Колин Маккалоу - Misalongio moterys

Misės apgailestavimo objektas stovėjo su visais giminėmis ir spoksojo išsižiojęs lyg toji būtų nuoga stryktelėjusi iš milžiniško torto ir ėmusi šokti kankaną. Aureliją maloningai ištiko isterijos priepuolis, bet visi kiti stovėjo tokie apstulbę, kad to nė nepastebėjo.

Pirmas atitoko seras Viljamas.

— Lauk iš šių namų!

— Jau einu, — atsakė Misė labai patenkinta.

— Niekada tau šito neatleisiu! — suriko Alicija. — Kaip tu drįsti? Kaip tu drįsti ?

— O, eik ir įsikąsk sau į minkštąją! — tarė Misė ir nusijuokė. — Ji užtektinai plati, — dar pridūrė ir išėjo.

Tai jau buvo tas paskutinis lašas; Alicija taip supyko, kad negalėjo nė pajudėti, gargaliuodama sudejavo ir brinktelėjo ant grindų šalia motinos.

O, kaip buvo malonu ! Bet eidama nuolaidžia Džordžo gatve, kuri vedė į pagrindinę Bairono gatvę, Misė džiaugėsi mažiau.

Palyginti su tuo, ką nugirdo kambaryje, kur iš pradžių stovėjo nepastebėta, Alicijos išniekinti drabužiai mažojoje svetainėje tebuvo menkniekis! Vargšės moterys! Misė apie kompanijos verslo pasaulį žinojo tiek pat mažai, kiek jos motina ir tetos, bet jai užteko nuovokos perprasti, ką reiškia sero Viljamo žodžiai. Ji net žinojo apie akcijas, nes Druzila savąsias kartu su Oktavijos dalimi laikė nedidelėje skardinėje dėželėje savo drabužių spintoje, ten kartu buvo ir namo bei penkių akrų žemės dokumentai. Po dešimt akcijų kiekvienai, iš viso dvidešimt. Vadinasi, teta Džulija ir teta Kornelija tikriausiai taip pat turi po dešimt akcijų. Dividendai. Tai, aišku, kažkoks nuolatinis atsiskaitymas, kompanijos pelno dalies išmokėjimas.

Kokie niekingi dauguma jos giminaičių vyrų! Seras Viljamas uoliai stengėsi tvarkytis taip pat niekšingai kaip ir pirmasis seras Viljamas, tad nelaimingos aukštos kilmės jo giminės moterys, vos suduriančios galą su galu, oriai skurdo ir negavo mineralinio vandens įmonės pelno vaisių nė pauostyti, nors jie galų gale ne kurio nors Herlingfordo, o Dievo dovana. Dėdė Maksvelas yra bjauriausias vagis, ir taip turtingas, tačiau vagia iš savo vargšių giminaičių kiaušinius, sviestą ir daržo gėrybes grasinimais versdamas tikėti, kad parduoti juos kam nors kitam būtų nedovanotina išdavystė. Dėdė Herbertas kadaise supirko daug tų namų su penkiais akrais ir už visus sumokėjo gerokai mažiau nei jie buvo verti, vadinasi, jis neką geresnis už savo brolį Maksvelą. Dar net blogesnis, nes išvogė tas menkas sumokėtas sumeles pasakęs savo aukoms, kad investicijų sistema nepelninga ir nepasiteisino.

Niekingi ne tik giminės vyrai, pataisė save Misė, nusiteikusi vertinti visus sąžiningai. Jeigu Aurelijos, Ogastos ir Antonijos, priverstos ištekėti už giminės turčių, būtų pamėginusios juos paspausti, gal joms būtų pavykę šį tą pakeisti, juk ir bjauriausias smurtautojas yra pažeidžiamas, kai prieš jį ima smurtauti žmona.

Taigi, reikia ką nors daryti. Bet ką? Misė ginčijosi su savimi nešdamasi pasakojimą namo ir nusprendė, kad ja nepatikės, o jei ir patikės, baigsis tuo, kad iš motinos ir tetos vis tiek ir toliau bus atiminėjama tai, kas joms teisėtai priklauso.

Reikėjo ko nors griebtis ir kuo greičiau, kol dar Alicija neprisigerino vilioti akcijų, o ji būtinai jų ateis.

Biblioteka tądien buvo atidaryta, Misė dirstelėjo pro langą tikėdamasi pamatyti prie rašomojo stalo paniurėlę tetą Livilą, bet išvydo Uną. Tad sulėtino žingsnį, paskui apsisuko ir grįžo.

— Mise! Kaip smagu! Šiandien tavęs nesitikėjau pamatyti, mieloji, — tarė Una šypsodamasi, tartum jai iš tikrųjų būtų smagu matyti tą šeimos suskretėlę.

— Netveriu pykčiu! — sušuko Misė, atsisėdo ant kietos lankytojams skirtos kėdės ir ėmė vėduotis ranka.

— Kas atsitiko?

Staiga supratusi, kad tikriausiai nedera užtraukti negarbę uždaram artimų giminių rateliui pasakojant apie juos tokiai tolimai, nesusijusiai su Bairono giminės atšaka Unai, ji turėjo atsitraukti ir tik numykė:

— Ak, nieko...

