Geneen Roth - Moterys, maistas ir Dievas

Būtent toks mano mąstymas prieš trisdešimt metų išaugo į priklausomybę nuo maisto. Įsitikinimas, kad ir koks pasąmoningas jis buvo, kad negalėsiu susidoroti su tuo, kas manęs laukė ateityje, kad mano oda nepakankamai stora ar nesu pakankamai atspari. Tai tėra dar vienas būdas pasakyti, kad priklausomybė leidžia sutvarkyti savo gyvenimą taip, jog niekada netektų susidurti su sunkiąja jo dalimi, trunkančia nuo dvejų metų amžiaus iki mirties. Suprantu, kad ne viskas yra taip sudėtinga ir kad kai kurie žmonės — Mattas ir gal dar du ar trys — šią situaciją suvokia kitaip, tačiau mūsų, kompulsyvaus valgymo vergių, nekankintų įkyrios mintys apie maistą patikėjus, kad gyvenimas gali būti pakeliamas be jo.

Ne dabartinio gyvenimo akimirka yra nepakeliama; skausmas, kurio stengiamės išvengti, jau kilo. Mes tarsi gyvename praeitimi.

Nenorėčiau teigti, kad dabartis neskaudina. Kasdien gaunu krūvas laiškų, kuriuose žmonės pasakoja, kaip vargais negalais pratempė dar vieną dieną. Šįryt perskaičiau laišką nuo vienos iš mano mokinių, kuriame ji rašo apie įprastinį savo motinos ketvirtadienio vizitą kirpykloje ir kaip penktadienį ji pradėjo kliedėti ir net turėjo būti paguldyta į psichiatrijos kliniką. Ji rašo: „Mano tėvas visiškai neteko vilties. Jie susituokę jau šešiasdešimt metų. Neįsivaizduoju, kaip visa tai ištversiu.“

Atsakymas į „neįsivaizduoju, kaip visa tai ištversiu“ yra: leisi sau išsiverkti, pasielvartauti ir pajusti, tarsi ant širdies būtų užritintas didžiulis akmuo. Pasėdėsi su savo tėvu. Išklausysi jo sielvartą. Priimsi draugų pagalbą. Ir pastebėsi, kad kiekvienos dienos gale vis dar esi gyva. Suprasi, kad neužkimšdama savęs maistu, nepalikdama savo kūno jautiesi kur kas gyvesnė. Visi tavo jausmai, net ir sielvartas, pasirodys esą kitokie, nei manei. Nepalikdama savęs gyveni visai kitokį gyvenimą. Tame gyvenime egzistuoja pažeidžiamumas, švelnumas bei trapumas; to gyvenimo peizažas gniaužia kvapą savo platybe bei žaluma.

Pasiduodami išlikimo mechanizmams (negaliu to jausti, neleisiu sau to jausti, tai per daug skaudu, tai mane pražudys), mes apsitraukiame kūdikio oda, grįžtame prie senų įpročių, pažįstamo savęs. Maži vaikai, ypač kūdikiai, smurto ar netekties skausmą išgyvena savo kūnu; jie neskiria emocinio skausmo nuo fizinio. Skausmui esant per stipriam, o gynybos mechanizmams per silpniems, vaiką pradeda kamuoti psichozė ir/arba jis miršta. Užgniauždamas jausmus ar atsigręždamas į tai, kas jį ramina, vaikas ištrūksta iš situacijos, kuomet jis negali to padaryti fiziškai. Šių gynybinių mechanizmų išvystymas yra gyvybiškai svarbus. Tačiau, jei suaugame ir vis dar tikime, kad skausmas mus pražudys, vadinasi, vis dar žvelgiame į pasaulį trapaus vaiko akimis ir pasikliaujame nepaprastu gynybos mechanizmu — užsisklendimu. Priklausomybė yra būdas palikti kitus nelaukiant, kol paliks mus, mat pasilikimo skausmas mus pražudytų.

Tačiau žmogus, kuris žūtų „aš“ įsitikinime, kad „skausmas yra didelis, o aš — mažas“, yra iš vaikystės užsilikusi idėja, prisiminimas ar senas savęs vaizdas“ Jūs jau jautėtės sunaikintos. Tai buvo tada. Jau niekada nebebusite tokios mažos. Jūs nebesate priklausomos nuo kito žmogaus glėbio, kurio meilė palaikytų jūsų gyvastį.

Norint pasilikti akimirkoje, reikia trokšti užsisklęsti suvokime. Turite suvokti ir istorijas, kurias pasakojate sau, apie būtinybę tai daryti. Pasilikti akimirkoje reiškia pripažinimą, kad pajutusios troškimą užsisklęsti gyvenate praeitimi. Kad laikote save asmenybe, kuri jau nebeegzistuoja. Pasilikti akimirkoje reikalauja smalsumo, kuris skatintų jus domėtis, kas esate iš tiesų, kuomet nelaikote savęs paprasčiausiu prisiminimų rinkiniu. Kuomet negrindžiate savo egzistencijos nuolat kartojamais praeities įvykiais, kuomet nelaikote savęs mergaite, kurios motina/ tėvas/brolis/mokytoja/mylimasis nematė ar nemylėjo. Kas esate, jausdama save tiesiogiai, betarpiškai, dabar, be išankstinio nusistatymo?

