Geneen Roth - Moterys, maistas ir Dievas

Dar daugiau juoko. Tuomet Nell tęsia: „Šis procesas mane stebina. Pirmiausia, privalėjau susidoroti su maisto problema. Iš tiesų turėjau liautis save raminti maistu — priešingu atveju jausdavausi tikra pamišėle — ir visiškai neturėjau laiko dvasiniams dalykams. Tuomet, numalšinusi poreikį valgyti, privalėjau leisti sau išgyventi menkumo jausmus — tai buvo sunku. Tuo metu neturėjau kitos išeities, kaip tik tikėti tavo žodžiais, Geneen, jog mano pasipriešinimas skausmui blogesnis už patį skausmą. Tačiau net neįsivaizduoju, kaip nusakyti jausmą, kurį sukelia supratimas, jog nesu palaužta. Tarsi būčiau dalele šventumo. Tarsi galėčiau sakyti, kad gėris skirtas ne tik visiems kitiems, bet ir man. Aš esu gėris!“

Kadangi beveik atėjo laikas pradėti kitą sesiją meditacijos salėje, paprašau visų pajusti savo alkį, įvertinti jį skalėje nuo vieno iki dešimties, kur vienas yra alkis, dešimt — sotumas, ir pavalgyti atitinkamai. „Po trisdešimties minučių susitiksime meditacijos salėje, apačioje“, — tariu pakildama nuo kėdės.

Man žengiant pro duris, moteris, vardu Marie, sugriebia mano ranką ir paprašo: „Noriu pasidalinti su grupe tik viena mintimi. Ar jūs nieko prieš?“

Linkteliu galva įsitempdama ir laukdama tolesnių įvykių. Marie buvo nusiteikusi skeptiškai nuo pat stovyklos pradžios. Sesijų metu ji sėdėdavo sukryžiavusi rankas ant krūtinės ir spoksodavo į mane, tarsi sakytų: „Įrodyk man, brangioji. Įrodyk, kad mitybos reikalams išspręsti reikia kažko daugiau, nei užčiaupti burną.“ Po kiekvienos mano paskaitos ji mesdavo iššūkį ar rengdavo akistatas; vakar ji man prisipažino, jog gailisi čia atvažiavusi. „Tai tik KPAG, — konstatavo ji. — Ir man tai jau nusibodo. Aš tenoriu numesti suknisto svorio ir visa tai baigti.“

„Kas yra KPAG?“, — pasidomėjau.

„Kita prakeikta augimo galimybė“, — paaiškino Marie.

Pradėjau kvatotis taip smarkiai, kad net žagtelėjau. „Atleisk, kad juokiuosi, — pasakiau. — Atrodo, kad KPAG pelnė prastą reputaciją. Galbūt po kurio laiko suprasi, kad ši stovykla suteikia tau galimybę atsiverti tokiais būdais, kokių net neįsivaizdavai.“

„Abejoju“, — atsakė ir nudrožė tolyn, o raudoni plaukai, surišti į neklusnų kuodelį, švytavo į kairę ir dešinę, jos siluetui tolstant.

Dabar, valgykloje Marie taria: „Ką tik supratau, kad viskas, kuo mes tikime, yra štai čia. Visas pasaulis telpa šiose lėkštėse.“

„Amen, sesute“, — užbaigiu. Prieš palikdama valgyklą, pasilenkiu ir sušnabždu Marie į ausį: „Valio KPAG.“

Pakeliui į meditacijos salę dar kartą suvokiu, kad visas stovyklos darbas galėtų vykti valgykloje, kad visi mūsų įsitikinimai apie maistą ir valgymą yra puikus atspindys to, kuo tikime gyvenime. Vos pasirodžius maistui, iškyla jausmai. Vos iškilus jausmams, neįmanoma išvengti kančios bei mūsų pačių sukelto, į save nukreipto smurto pripažinimo, kurie skatina bet kokias įkyrias mintis. Šiam pripažinimui ant kulnų mina ir troškimas stoti akis į akį bei numalšinti tą kančią, o ne toliau būti jos belaisvėmis. Stulbinantis šio susidūrimo paradoksas yra tai, kad leidus sau visiškai pajusti kančią, jos keliamas skausmas nuslūgsta. Svoris nesunkiai pradeda kristi pats savaime. Pasišalinus mūsų pačių sukeltam skausmui bei nutilus istorijoms apie tai, kas yra negerai, lieka tik tai, ką turėjome prieš jiems atsirandant: ryšys su prasmingumu bei tuo, ką laikome šventu.

1978-aisiais vedžiau pirmąją kompulsyvaus valgymo grupę. Pirmo susitikimo metu mano antsvoris siekė 25 kilogramus, o įvykus nesusipratimui su drauge kirpėja, įpiršusia man cheminį sušukavimą, buvau „pasidabinusi“ ir suktukų rinkiniu.

