Geneen Roth - Moterys, maistas ir Dievas

Vis dėlto. Mane pribloškė vėlesni įvykiai.

Tai nebuvo mano išgirsti pasakojimai apie persivalgymą, laikymąsi dietos ar badavimą; tai nebuvo istorijos apie prievartą bei traumas. Visa tai buvau girdėjusi. Ne, mane šokiravo tai, kad po ilgametės kompulsyviojo valgymo analizės aš vis dar laikiau jį psichologine bei fizine problema, ir nors jis yra ir viena, ir kita, tačiau netikėtai supratau, kad tai taip pat yra durys į audringą vidinę visatą.

Pasibaigus pirmajai stovyklai, mokinės norėjo į ją sugrįžti ir vėl tai patirti. Jos priminė man popietę Antigvoje, kur stebėjau visišką saulės užtemimą. Stovėjome su vyru vandenyje kartu su gausybe kitų žmonių, akis nuo nudegimo slėpdami po tamsiais plastikiniais akiniais. Stebėjome, kaip mėnulis visiškai uždengia saulę. Praradę amą žavėjomės kerinčia tamsa. Šviesai pamažu grįžtant, kažkas riktelėjo mėnuliui: „Dar kartą. Padaryk tai dar kartą.“

Kadangi turėjome pranašumą prieš mėnulį — mes galėjome padaryti tai dar kartą — taip ir padarėme. Tai darome iki šiol.

Vadovaudama stovykloms supratau, kad kiekvienas turi pamatinį požiūrį į realybę ir Dievą, kuriuo kasdien grindžia savo santykius su šeima, draugais ir maistu. Visai nesvarbu, ar tikime į vieną Dievą, daugybę dievų ar niekuo netikime. Kiekviena kvėpuojanti, mąstanti ir jaučianti būtybė turi tam tikrų įsitikinimų apie Dievą. Ir kadangi motinystė yra mūsų pirmasis nežodinis egzistencijos, kurioje jaučiamės priimti ar atstumti, mylimi ar apleisti, modelis, dauguma suliejame savo santykius su motinomis su turimomis Dievo koncepcijomis.

Tiesos nekeičia nei tai, ar mes suvokiame šiuos ankstyvuosius patyrimus, nei tai, ar tikime nežodiniais modeliais: kasdieniai mūsų gyvenimai nuo paprastų iki stulbinamų, nuo mūsų reakcijų sunkiomis eismo sąlygomis iki atsakų į mylimo žmogaus mirtį, yra giliausių mūsų įsitikinimų išraiška.

Norėdami atskleisti tikruosius savo įsitikinimus, atkreipkite dėmesį į savo elgesį ir ką darote tuo atveju, kai įvykiai klostosi ne taip, kaip tikėjotės. Atkreipkite dėmesį į tai, ką vertinate. Stebėkite, kaip ir kam skiriate savo laiką. Savo pinigus. Stebėkite, kaip valgote.

Nesunkiai suprasite, ar tikite, kad pasaulis nėra svetinga vieta, todėl, norėdami, kad viskas eitųsi kaip per sviestą, turime sugebėti kontroliuoti arčiausiai mūsų esančią visatą. Greitai suprasite, ar tikite, kad mūsų ištekliai yra riboti ir kad išgyvenimui būtina imti daugiau, nei pakanka. Sužinosite, ar tikite, kad tyla yra nepakeliama, o buvimas vienumoje prilygsta vienatvei. Ar leidimas sau išgyventi jausmus prilygsta susinaikinimui. Ar tik silpnieji gali būti pažeidžiami ir ar atsivėrimas meilei yra didžiulė klaida. Taip pat sužinosite, kaip šiems esminiams įsitikinimams išreikšti vartojate maistą.

Šiandien stovyklos rengiamos dukart per metus, ir dauguma pirmą kartą atvykusių mokinių, susidorojusios su skausmingais valgymo įpročiais bei svorio metimu, vėl sugrįžta — jos tai vadina — namo į save.

Įžangoje (ar, šiuo atveju, prologe) turėtų būti rašoma apie tai, kam skirta ši knyga ir kodėl turėtumėte ją perskaityti. Regis, nesu tinkamiausias asmuo atsakyti į šiuos klausimus, mat, mano nuomone, kiekvieno žmogaus požiūris į maistą yra skirtingas, todėl kiekvienas turėtų ją perskaityti. Ji skirta visiems, kurie valgo, kurie nori žinoti, kodėl negali liautis valgę, kurie trokšta panaudoti tai, ko mieliausiai atsikratytų (savo priklausomybių, diskomfortą keliančių jausmų, nenuginčijamų įsitikinimų apie jų pačių ribotumą), kaip kelią į tai, ko siekia turėti daugiau (netrikdomos ramybės, kasdienio šventumo bei ištaigos savo kūne, prote ir širdyje). Taip pat tiems, kurie bent kartą susimąstė apie gyvenimo prasmę ir/ar abejojo Dievu arba jautėsi jo apleisti.

Ar aš ką tik aprašiau visus gyvus padarus?