Pasilikusios akimirkoje pradėsite abejoti tuo, kuo niekada neabejojote: tokia savimi, kokia save laikėte. Kokia esate, kai netapatinate savęs su praeitimi, savo įpročiais arba įkyriomis mintimis. Viskas tampa įmanoma. Net ir nepaprastas skausmas tampa pakeliamas.

Mano nerimas, kad Mattas mirs išėjęs pro duris, atskleidžia baimę, kad negalėčiau gyventi be jo. Trokšdama jo mirties ir norėdama viską baigti, iš tiesų noriu numalšinti skausmo laukimo kančią. Tikėdama, kad skausmas yra stipresnis už mane, kad atvirumas bei pažeidžiamumas iš tiesų reiškia atvirumą sunaikinimui, vadovaujuosi savęs įvaizdžio įsitikinimu: aš esu žmogus, kurį galima sunaikinti. Apimta šio įsitikinimo, nuolat kintančios nuomonės bei kūną stingdančios veiklos užsisklendžiu nuo įvairiausių situacijų. Skausmui grasinant mane sunaikinti, užsisklendžiu arba išeinu pro duris — tai įvyksta beveik kiekvienoje kontakto su kitais žmonėmis situacijoje, kurios rezultato negaliu kontroliuoti. Mano gyvenimas tampa patologiškai uždaras.

Tačiau vyksta ir dar kai kas: tokiu savo elgesiu atmetu — ir kartu atsisakau gyventi — tokį gyvenimą, koks jis yra. Atsisakau priimti dalykus tokius, kokie jie yra. Žmonės sensta, suserga ir miršta. Kiti miršta netikėtai. Treti mirties patale praleidžia ilgus metus. Mano draugę Tory pamažu žudo be galo skausmingas kaulų vėžys. Aštuonios mano draugės mirė nuo krūties vėžio. Miršta ir baltosios meškos. Nyksta bitės darbininkės.

Senka vandenynai. Dalis manęs nori atsiimti savo pinigus. Ji nori pasakyti: „Aš visam šitam nepritariu. Man nepatinka, kaip šis pasaulis sutvarkytas, todėl atsisakau jame dalyvauti.“

Budizmo mokytojas Stephenas Levine’as sako, kad pragaras norėtų būti kitur nei esame mes. Viena vieta trokšta būti kažkur kitur. Esu nuolat sunerimusi (dar vienas žodis, kuriuo galima pakeisti „atsisakymą priimti“) dėl neišvengiamo. Užmezgiau santykius su kitu žmogumi, tačiau atsisakau atsiduoti meilei, mat nenoriu atsiverti tam, ką anksčiau ar vėliau prarasiu.

Tai vadinama gyvu pragaru: atsisakome meilės, nes trokštame, kad galutinis rezultatas būtų kitoks, nei yra tikrovėje. Trokštame, kad gyvenimas būtų kitoks, nei iš tiesų yra.

Tai dar vadinama išvykimu neišvykus. Mirtimi prieš mirtį. Tarsi dalis mūsų taip siekia išvengti širdgėlos dėl meilės, jog pirmoji ją sukelia. Kaip dar tai vadinama? Manija.

Vienas pirmųjų stovykloje įvykstančių dalykų yra mokinių priešinimasis man, stovyklos organizacijai, susitikimų tvarkaraščiui; tai laikau pradiniu pasidavimu Stepheno apibūdintajam pragarui: esu čia, tačiau norėčiau nebūti. Turėtų būti paprastesnė išeitis. Noriu atgauti savo sumokėtus pinigus. Man nepatinka šio žaidimo taisyklės.

Tačiau iš tikrųjų šiuo „nepatinka“ norima pasakyti, kad man nepatinka būti priklausomai nuo maisto, tačiau nenoriu užsiimti tuo, kas padėtų problemą išspręsti. Maniau, kad norėjau, tačiau atvykusi čia persigalvojau. Verčiau pradėsiu laikytis kitos dietos ir apsimesiu, kad problemos sprendimas slypi valios pastangose ir „tinkamame“ maiste. Verčiau dar tūkstantį kartų lieknėsiu, nei nuoširdžiai įsižiūrėsiu į save. Pasistengsiu save suprasti. Pažinsiu save. Atskleisiu tikruosius savo įsitikinimus apie gyvenimą, meilę ar Dievą.

Troškimas palikti stovyklą yra noro nugalėti pačią priklausomybę, apsimesti, kad tai menka bėda, kurią padės išspręsti kelios savaitės intensyvesnės mankštos bei maisto kiekio ribojimo, išraiška. Tai būdas pasakyti, „tai ne mano gyvenimas, tai ne mano problema. Nematau čia jokios prasmės.“

Tačiau dienoms bėgant stovyklos verpetas įsisuka ir gali nutikti netikėtų dalykų. Mano mokinės liaujasi kovojusios su savimi, kadangi suvokia kai ką, ko net nenutuokė egzistuojant: tai, kas slypi už skausmo. Tai, pro ką skausmas pereina kiaurai.