Geneen Roth - Moterys, maistas ir Dievas

Viena mokinė man pasakojo, kad trejus metus laukė, kol jos vaikai paūgės, kad ji galėtų atvykti į stovyklą penkioms dienoms. Tačiau, vos atvykusi, ji tuoj pat pajuto norą grįžti namo. Nepaisydama viduje vykstančių dalykų ji kartojo sau, kad čia nesužinos nieko naujo. Ji net paskambino oro linijų agentūrai sužinoti, ar galėtų paankstinti savo bilietą namo. Ji mąstė ir apie kelionę traukiniu. Taip pat apie automobilio nuomą ir kelionę skersai valstijas.

Ji rašo:

Jau išaušus antrajai stovyklos dienai jaučiausi visko persisotinusi. Maniau: "Jau visa tai girdėjau , tai paprasčiausi dalykai. Nėra reikalo čia ilgiau pasilikti , nes nesulauksiu jokios naudos“. Norėjau išvykti. Tačiau tuomet suvokiau, kad tas persisotinimas iš tiesų buvo mano pasipriešinimas pasilikti su savimi. Šis suvokimas nušvietė mano mintis. Netikėtai paaiškėjo , kad ši bukumo nuostata persismelkė ir į mano gyvenimą . Nenoras suvokti svarbių dalykų skatino mane pasiduoti paprastų, lengvai prieinamų, gerą savijautą sukeliančių dvasingumo detalių traukai. Jis saugojo mane nuo to, ko nežinau. Bukumas neturi paslapčių atradimo jaudulio. Jokio tikro gyvenimo.

Man nelengva mokytis sugrįžti į dabarties akimirką ir neleisti sau kaitalioti nuomonę. Iš vienos pusės, mano darbas reikalauja tiek daug energijos, jog paprasto , atpalaiduojančio , patogaus dvasingumo troškimas man atrodo pateisinamas. Dvasingumo , kuris akimirksniu priverstų mane pasijusti geriau. Tačiau stovykloje supratau , kad nuoseklus valgymas, kvėpavimas bei kiekvienos akimirkos atskleidimas yra tikrasis mano darbas. Toks gali būti gyvenimas . Suprantu, kad norėdama pasilikti turiu įsipareigoti, ir kad tiek daug laiko reikalaujantis darbas yra ne skausmingas ar siurbiantis gyvybę, o traukiantis pritarimą. Suvokiu, kad šis darbas reikalauja nuolankumo bei pasiryžimo sugrįžti kaskart į save. Jis reikalauja domėjimosi, kas iš tiesų slypi manyje, pakėlus praeities šydą. Paragavusi jausmo, kad vidinis mano pasaulis nėra minų laukas — kad viskas yra išsprendžiama, kad mane galima mylėti ir kad esu to verta — niekada nebenorėsiu grįžti prie ankstesnio savo gyvenimo būdo.

Norėdamos pasilikti, turite tikėti, kad pasilikti yra dėl ko — tuomet turite save sugrąžinti dar kartą. Pirmasis nuostabos, meilės, galimybių bei plėtros žvilgsnis tampa tarsi įsipareigojimu sugrįžti, timptelėti save atgal, vos kyla noras užsisklęsti.

Neseniai mačiau interviu su Stephenu Levineu (kurio pragaro apibūdinimą minėjau anksčiau) ir jo žmona Ondrea, kurią jis vedęs jau trisdešimtį metų. Su Stephenu susipažinau 1978-aisiais, vakarienės metu Santa Kruze, kai jis dar buvo jaunas ir gyvybingas (na, ir aš tokia buvau). Jis vedė seminarus apie mirtį ir mirimą, keliavo aplink pasaulį, skaitė paskaitas sausakimšose auditorijose penkiems šimtams ar daugiau klausytojų. Dabar jis toks silpnas, kad net nebegali paeiti ar sugniaužti kumščio. Ondrea serga leukemija, ją kamuoja priepuoliai. Abu jie tvirtino, kad nebijo mirties. Abu sakė: „Norėčiau, kad ji/jis numirtų pirma(-as), mat taip jai/jam nereikės mirti vienišai(-am), kai manęs nebebus.“

Dieve, galvojau. Tai buvo kas kita, nei mano troškimas Matto mirties, kad galėčiau liautis kankinusis belaukdama jo mirties. Jie nori, kad kitas numirtų pirmas; jie trokšta išgyventi netekties skausmą, kad jo netektų kęsti partneriui. Tai užsisklendimo priešingybė. Tai tiesus kelias į skausmą, kuriame egzistuoja supratimas, jog gyvenime yra didesnių blogybių nei sudaužyta širdis. Kad kitapus egzistuoja kažkas, kas visiškai nuslopina bet kokį skausmą. Kas sulaiko kančią ir yra stipresnis už ją. Ten neegzistuoja nei kova su skausmu, nei su tuo, kas jį malšina.