Keletą mėnesių prieš tai, kuomet buvau ties savižudybės riba dėl priaugtų apytiksliai keturiasdešimties kilogramų per porą mėnesių, priėmiau radikalų sprendimą liautis laikytis dietų ir pradėti valgyti tai, ko nori mano organizmas. Iš viso nuo paauglystės buvau priaugusi ir numetusi apie penkis šimtus kilogramų. Ketverius metus buvau priklausoma nuo amfetamino, dvejus — nuo laisvinamųjų. Aš vemdavau, išspjaudavau maistą, pasninkavau bei išbandžiau visas įmanomas dietas, pradedant „vynuogių ir riešutų“ ar „vienos porcijos ledų su šokoladiniu užpilu per dieną“ ir baigiant Atkinso, Stillmano bei Svorio stebėtojų (Weight Watchers — Vert. past.) programomis. Esu sirgusi anoreksija (dvejus metus nesvėriau daugiau, nei keturiasdešimt kilogramų) ir priaugusi nemažai svorio. Dažniau mane kankino antsvoris. Mano spinta buvo prigrūsta aštuonerių skirtingų dydžių kelnių, suknelių bei palaidinių. Eidama iš proto dėl pasibjaurėjimo savimi ir kaltės jausmo, svyravau tarp troškimo save pribaigti ir noro pasitaisyti, dar kartą pasižadėdama numesti penkiolika kilogramų per trisdešimt dienų.

Atėjus laikui vesti pirmąją „sesija už dolerį“ grupę, jau keletą mėnesių valgiau tai, ko norėjo mano organizmas. Pavyko numesti keletą kilogramų — tai didžiulis pasiekimas manančiai, kad iki paskutinio atodūsio turės kankintis dietų pragare, — ir man pamažu pradėjo aiškėti, jog mano požiūris į maistą turėjo įtakos visiems kitiems gyvenimo aspektams.

Supratusios, kad apkūni moteris su suktukais plaukuose yra grupės vadovė, ir su riksmu nuo manęs nepabėgusios, moterys dvejus metus susirinkdavo kartą per savaitę, visos kartu aptarinėjome, kokią reikšmę mūsų gyvenime turi maistas. 1982-aisiais prieš pasirodant pirmajai mano knygai „Feeding the Hungry Heart“ ir dar nepradėjus skaityti paskaitų nacionaliniu mastu (Aliaskoje, Minesotoje, Floridoje, Niujorke), savaitinėse grupėse dar dirbau su šimtais moterų. Prisiekinėjusios, kad visada turės užrakinti maistą virtuvių spintelėse ir paslėpti raktą, moterys netikėtai galėjo sau leisti po truputį kažko: vieną dubenėlį, gabalėlį ar kąsnelį. Anksčiau niekaip negalėjusios numesti svorio moterys netrukus pastebėjo, kad drabužiai tapo per platūs, o jų liemuo — per laisvas.

Nepraėjus nė metams po to, kai lioviausi laikytis dietų, susigrąžinau savo natūralų svorį, kurį išlaikiau tris dešimtmečius. Tačiau svarbesnis už naują drabužių dydį buvo žavėjimosi savimi ir lengvumo pojūtis; nors ir ne iki galo supratau ryšį tarp pasitikėjimo savimi, kai mane supo maistas, ir pasitikėjimo jaučiant kitokį alkį (ilsėtis, bendrauti, jausti prasmę), tačiau santykis su maistu man tapo prizme, per kurią pradėjau žvelgti į beveik viską.

Zen budizmo meistras Shunryu Suzuki Roshi yra pasakęs, kad nušvitimas lydi dalykus iki pat galo, taigi netrukus pradėjau įtarti, kad pasekusi valgymo impulsą, kuomet nebuvau alkana, iki pat jo branduolio ten, tą akimirką, rasiu visus savo įsitikinimus apie meilę, gyvenimą ir mirtį. Požiūrio į maistą kitimas daugiau ar mažiau apibūdina tai, kaip praleidau pastaruosius trisdešimt dvejus savo gyvenimo metus.

1999-ųjų gegužę pasiūliusi savo pirmąją šešių dienų stovyklą maniau, kad tai bus vienkartinis įvykis. Troškau suvienyti dvi savo gyvenimo aistras: darbą su valgymo sutrikimais ir meditacijos bei dvasinių paieškų metus. Pradėjau medituoti 1974-aisiais, gyvenau atsiskyrėlių buveinėse ir vienuolynuose bei visą tą laiką sekiau Deimantinį požiūrį [* Šiuolaikinis mokymas, vienijantis tiek senąsias dvasines tradicijas, tiek modernias psichologijos teorijas - Vert. past] — pasaulietišką mokymą, kuriame psichologija naudojama kaip tiltas į dvasingumą. Vis dar susigūždavau, išgirdusi žodį Dievas, o sąvoka dvasingas sukeldavo dievobaimingumo bei asketizmo viziją, kuri neatitiko — šio žodžio gal net nepakanka — gausios mano kilpinių nertinių bei medaus spalvos aulinių batų kolekcijos. Mane ir toliau aplankydavo tuzinas neurozės akimirkų per dieną, tačiau tuo pat metu jaučiau kur kas daugiau pasitenkinimo bei laisvės, nei, maniau, įmanoma anksčiau buvusiai apkūniai mergaitei iš Kvynso. Troškau, kad visi žinotų tai, ką žinojau aš, turėtų tai, ką aš turėjau.