijos korsetą, pakėlęs suknelę ir pagrabaliojęs po puikiomis batisto kelnaitėmis, ji skubiai atsipeikėjo.

— Liaukis, tu senas ištvirkėli! — šiurkščiai tarė ji pamiršusi, kad reikia būti taktiškai, ir pasilenkusi priekin susiėmė veidą delnais. — O, Viešpatie, kaip bjauriai jaučiuosi!

— Gal norėtum grįžti namo, kai jau nebėra reikalo važiuoti į Misalongį? — paklausė seras Viljamas visas išraudęs.

— Taip, norėčiau.

Ji atsilošė sėdynėje ir leidosi vėsiam orui vėdinti odą; pagaliau kiek atsipalaidavusi atsiduso. Ačiū Dievui! Jau ėmė jaustis geriau.

Tiesiai jai prieš akis, tiktai už stiklo, skiriančio saloną nuo atviros vairuotojo vietos, išdidžių formų vairuotojo galva pūpsojo ant stipraus lygaus sprando; kokios dailios jo ausys kaip vyrui, nedidelės ir prigludusios. Jis buvo gražus ir tamsaus gymio kaip Misė, ir toks pat svetimas. Tas raumeningas vyras taip lengvai nešė ją pakėlęs, o jo ranka ant krūtų... tai prisiminusi Alicija pajuto, kaip sustandėjo speneliai, ir ji geismingai pasiraivė ant sėdynės. Kuo jis vardu? Frenkas? Taip, Frenkas. Frenkas Pelagrinas. Dirbo mineralinio vandens įmonėje, kol gavo dėdės Bilio vairuotojo tarnybą.

Pašnairavusi į serą Viljamą pastebėjo, kad jis sėdi tiesus kaip mietas ir atrodo labai susinervinęs.