Geneen Roth - Moterys, maistas ir Dievas

Nesėkmė yra neatsiejama nuo svorio žaidimo. Jo laimėti paprasčiausiai neįmanoma.

Šiuos tyrimus pacituoju savo mokinėms: „Jei jūs susirgtumėte, o gydytojas pasiūlytų vartoti vaistus, kurie jūsų būklę PABLOGINTŲ, ar vis vien jam paklustumėte?“ Tikiuosi išgirsti atsakymą „žinoma, ne“. Viliuosi jas suprasiant, kad jų smegenis išplovė šešiasdešimt milijardų dolerių per metus susikraunanti dietų industrija.

Deja, bent viena iš jų atsako: „Aš pasimečiau, kai pradėjote pasakoti apie vasarinę suknelę lapkričio viduryje.“ Ši nuomonė sulaukia pritariančių galvos linksėjimų. Auditorijoje tvyro įsitikinimas, kad moterys verčiau rinktųsi aklumą ar paralyžių, nei vilkėtų vasarinę suknelę braškančiu liemeniu lapkričio viduryje. Ką padarysi, jei visuotinis karas su savimi padės joms tapti lieknesnėms, jei jos turi nesiliaudamos kaltinti save, savo motinas bei partnerius dėl požiūrio į maistą, jei jų savivertė turi pamažu menkti su kiekviena nesėkmingai išbandyta dieta. Nėra karo, kuriame išvengiama atsitiktinių aukų.

Pirmomis stovyklos dienomis dalyvės būna įsitikinusios, jog išspręsiu visus jų gyvenimo galvosūkius. Jos kuo nuoširdžiausiai tiki, kad kažkokiu stebuklingu būdu sunorminsiu jų svorį ir pakeisiu tai, ko jos nesugeba išreikšti žodžiais: ką reiškia būti jomis. Ką reiškia gyventi jų gyvenimus su jų šeimomis bei jų mintimis. Ką reiškia sirgti insulinu kontroliuojamu diabetu ar turėti draugę, kuriai neseniai diagnozavo krūties vėžį. Jos aiškiai suvokia, kad numetusios svorio neišgydys draugės vėžio, tačiau sulieknėjimas žada joms stebuklingą pasaulio kampelį, kuriame visos kitos bėdos pradings.

Viena moteris man sakė, kad svorio metimas jai nebuvo toks svarbus kaip lieknumo bei proporcijų jausmas, tarsi ji nebetampytų papildomo bagažo. Tačiau tuomet ji papasakojo, kad, ak, tiesa, jos gyvenimo meilė mirė prieš keletą metų, o vyras, su kuriuo susitikinėjo po to, prieš tris savaites mirė nuo širdies smūgio. „Labiau nei bet ko kito, — atviravo ji, — aš vis dėlto trokštu būti liekna, man to reikia. Man to labai reikia.“

Paklaususi, kaip ji jautėsi per keletą metų praradusi du mylimus žmones, sulaukiau sauso atsakymo: „Mane nuolat visi apleidžia. Visada lieku viena.“

„Visada?“, — perklausiau.

„Taip, — patikino ji, — visada.“

Man pradėjus klausinėti apie moters „visada“ įsitikinimą bei vienišumo jausmus, ji atrėžė: „Negaliu įsileisti šių jausmų. Jie mane sudraskys į gabalėlius. Turiu susikoncentruoti ties lieknėjimu. Tuomet susidorosiu ir su kitais jausmais.“

Jos manymu, lieknumas įprasmina stiprybę stoti akis į akį su diskomfortą keliančiais jausmais, kurių ji nenorėjo jausti. Su sudaužyta širdimi, su netektimi. Su vienatve.

Kai mano kūnas atrodys gražus — nors jis toks niekada nebuvo ir, tikėtina , niekada nebus — galėsiu jausti tai , ko negaliu jausti dabar.

Jei pakeisiu save taip, kad daugiau nebebūsiu savimi , tuomet viskas susitvarkys. Mano jausmus bus galima sutramdyti.

Viena iš mano mokinių teigė: „Jei liausiuos stengtis sulieknėti, tuomet arba pradėsiu valgyti tiek, kad teks mokėti už dvi vietas lėktuve, arba liksiu tokia pasimetusi, jog tapsiu ant bažnyčios laiptų miegančia bename.“

Nors neturiu nė menkiausios abejonės, jog požiūrio į maistą prilyginimas minčių bei įsitikinimų apie gyvenimą mikrokosmui iš tiesų padeda numesti svorio — stebėjau tai tūkstančius kartų — dauguma žmonių vis dar nenoriai atsisako dietos bei karo su savimi.

