Geneen Roth - Moterys, maistas ir Dievas

TREČIAS SKYRIUS

Niekada nenuvertinkite polinkio į užsisklendimą

1982-ųjų pavasarį susivokiau taksofonu pašėlusiai mėginanti išsinuomoti sraigtasparnį, galintį išgabenti mane iš dešimt dienų trunkančios tylios budistų stovyklos, kurioje praleidau lygiai penkiolika valandų. Jau buvo praėję keleri metai po to, kai grįžau iš Indijos, ir dabar ieškojau savo dvasinio kelio, kuriuo manęs nevestų garbanius, nuolat čiulpiantis betelį, vyriškis, laikęs save Dievo įsikūnijimu. Mano terapeute Kate paragino užsiregistruoti į stovyklą, tačiau užmiršo paminėti, kad turėsiu praleisti penkiolika valandų per dieną medituodama, o aš pamiršau paklausti. Kate taip pat nepaminėjo, kad visą stovyklos laiką man nebus leista kalbėti ar užmegzti akių kontakto su kitais stovyklautojais.

Kitame telefono laido gale vaikinas pasiteiravo, kur aš esu.

„Dykumos viduryje, — paaiškinau, — Joshua Tree nacionaliniame parke.“

„Ponia, ten nėra aikštelės sraigtasparniui nusileisti, o jei ir būtų, jums brangiai kainuotų. Turiu galvoje tūkstančius dolerių.“

Išaušo antroji stovyklos diena, o aš jaučiausi tarsi pamišėlė. Įsivaizdavau, kaip stulbinančiai tylioje meditacijos salėje atsistoju ir pradedu šūkauti: „Niekšas, niekšas!“, tarsi sirgčiau Turėto sindromu. Buvo akivaizdu, kad man reikia išvykti.

Apmąsčiau visas kitas alternatyvas be sraigtasparnio nuomos: keliauti autostopu, maldauti, eiti pėsčiomis. Nė viena jų neatrodė reali. Nepažinojau nė vieno iš šimto penkiasdešimties stovykloje buvusių žmonių (turėjau pakankamai laiko save įtikinti, jog visi jie priklausė zombių budistų sektai ir slampinėjo po teritoriją sustingę nuo meditavimo). Mano bendrabučio kambarys, kuriuo, kaip ir vieninteliu vonios kambariu, dalinausi su penkiolika kitų moterų, buvo sausakimšas ir tvankus; nepaisydama draudimo smurtauti, buvau pasirengusi rimtai sužaloti knarklę, kurios gultas stovėjo šalia manojo. Norėjau trinktelėti jai per galvą didžiuliu kaktusu.

Tas dešimt dienų, praleistų su savo mintimis, jaučiausi tarsi uždaryta į ankštą palatą su pamišėle, nuo kurios neturėjau kur pasprukti.

„Du tūkstančiai penki šimtai dolerių“, — sumurmėjo vaikinas iš sraigtasparnių nuomos firmos; kadangi sveiko maisto parduotuvėje Santa Kruze uždirbau vos šešis šimtus dolerių per mėnesį, gamindama avokadų ir sūrio sumuštinius, kelionė sraigtasparniu iš stovyklos man buvo neįkandama.

Budizmo mokytoja Pema Chodron rašo: „Niekada nenuvertinkite polinkio į užsisklendimą.“

Kartoju tai savo mokinėms pirmąjį stovyklos vakarą. Jos juokiasi, galvoja: „Aš? Tikrai tokia nebūsiu. Ši maisto problema mane taip slegia, jog padarysiu bet ką — bet ką — kad tik ją išspręsčiau.“ Pirmąjį vakarą jos paprastai jaučiasi pavargusios po kelionės skersai šalį ar vandenyną. Tačiau jau antrąją stovyklos dieną jos pradeda regzti kelionės namo planus. Kitos nusprendžia, kad joms nuobodu ir kad čia neišgirdo nieko nauja. Dažnai joms pradeda atrodyti, kad valgymo problema nėra tokia baisi, ir mėgina atgauti savo pinigus, kuriuos išleistų kruizui laivu.

Papasakoju joms istoriją apie sraigtasparnį. Sakau joms, kad kompulsyvus valgymas yra mažų mažiausiai būdas palikti save, kai gyvenimas pradeda atrodyti sunkus. Kai vengiame pastebėti tai, kas vyksta aplink. Kompulsyvus valgymas leidžia mums nutolti nuo realybės, kuomet ji nėra tokia, kokios norėtume. Kartoju joms, kad priklausomybės bei įkyrių minčių atsikratymas yra neatsiejamas nuo gebėjimo išlikti čia ir dabar. Gebėjimo nepalikti savęs. Patikinu, kad jos neprivalo pasirinkti tarp mėginimo sulieknėti ir šios stovyklos. Svorio metimas yra lengvoji dalis; kaskart iš tikrųjų įsiklausę į savo alkį ir sotumo jausmą mes atsikratome nereikalingo svorio. Tačiau taip pat pabrėžiu, kad kompulsyvus valgymas iš esmės yra atsisakymas gyventi visavertiškai. Nesvarbu, kiek kilogramų sveriame; visos kompulsyvaus valgymo vergės serga sielos anoreksija. Mes atstumiame tai, kas palaiko mūsų gyvybę. Gyvename skurdžius gyvenimus. Negalėdamos ilgiau su tuo taikstytis, prisikemšame. Visa tai šimtus kartų per dieną mums pavyksta paprasčiausio užsisklendimo — savęs palikimo — dėka.

