Christina Schwarz: Lapkričio vaikas

Vos tik įžengusi į namą, pajutau, kad atsitiko baisus dalykas. Kambarėlio, kur gulėjo mama, durys buvo praviros, iš virtuvės mačiau kušetės galą ir keistai perkreiptą mamos koją. Įpuolusi radau ją pusiau ant grindų išsprogusiomis akimis ir kažką veblenančią, bet nė vieno aiškaus žodžio – tik keistas, šiurpus vapėjimas, panašus į dar nemokančio kalbėti kūdikio gargaliavimą.

Užtempusi ją ant kušetės, vėl apklojau skraiste.

– Šššš, – meldžiau jos. – Būk gerutė, tu tik negargaliuok.

O tada nulėkiau į tvartą, sėdau ant arklio ir iš visų jėgų nurūkau į vakarų lauką pas tėvą.

– Cit, – tarė Amanda kambario, kuris jau buvo paruoštas Karlui, luboms. – Tyliau.

Bet ji kalbėjo taip tyliai, beveik pašnibždomis, kad Ruta antrame aukšte, jau pabudusi, nė nepritilo ir toliau gyvai apie kažką su savimi kalbėjosi. Amanda užlipo jos paimti, susupo į apklotą ir atsinešė į šiltą virtuvę. Ruta žinojo, kad ji jau didelė ir pati moka vaikščioti, todėl nešama žemyn spirtelėjo Amandai į šoną, kad tai įrodytų.

– Na, ką, gal avižinių dribsnių užvalgom? – dar klausdama Amanda atseikėjo kruopų.

– Ne! – atsakė Ruta.

– Tai gal tada imbierinių meduolių?

Amanda maišė dribsnius mediniu šaukštu.

– Ne!

– Gal pastarnokų?

– Ne!

– Tai ką valgysim?

– Varles! – Ruta taip nusikvatojo, lyg būtų didžiausią pasaulyje juoką pasakiusi.

– Kai grįš mano tėvelis, – prabilo Ruta, šaukštu kabindama dribsnius, – ar eisime gyventi į namelį su žaliu kilimu?

– Kokį namelį?

– Taigi su žaliu kilimu. Ten, kur mamytė.

Amandai net kvapą užgniaužė taip netikėtai paminėjus Matildą, ji vos susiturėjo nepravirkusi. Galvok apie ką nors kita, iš paskutiniųjų bandė save įkalbėti. Tik pamanyk, kokia Ruta protinga, kapelį prilygino nameliui su žaliu kilimu.

– Žinoma, galėsi ten vis nueiti, – galiausiai susakė ji. Balsas buvo ramus ir lygus. – Tėtukas nuves. Bet tu juk, mažute, supranti, kad mamytė dausose?

– Taip, – atsakė Ruta ir pakėlė prie burnos kupiną šaukštą avižinių dribsnių.

– Jeigu būsi gerutė, ir tu vieną dieną į dausas nuskrisi.

Amanda pusryčiavo stovėdama, kad tuo pat metu spėtų ir kitus namų ruošos darbus nudirbti, jei prisimindavo ką pamiršusi – išpurtyti virtuvės kilimėlį, nuplauti stiklines laukujes duris. Jai plaunant dubenį, priebutyje valydamasis batus sutrepsėjo ir užėjo Rudis. Sustojęs priešais krosnį, pamindžikavo susikišęs pirštus į pažastis.

– Bet ir šaltis, – tarė.

– Manai, reikėtų dar apklotų?

– Nepakenktų. Suneškim visus, kiek turim.

– Tada išvažiuosim antrą.

– Per anksti nuvažiuosim.

– Na, geriau anksčiau negu per vėlai.

Rudis atidavė pagarbą.

– Antrą – tai antrą.

Ji susiraukė. Bepigu jam šmaikštauti, o juk kam nors reikia prisiimti atsakomybę. Kad viskas eitų taip, kaip reikia.

Ruta pamaišė dribsnius, pasėmė šaukštą, iškėlė ir vėl supylė į dubenį.

– Ruta, nežaisk su maistu.

Amanda paėmė nuo stalo dubenį ir indų šluoste perbraukė vaikui per burną. Ruta susigūžė ir atsitraukė nuo dvokiančio skuduro.

– Ramiai.

Šiaip Amanda būtų paraginusi mergytę valgyti dar, bet šiandien ne. Nebėra kada. Nuėjusi prie durų, ji pašaukė šunis ir tie atbidzeno per supūstą aukštą pusnį.