Tuomet suvokiau, su kuo ir kaip stipriai vis dar kovoju: tai ne vien tik mirtis ar netektis. Dar yra mano šlaunų, kurios atrodo kaip vakarykščiai avižiniai dribsniai, ar mano kaklo, kuris primena, kaip sako rašytoja Anne Lamott, Jutos valstijos dykumą, problema. Negaliu liautis apie tai galvojusi. Aš peržengiau šeštosios dešimties slenkstį ir nors suvokiu, kad dar nesu visiškai sena, be akinių nebegaliu perskaityti etikečių maisto parduotuvėje. Aną dieną vietoje kavos šokolado nusipirkau šokoladą su čili pipirais. Didžiulė klaida. Suprantu, kad visada galiu rinktis, ar atliksiu savo darbą, tačiau tuomet jausčiausi tarsi dėvėčiau kaukę. Tarsi kovočiau su neišvengiamu. Tarsi užsisklęsčiau nuo traukos. Sakau, kad tikiu kažkuo gilesniu, kažkuo, kas nemiršta. Dažnai tą kažką vadinu Dievu. Tačiau retsykiais pamirštu visa, ką žinau, ir pajuntu troškimą vėl užsisklęsti.

Ateina laikas, kai reikia liautis kovojus su mirtimi, savo šlaunimis ar tuo, koks yra pasaulis. Ir suprasti, kad emocinis valgymas yra niekas daugiau, kaip tik užsisklendimas nuo įvairiausių aukščiau išvardytų dalykų versijų: įkyrios mintys nutyla, kai atsikratome užsisklendimo. Tuomet galbūt galime pasakyti tai, ką sakė dvasinė vadovė Catherine Ingram, paklausta, kaip leido sau išgyventi gilų sielvartą: „Aš gyvenu tarp sudaužytų širdžių. Jie sau tai leidžia.“

KETVIRTAS SKYRIUS

Svoris nėra svarbiausia, tačiau svoris nėra nesvarbus

Prieš keletą metų gavau laišką, prie kurio buvo pridėtas „Svorio stebėtojų“ kaspinas su jame įrašytais žodžiais „Aš numečiau penkis kilogramus“. Po aukso spalvos užrašu laiško autorė pridėjo: „Ir nesijaučiu nė kiek geriau.“

Mes manome, jog esame apgailėtinos dėl to, kiek sveriame. Nuolatos maudžiantys sąnariai, sopantys keliai ir nesugebėjimas pereiti trijų kvartalų neuždusus primena, kad dėl papildomo svorio jaučiamės neką geriau fiziškai. Tačiau jei paskutinius penkerius, dvidešimt ar penkiasdešimt metų ramybės mums neduoda tie patys penki ar dešimt kilogramų, problema slypi giliau ir ji, tikėtina, nesusijusi su svoriu.

Prieš kelerius metus mano draugė Sally nuvažiavo į vestuves Suomijoje ir susitiko su tolima giminaite, įsiutusią ant manęs. Ji tvirtino perskaičiusi mano knygas, pasitelkusi mano požiūrį ir priaugusi penkiasdešimt kilogramų. Dėl to ji laikė mane šarlatane, apsimetėle, bjaurybe. Aš jos nekaltinau. Ir aš būčiau įsiutusi, jei sekdama eksperto patarimais būčiau priaugusi šitiek svorio. Penkiasdešimt kilogramų! Kaip galėdama švelniau atsakiau už tūkstančių kilometrų saugiu atstumu gyvenančiai Sally giminaitei, kad suprantu, jog ji manė besiklausanti mano patarimo, tačiau aš neginu kompulsyvaus valgymo. Būtent dėl pastarojo ji ir priaugo penkiasdešimt kilogramų.

Daugelis žmonių be galo nudžiunga perskaitę ar išgirdę apie požiūrį, kurio pagrindinis objektas nėra svoris, ir pradeda juo vadovautis manydami, jog tai yra tiesioginis leidimas kirsti, kiek lenda. „Aha!, — džiūgauja jie. — Pagaliau kažkas supranta, kad svoris nėra svarbiausia.“ Svoris niekada ir nebuvo svarbiausia. Problema nebuvo ir pats maistas. „Puiku“, — nudžiunga jie. — Valgykime. Daug. Nesustodami.“

Tiesa ta, kad svoris iš tiesų nėra svarbus. Jis toks niekada nebuvo. Net jei ir būtų atrasta tabletė, leidžianti žmonėms valgyti viską, ko tik jie užsigeidžia, ir nepriaugti svorio, situacijos bei jausmai, kurių siekdami išvengti jie griebėsi maisto, niekur nedingtų, ir jie rastų kitų išradingų būdų save nuraminti. Supratęs, kad nepriaugs nė kilogramo net sukirtęs tūkstantį vyšnių pyragų, Billas Murray'us filme „Švilpiko diena“ šveitė taip, tarsi rytojus niekada neišauš (mat filme taip ir buvo). Tačiau įtampa atslūgo vos šiam suvokus, kad galėjo kirsti, kiek lenda, be įprastų padarinių. Dingus įtampai, belieka visai nesvarbus gabalėlis vyšnių pyrago. Tačiau suvalgius jį, niekur nedingsta tai, kas privertė jį suvalgyti.