Tačiau tai nesusiję su netikėtu suvokimu — ir jį lydinčia panika — kad iš tiesų jos nenori paprasčiausiai sėdėti savo gyvenimo centre. Viena yra sakyti, kad norite liautis malšinti savo skausmą maistu. Jausti, tarsi žudytumėte save dvigubais sūrainiais ir gruzdintomis bulvytėmis. Tačiau sustoti, paklausti savęs, kas iš tikrųjų vyksta, kai norite valgyti, nors nesijaučiate alkanos, stebėti, kaip sukemšate tris bandeles dar nespėjusios suvokti, kad valgote, yra visai kas kita. Nenuspėjamo gyvenimo trapumo suvokimas turi kažką tokio, ko mums atrodo per daug. Taigi pajutusios ar susimąsčiusios apie kažką nemalonaus, jos tuoj pat mėgina šokti iš traukinio.

Yra daugybė užsisklendimo būdų. Išeiti pro duris. Išsinuomoti sraigtasparnį. Nukreipti savo dėmesį nuo skausmo, užsiimant tūkstančiais skirtingų dalykų: susimąstant apie ką nors kita, kaltinant savo motiną, badant pirštu į kitus asmenis, įsiveliant į ginčus, lyginant save su kitais žmonėmis, svajojant apie ateitį, prisimenant praeitį, niekada per stipriai neprisirišant.

Valgant.

Užpildant savo gyvenimo dienas mėginimais sulieknėti arba viską išspręsti. Nustoti: kariauti nesibaigiantį mitybos karą, kad daugiau niekada netektų pasinerti į viso to prasmę. O gal vertėtų atrasti save bei suprasti, kokie galėtų būti jūsų santykiai su aplinka, jei jiems įtakos nedarytų maisto drama.

Pirmas žingsnis priklausomybės nuo maisto atsikratymo link yra gebėjimas pasilikti ten, kur esate, su savo jausmais, vaizdiniais ar pojūčiais. Ir nors atrodo, kad visos norime atsikratyti šios priklausomybės, iš tiesų turėtume ją palaikyti. Tam yra rimtų priežasčių.

Įkyrios mintys apie maistą nukreipia mūsų dėmesį nuo slegiančių įvykių sukelto širdies skausmo. Tokių įvykių pavyzdžiai gali būti sušlubavusi vaikų sveikata ar sutuoktinio mirtis. Stebėjimas, kaip sensta tėvai, kaip jie turi dėvėti sauskelnes ar pamiršta savo vardus. Įkyrios mintys apie maistą yra tarsi lėktuvo bilietas iš vienokios ar kitokios širdgėlos. Jos sraigtasparniu išskraidina jus iš dykumos. Jos sukuria paralelią visatą, emocijų, aistrų bei kvapą gniaužiančių pokyčių hologramą. Jos leidžia išgyventi visus jausmus ir tuo pat metu nebūti pažeidžiamoms. Priklausomybės nuo maisto dramoje jūs esate ryškiausia žvaigždė, antrojo plano aktorius, režisierius ir prodiuseris. Kiti žmonės, net ir jūsų vaikai, tėra dekoracijos. Kartoninės butaforijos. Pavyzdžiui, kai jus apninka mintys prisikimšti, jūs taip susikoncentruojate, kur ir kaip gauti maisto, kad net galite palikti savo vaikus automobilyje, kaip tai padarė viena mano mokinių, ir visai apie juos pamiršti. Tiesa, kad priklausomybėje slypi beprotybė, tačiau tuo pat metu ji nuskandina gyvenimo beprotiškumą. Ypač šiandien, kai gyvename ties savo aplinkos ir savęs sunaikinimo riba. Neužsisklęsti — būti budrioms ir nesisvaiginti maistu, alkoholiu, darbu, seksu, pinigais, narkotikais, šlove ar (krizės, kurią iš tiesų išgyvename) neigimu — yra labai sunku.

Anksčiau maniau (na, gerai, ir dabar kartais pagalvoju), kad kuo mažiau atsiskleisiu, tuo mažiau skausmo patirsiu viską praradusi. Kai mirs mano mylimi žmonės. Kai įvykiai susiklostys neplanuotai. Kartais pati save apstulbinu. Retsykiais pajuntu troškimą, kad mano vyras Mattas mirtų ir viskas būtų baigta. Juodžiausiomis regreso akimirkomis (kai žvelgiu į dalykus vaiko akimis) gyvenu tarp pražūties baimės ir jos troškimo, tarp jaudinimosi, kad Mattas mirs, kiekvieną kartą jam išėjus pro duris, ir mėginimo įtikinti save, kad tuo atveju pajusčiau palengvėjimą.