Колин Маккалоу - Misalongio moterys

— Visa tai gali popiet nusiųsti į Misalongį, Džeimsai, — išdidžiai tarė Misė ir tėškė ant prekystalio auksinį sovereną. — Štai tau už vargą. Ir kad jau taip, dar gali nueiti pas dėdę Maksvelą ir paimti iš jo mano užsakymą. Eime, motin, teta Oktavija. Užsukime pas tetą Džuliją užkąsti.

Visos trys Misalongio moterys iššnarėjo iš parduotuvės dar karališkiau negu įžengė vidun.

— Ak, koks smagumėlis! — kikeno Oktavija, einanti jau bemaž kaip sveika. — Dar niekada taip nesilinksminau!

Misei taip pat buvo smagu, bet ne taip naiviai. Ji apstulbo sužinojusi, kad žadėtasis tūkstantis svarų tikrai padėtas į banką jos vardu, o dar labiau apstulbo, kad banko valdytojas Kvintas Herlingfordas aptarnavo ją itin paslaugiai; Džonas Smitas buvo nurodęs išduoti Misei pinigus auksu, nes indėlis taip pat buvo auksu. Tūkstantis svarų!

Na, ji įsigijo audinių suknelėms, marškinių, kelnių ir dar kelias poras dailių batelių. Jai tikrai daugiau nieko nereikia. Jeigu iš to stulbinamo tūkstančio pasiliks šimtą svarų, jų bus daugiau negu gana, kol sąskaita bus papildyta kitąmet tuo pačiu laiku. Galų gale, ar ji kada turėjo daugiau už šilingą ar du? Todėl didžiausią tų pinigų dalį skirs nupirkti motinai ir tetai Oktavijai ponį ir dviratį vežimaitį. Ponis nesuės tiek daug žolės kaip didelis arklys, jos lengvai jį pasikinkys ir daugiau joms nebereikės kur nors pėstinti arba nusižeminus prašinėti, kad kas atsiųstų vežimą. Taip, į Alicijos vestuves jos galės nuvykti prašmatniai, dailiu ponio traukiamu vežimaičiu!

Už akcijas gautus šimtą svarų Džulija jau išleido — pusė arbatinės buvo atitverta, o du darbininkai plėšė apmušalus ir valė sienas švitriniu popieriumi.

Baigusi atsiprašinėti už netvarką Džulija tiek susikaupė, kad jau galėjo suvokti visą Misės aprangos grožybę.

— Nuostabi suknelė ir skrybėlaitė, brangioji, — tarė ji, — bet ar ši spalva ne per daug atkreipia dėmesį ?

— Be abejonės, rėžia akį, — pripažino Misė nesigėdydama. — Ak, teta Džulija, man mirtinai įkyrėjo ruda, bet ar galite pasakyti, kokia spalva labiau skirtųsi nuo rudos? Be to, ji man tinka, ar jums taip neatrodo?

Taip, bet ar ji tinka mano arbatinei? — knietėjo paklausti Džulijai, tačiau ji nusprendė, kad būtų nedovanotina supeikti savo geradarę. Be to, vyko atnaujinimo darbai, tad nuolatinių klientų tądien buvo nedaug; jai tiesiog reikia turėti vilties, kad niekas nepagalvos, esą ji plačiai atvėrusi savo duris tokioms, kaip Kerolainos Lem aklagatvio gyventojos. O! Apie tai ir bus burbėjusi ta kalakutė ponia Sesil Herlingford! O, varge! O, vargeli!

Ji jau palydėjo Misalongio moteris prie savo geriausio stalelio ir netrukus patiekė joms įvairių sumuštinių, pyragaičių bei pastatė didelį arbatinuką.

— Sienas išklijuosiu popieriniais apmušalais su kreminiais, auksiniais ir tamsiai raudonais ruoželiais, — tarė sėsdamasi prie viešnių, — o kėdes aptrauksiu priderintu, tik kiek ryškesniu brokatu. Lubų lipdinius paryškinsiu auksu, kanarėlėms įsigysiu paauksuotus narvelius, ir visur stovės aukštos palmės vazonuose. Tegul kaimynėliai, — pagiežingai linktelėjo į sieną, už kurios veikė „Olimpo“ kavinė, — su tuo pakonkuruoja!

Druzila jau žiojosi, kad išlietų visas naujienas apie Misės santuoką su Džonu Smitu ir kad Džonas Smitas — turtuolis, o ne nusikaltėlis, bet tą akimirką pro duris įsiveržė ir jas užgriuvo Kornelija Herlingford, plevėsuodama visokiais šalikėliais ir kaspinais tartum plunksnomis iš besišeriančio povo uodegos.

Kornelija ir Džulija gyveno kartu virš „Gluosnio svyruoklio“ arbatinės, kuri Džulijai priklausė ne visa. Ji mokėjo didelę nuomą broliui Herbertui, o tas nuolatos tikino, kad kada nors ji išsimokėsianti skirtumą tarp nuomos ir to, kiek kainavo namas su penkiais akrais, ir visa arbatinė atiteksianti į jos rankas.