Veikiausiai, tačiau, kaip jau sakiau, nesu objektyvi šiais klausimais, kadangi du trečdalius savo gyvenimo praleidau stebėdamasi požiūrio į maistą galia bei reikšme.

Čia ir dabar rasite beveik viską, ką žinau apie valgymą kaip tarpdurį į laisvę nuo kančios, svorio metimo nuvainikavimą bei švytinčią esybę, kurią daugelis vadiname Dievu.

PIRMA DALIS

Principai

PIRMAS SKYRIUS

Apie Dievą

Įjunkau į „Hostess Sno Balis“ pyragaičius tais pačiais metais, kai atsižadėjau Dievo.

Būdama vienuolikos, kas vakarą meldžiau Dievą stiprių plaukų ir vaikino, tačiau dažniausiai — kad mano tėvai liautųsi koneveikę vienas kitą. Prabėgus metams, niekas nepasikeitė.

Apie Dievą sužinojau iš dviejų šaltinių: filmo „Dešimt Dievo įsakymų“ ( The Ten Commandments — Vert. past.), kuriame vaidino Charltonas Hestonas, ir savo draugės Janey Delahunty, rašiusios jam laiškus per visuomenės mokslų pamokas. Sužinojusi, kaip Dievas nubaudė egiptiečius, buvau tikra, kad jis galėtų ir mano tėvus pamokyti šeimos santarvės. Kai Janey papasakojo man apie Dievą, kuris skaito jos laiškus bei atsako į maldas, pradėjau melstis ir aš, tačiau rašyti neprisiverčiau. Po daugelio metų knygoje „Childrens Letters to God“ vienas vaikas rašė (laiško atpasakojimas): „Brangus Dieve, aš myliu savo šeimą, bet man smalsu, ar apsvarstei kitas galimybes prieš nusiųsdamas mane jiems.“

Melstis man nepatiko. Manęs nežavėjo klūpėjimas ant kelių ir dialogas su oru; tai per daug priminė maldavimą meilės, kurios, jau žinojau, negalėjau pelnyti. Nesulaukusi atsako į savo maldas, jaučiau gėdą dėl tikėjimo, kad galiu būti išganyta. Nusprendžiau, kad mano esybėje Dievas įžvelgė kažką neišperkamo, todėl paliko mane likimo valiai.

Vienuolikos metų buvau tarsi atviras nervas, tarsi pats faktas, kad užėmiau vietą prie raudono plastikinio stalo, buvo mano tėvų tarpusavio smurto bei neapykantos priežastis. Jie mėtydavosi daiktais, palikdavo namus ir negrįždavo ištisas valandas ar net dienas. Mano motina buvo panaši į šviesiaplaukę Sophią Loren, mano brolis dėl savo išvaizdos turėjo vaidinti televizijos seriale „Leave it to Beaver“, tuo tarpu mano veidas buvo apskritas, plaukai plonyčiai, o kulkšnys storesnės už pianino kojas. Net Robertas Grady iš, dvokęs purvinomis puskojinėmis, nekvietė manęs šokti šeštos klasės šokių vakarėlyje.

Griebiausi maisto.

„Hostess Sno Ballsu pyragėlių vaizdas pavertė mano pasaulį spalvų šėlsmu. Puri, nuostabi kokoso drožlėmis apibarstytų zefyrų krūva. Viduje — pažadėtasis šokoladinis pyragas. O tada, ak, tada — balto glajaus debesis. Bekemšant keturis ar šešis pyragaičius, plaukai tapdavo garbanoti, kojos — tokios ilgos kaip Madi Isaacs, o mano tėvai meiliai žvelgdavo vienas į kitą iškylaudami prie George ežero, kur visi valgydavome sumuštinius su kiaušinių salotomis ant duonos be plutos. Maisto griebiausi dėl tos pačios priežasties, kodėl žmonės atsigręžia į Dievą: jis tapo mano palaimos atodūsiu, bilietu į rojų, tvirtu įrodymu, jog palengvėjimą nuo kasdienio gyvenimo skausmo vis dėlto galima pajusti.

Netrukus maistas baigdavosi.

Celofaniniai įpakavimai ištuštėdavo, kokoso drožlių trupinėliai likdavo įstrigę tarpdančiuose, o aš save įtikinėjau, kad neturiu per šventes už rankų besilaikančių tėvų dėl to, jog esu stora. Taigi mano persivalgymas ir dieta žengė koja kojon. Dieta padėjo užsibrėžti tikslą. Persivalgymas kėlė palengvėjimą nuo nesibaigiančių pastangų tapti kažkuo kitu.

Bene ištisus du dešimtmečius mano kančia dėl visko — tėvų santuokos, mano vaikino Sheldono mirties, apskritą mėnulį primenančio veido — atsispindėjo mano požiūryje į maistą. Persivalgymas buvo būdas nubausti bei sugėdinti save. Kaskart, priaugusi svorio arba metusi laikytis dietos, įrodydavau sau, kad didžiausia mano baimė buvo reali: aš buvau apgailėtina, pasmerkta ir nenusipelniau gyventi. Šią neviltį galėjau išreikšti vartodama narkotikus, vagiliaudama ar gerdama, tačiau vietoje šių alternatyvų pasirinkau šokoladą.