Leidinyje „The Christian Scientist Monitor“ Courtney E. Martin rašė: „Tiek daug tobulų mergaičių buvo užaugintos be tinkamai apibrėžto tikėjimo, o didžioji dauguma mūsų visų „dvasingumą“ patyrė tik privalomų šventinių pamaldų su įmantriomis šukuosenomis pasipuošusiomis močiutėmis forma. <...> Savo dvasingumo paieškų trūkumą uždenkime pervertinto ambicingumo skatinimo skraiste <...> ir gausime bedievių mergaičių kartą, <...> užaugintą be fundamentalaus dieviškumo suvokimo. Tiesą sakant, mūsų vertė pasaulyje visuomet buvo susieta su išvaizda, <...> o ne su nepaprastu pačios egzistencijos stebuklu.“

Moterys atsigręžia į maistą nebūdamos alkanos dėl to, kad jos jaučia alkį kažko, ko negali įvardyti: ryšio su tuo, kas slypi už kasdienio gyvenimo rūpesčių. Kažko nemirtingo ir švento. Tačiau dieviškumo alkio malšinimas dvigubai perteptais sausainiais yra tas pats, kas iš troškulio mirštančiam žmogui pasiūlyti stiklinę smėlio. Tai sukelia daugiau troškulio, daugiau panikos. Sujungę absoliutų dietų neefektyvumą su dvasingumo supratimo trūkumu, gausime ištisas netekusių proto, išbadėjusių, save niekinančių moterų kartas. Mus taip apsėdo troškimas atsikratyti savo priklausomybės, mes taip įpratome slysti savo kančios paviršiumi, nekreipdamos dėmesio į joje slypinčią žinią, jog praradome dalelę savęs, kuri laukia vėl būti atrasta. Tačiau mėginimas save pakeisti nėra tas pats, kas buvimas savimi. Tikrieji priklausomybės turtai slypi neapsakomoje ramybėje, neišardomoje vienybėje, kurias galime rasti, pasukę šio šaltinio link.

Mano stovyklos mokinės, kaip kiekvienas žmogus šioje dėl dietų pamišusioje visuomenėje, nelinkusios atsisakyti pašėlusių mėginimų pakeisti save. Jos žino, kad jų gyvenime kažkas yra ne taip, ir nebūdamos idealaus svorio jos tiki, kad maistas yra negerovė, kurią padės išspręsti dieta. Man užsiminus, kad jos mėgina pataisyti tai, kas niekada nebuvo sugedę, sukelia nerimo bangą.

Jos klausia: „Kaip galite sakyti, kad taisau tai, kas nebuvo sugedę, jei visi mano rūbai man per maži? Jei mano vyras nenori manęs nė paliesti dėl to, kad esu per stora? Jei netenku kvapo lipdama laiptais? Negi nematote, kad kažkas yra labai labai blogai?“

Atsakau joms: „Taip, kažkas negerai, tačiau nepataisysite to mesdamos svorį. (Dauguma šių moterų bent kartą, du ar daugiau kartų buvo sulieknėjusios, todėl viską žino, tačiau nuolat pamiršta.) Nepaliaujami mėginimai sulieknėti vilioja jus vis toliau nuo tikrųjų jūsų kančios pabaigtuvių: sugrįžimo prie savo tikrojo „aš“. Prie tikrosios savo prigimties. Savo esybės.“

Mano žodžiai atsimuša į ant krūtinės sukryžiuotas rankas bei sučiauptas lūpas. Tokie nežemiški dalykai, kaip esybė ar tikroji prigimtis, gali palaukti, kol jos sulieknės.

Sakau vėl: „Ar prisimenate tuos laikus, galbūt kai buvote dar visai mažos, kuomet paties gyvenimo, tokio, koks jis buvo, — paties fakto, kad buvo ankstus rytas ar paprasčiausia vasaros diena — buvo gana? Kuomet jūsų buvo gana ne dėl jūsų išvaizdos ar veiklos, tačiau dėl to, kad viskas buvo taip, kaip buvo. Viskas buvo gerai. Nuliūdusios praverkdavote ir liūdesys praeidavo. Jūs jautėte fundamentalų tikrumą bei gėrį vien dėl to, kad buvote gyvos. O ką, jei galėtumėte vėl taip gyventi? O jeigu jūsų požiūris į maistą ir yra durys į tokį gyvenimą?“

Knygoje „The English Patient“ Michaelas Ondaatje rašė: „Dykumoje žmogus gali laikyti nebuvimą savo saujoje žinodamas, kad tai jį pasotins labiau nei vanduo. [Dykumoje] auga toks augalas, kuriam išpjovus šerdį, jos vietą užpildo gydomųjų savybių turintis skystis. Kas rytą žmogus galėtų išgerti tiek skysčio, kokio dydžio buvo trūkstama šerdis.“

Kompulsyvus valgymas yra mėginimas išvengti meilės, komforto bei žinojimo, ką daryti, trūkumo, kai atsiduriame tam tikros akimirkos, jausmo ar situacijos dykumoje. Mėgindamos pasipriešinti tuštumai, nusigręždamos nuo savo jausmų, be paliovos siekdamos atsikratyti tų pačių dešimties, dvidešimt penkių ar keturiasdešimties kilogramų, nekreipiame dėmesio į tai, kas galėtų iš esmės mus pakeisti. Įsileisdamos į save tai, ko labiausiai norėjome išvengti, pažadiname savyje tai, kas nėra istorija, praeities prisiminimai ar kažkoks senas savęs įvaizdis. Mes pažadiname patį dieviškumą. Tai padariusios, saujose spaudžiame tuštumą, senas skriaudas bei baimę atrasti savo dingusias širdis.