Una nesistengė klausinėti. Tik linktelėjo ir nusišypsojo, o mielas odos, plaukų ir nagų švytėjimas švelniai ramino Misės įniršį.

— Gal puoduką arbatos prieš ilgą kelionę namo? — paklausė stodamasi Una.

Puodukas arbatos įgavo gyvybės eliksyro svarbą.

— Taip, ačiū! — karštai sušuko Misė.

Una dingo už paskutinės knygų lentynos kambario gale, kur mažame kambarėlyje buvo galima išsivirti arbatos; tualeto nebuvo kaip ir visose Bairono parduotuvėse, tad visi įprato naudotis Bairono mineralinio vandens maudyklių tualetais ir juose neužsibūti.

Laukiančiai arbatos Misei pasirodė būsią neblogai pasidairyti į romanus, tad ji nuėjo į kambario galą ir colis po colio slinko palei lentyną, kol atsirėmė į tetos Livilos rašomojo stalo kampą. Žvelgdama įkypai per stalą į lentynos tęsinį ji pastebėjo ten gulintį pažįstamos išvaizdos popierių pluoštelį. Bairono mineralinio vandens kompanijos akcijų sertifikatai.

Iš kambarėlio atėjo Una.

— Užkaičiau arbatinį, bet ant spiritinės viryklės negreit užverda, — pamatė, kur žiūri Misė, tada pažvelgė jai į veidą. — Argi ne puiku? — paklausė.

— Kas?

— Už Bairono mineralinio vandens kompanijos akcijas siūlomi pinigai, žinoma. Dešimt svarų už vieną! Negirdėta! Žinai, Volesas turėjo kelias mano akcijas, o kai išsiskyrėm, grąžino — sakė, nenori turėti nieko, kas primintų Herlingfordus. Aš turiu tik dešimt akcijų, bet kuo tikriausiai galiu gauti šimtą svarų, mieloji. Ir tik tarp mudviejų — tetutė Livė taip pat ne per geriausiai gyvena, tad aš įtikinau ją, kad leistų parduoti savo dvidešimt akcijų kartu su manosiomis.

— Kaipgi tetutei Livei pavyko gauti akcijų?

— Jai davė Ričardas, kai neįstengė grąžinti skolos grynaisiais tada, kai jam taip baisiai reikėjo pinigų, kad iš jos pasiskolino.

Vargšas Ričardas! Lažindamasis už žirgus niekaip nepataiko atspėti laimėtojo. O ji taip skrupulingai žiūri, kad skolos būtų grąžintos laiku, net jei skolininkas jos pačios mylimas sūnus. Tad jis perrašė jai kelias savąsias Bairono mineralinio vandens kompanijos akcijas ir ją užčiaupė.

— Ar jis turi daugiau?

— Žinoma. Juk jis Herlingfordas, mieloji. Bet, manau, Ričardas jau bus visas pardavęs, nes jis man ir pasakė apie tą Dievo siųstą pirkėją.

— Kaip galima parduoti kieno nors kito akcijas?

— Turint advokato įgaliojimą. Matai? — Una pakėlė kieto popieriaus blanką. — Nusiperki tokį raštinės reikmenų parduotuvėje kaip ir testamento blanką. Užpildai su visomis smulkmenomis, pasirašai, pasirašo tas, kas įgalioja tave veikti jo vardu, ir kas nors pasirašo kaip liudininkas.

— Supratau, — tarė Misė, visai užmiršusi, kad žiūrinėjo romanus. Ji vėl atsisėdo. — Una, ar turi adresą to žmogaus, kuris superka Bairono mineralinio vandens kompanijos akcijas?

— Čia pat, mieloji, bet aš pati pirmadienį vežu visus popierius į Sidnėjų parduoti, taip saugiau. Todėl ir dirbu bibliotekoje šiandien, kad turėčiau laisvą pirmadienį.

Ji pakilo ir nuėjo užplikyti arbatos.

Misė susimąstė. Kodėl gi negalėtų ji, Misė, pabandyti paimti iš tetų akcijas, kol Alicija jų dar neatėjo prašyti? Kodėl Alicija turėtų ją apeiti, jei ką tik jiedviem susikibus prakišo?

O kai su arbatos padėklu grįžo Una, ji jau buvo apsisprendusi.

— Ak, ačiū, — dėkinga paėmė puoduką. — Una, ar tau būtina važiuoti į Sidnėjų pirmadienį? Ar negalėtum atidėti iki antradienio?

— Kodėl gi ne.

— Man paskirtas vizitas pas gydytoją Makvorio gatvėje antradienio rytą, — ėmė kruopščiai aiškinti Misė. — Ketinau važiuoti su Alicija, bet... nemanau, kad jai patiktų mano draugija. Galimas daiktas, kad aš turėsiu kelias akcijas parduoti, ir jei galėčiau važiuoti su tavimi, būtų lengviau. Esu buvusi Sidnėjuje tik porą kartų dar vaikystėje, tai visai nepažįstu miesto.