Abi netekėjusios seserys dalijosi ne tik gyvenamosiomis patalpomis, jos dalijosi ir mėgavosi kiekvienu žiupsneliu naujienų, kurių atnešdavo tokia vieša jų darbinė veikla, bet Kornelija, ne taip lengvai susijaudinanti, dažniausiai galėdavo išlaukti, kol vakare užsidarydavo Alicijos skrybėlaičių salonas — darbo metu Alicija neleisdavo jai niekur išeiti. Tad buvo akivaizdu, kad tai, kuo Kornelija turėjo pasidalyti, ilgiau nebegalėjo laukti net užsitraukiant grėsmę sukelti Alicijos rūstybę, ir Kornelija taip spirgėjo pranešti savo naujieną, kad net skaistus Misės apdaras pelnė tik greitomis mestą žvilgsnį.

— Spėkit, kas nutiko! — mestelėjo ji ir klestelėjo ant kėdės užmiršusi, kad privalo būti didžiai elegantiška ir pasipūtusi darbuotoja iš didžiai elegantiško ir prabangaus skrybėlaičių salono.

— Kas? — paklausė visos, puikiai žinodamos, kad visaip nutinka, tad pasirengė sukrečiamiems įspūdžiams.

— Šįryt Alicija pabėgo su Bilio vairuotoju!

— K ą?

— Pabėgo, tikrai! Paspruko iš namų, kad susituoktų! Jos amžiuje! Oi, koks cirkas dabar ten dedasi! Isterija ir įniršis visuose namuose! Mažasis Vilis apvertė namus aukštyn kojom jos ieškodamas, nes netiki tuo, ką jam parašė laiškelyje, o Bilis griaudėjo kaip perkūnas, nes turėjo eiti į kažkokį svarbų posėdį įmonėje, o iš tikrųjų labiau norėjo pasiųsti policiją gaudyti vairuotojo! Aureliją paguldė į lovą nei gyvą, nei mirusią ir turėjo siųsti dėdės Nevilio, nes apalpusi ji nekvėpavo, o kai atsipeikėjo, dėdė Nevilis gerai apskaldė ausis supykęs, kam buvo iškviestas be reikalo, ir išvadino ją išpaikintu vaiku, tad ji taip įsiraudojo, kad rauda iki šiol! Oi, o Edmundą ant kėdės ištiko traukuliai, tai Tedas ir Randolfas mėgina jį nuraminti, kad nueitų į tą įmonės posėdį. Bet užvis blogiausia, kad Alicija su vairuotoju išvažiavo naujausiu Bilio automobiliu, pasiėmę kaip savo!

Vienu ypu viską išklojusi Kornelija pratrūko kvatoti, Misė prisidėjo, paskui viena po kitos prajuko visos, linksmu juoku palydėdamos įvykius Mon Repos dvare. Po tokio džiaugsmo jos pasijuto kuo puikiausiai ir ėmė ramiau, bet ne mažiau džiugiai aptarinėti Misės santuoką bei Alicijos pabėgimą nepamiršdamos ir užkandžiauti.

Džonas Smitas atvažiavo į Misalongį prieš pat penkias ir atrodė itin savimi patenkintas. Jis labai meiliai paspaudė uošvei ranką, bet susilaikė jos nepabučiavęs, ir jai tai pasirodė visai protinga ir nuoširdžiai pateisinama. Paspaudė ranką ir Oktavijai, tik toji nusivylė, tačiau turėjo pripažinti, gerai į jį įsižiūrėjusi, kad jis gražiai nuaugęs vyras. Aišku, įspūdį pagerino eilutė kaip ir nauja šukuosena bei dailiai apkirpta barzda. Taip, Misei nėra ko gėdytis pasirinkus tokį gyvenimo draugą, o kad jis penkiolika metų vyresnis, Oktavijos manymu, tai vyrui pats tas amžius.

Ir kaip žmogus buvo malonus, virtuvėje jautėsi kaip namie ir palankiai pauostė sklindantį keptos ėrienos kvapą.

— Tikiuosi, judu su Mise liksite pavakarieniauti, — pakvietė Druzila.

— Mielai.

— O kaip kelionė namo? Ar nebus pavojinga sutemus?

— Visiškai ne. Arkliai patys randa kelią.

Jis atsilošė kėdėje ir kilstelėjęs antakį pažvelgė į žmoną, sėdinčią priešais ir švytinčią pasididžiavimu savo vyru, kokio pirmoji žmona niekada nerodė. Kas per kvailiai tie vyrai! Vaikosi tiktai gražuolių, nors protas jiems turėtų pasakyti, kad paprastos moterys pačios geriausios. Vis dėlto ji puikiai atrodo su tais skaisčiai raudonais apdarais, nepasakysi, kad graži ir tikrai ne gražuolė, bet įdomi. Iš tiesų ji atrodė kaip moteris, kokią norėtų pažinti dauguma vyrų, nes jie nežino, kas dedasi jos širdyje. Patraukli, kad ir nelygia nosimi. Ir kai ji sėdėjo ten trykšdama gyvybe, sunku buvo patikėti, kad gali bet kurią akimirką mirti. Jam suspaudė širdį, ir jis keistai pasijuto. Rytoj, rytoj! Negalvok apie tai, kol dar nieko neįvyko! Ėmei apie tai svarstyti, o taip negalima! Negalvok apie jos laukiantį mirties nuosprendį kaip apie pasaulio kerštą tau!