– Eikit vidun, apšilsit, – paragino ji ir padėjo dubenį ant grindų.

Ar imtis ruošti vakarienę, ar verčiau tegu diena sau taip ir eina? Kišdama rankas į rankoves, ji pajuto, koks šaltas palto pamušalas. Užsimovusi kumštines pirštines, paėmė krepšį ir išėjo į lauką. Šaltis kaipmat nugairino skruostus, iškart sušalo nosis, saulė skaisčiai spigino į sniegą ir Amanda turėjo kone visai užsimerkti, kad neapspangtų. Dangus skaistus ir žydras, o ji žygiuoja aukštai keldama kojas ir vėl mindama giliai į sniegą – keliauja prie pagrindinio rūsio.

Priėjusi kastuvu trupino ledą palei rūsio dureles, kol galiausiai įstengė jas praverti. Taip staiga iš ryškios žiemos šviesos patekusi į tamsų rūsį, ji beveik iki pat jo dugno lipo kaip apakusi. Kurį laiką teko pastovėti, viena ranka atsirėmus į drėgną ir šaltą rūsio sieną, kol apsiprato akys. Pagaliau pradėjo įžiūrėti daržoves, sudėtas į statines ir dėžes.

Reikia pasisiūlyti išpirkti jo namo pusę, mąstė ji, kraudamasi į krepšį bulvių, obuolių, morkų, svogūnų, vėl bulvių. Ne iš karto – vėliau, kai jis pasveiks ir pradės nekantrauti. Juk pradės. Koks gi jis galų gale ūkininkas, o tėvas koks? Ruta dar buvo visai kūdikėlis, kai jis išskubėjo į karą, vos tik išgirdo žvangant ginklus. Pinigai jį pradžiugins, patiks ir laisvė – kad galima vėl viską pradėti iš naujo. O tada vėl viskas bus kaip buvę. Jiedvi su Ruta ir toliau gyvens ūkyje. Jinai Rutą užaugins – juk mergaitei reikia motinos. Juk ir Matilda to būtų norėjusi, ar ne? Prisiminus seserį, Amandai net širdis sudrebėjo, ji pradėjo šnopuoti negiliai kvėpuodama. Tamsiame, šaltame rūsyje trūko oro. Palikusi iš krepšio išriedėjusias kelias daržoves, Amanda užlipo suplūktais žemės laiptais ten, kur toks vaiskus žydras dangus.

Amanda

Po kelių savaičių, kai mamai šiek tiek pagerėjo, – nesakau, kad ji visai pasveiko, bet bent jau tas baisus gargaliavimas liovėsi, – papasakojau tėvui, kaip saloje pamačiau Matildą su Karlu.

Maniau, jis siųs ją kur nors „visko apmąstyti“, kaip mane kadaise pas pusseserę Trudę buvo išsiuntęs, kai mane mergino Džo; bet dabar tėvas tik atsiduso, šukuodamas mamai garbanas jos šukomis su sidabrine rankena.

– O ką, žentas būtų visai ne pro šalį, – galiausiai tarė. – Dabar, baigusi mokyklą, Matilda galėtų padėti prižiūrėti mamą. O tu įstotum į slaugių mokyklą, kaip ir norėjai.

Kas jam galvoj? Kaip aš viską mesiu ir stosiu į slaugių mokyklą! Tik ne dabar, kai manęs taip reikia mamai.

Vieną dieną mane gatvėje susistabdė panelė Saizer su ponia Zinda.

– Kaip gražiai jūsų tėveliai padeda jaunimui, – gėrėjosi jos, iš malonumo kraipydamos galvas ir pliaukšėdamos liežuviais. Jos kalbėjo taip, tarsi būčiau kokia senė, lyg vien sesuo būtų jauna, o aš nebe. Matyt, vestuvės žmonėms patinka. Jiems nė motais, kas tuokiasi ar kaip santuoka paveiks kitus.

Aš buvau Matildos vyriausioji pamergė. Linkėjau jiems kuo didžiausios laimės. O paskui padaviau dokumentus į slaugių mokyklą. Kaip jau seniai troškau.

Amanda skuto bulves ir metė į puodą su šaltu vandeniu, kad nepapilkėtų.

– Valgyti, – priėjusi jai prie kelių pasakė Ruta.

– Reikėjo sočiau pusryčių užkrimsti, ką? Aš neturiu laiko tave ištisą dieną maitinti.

Bet priskutusi bulvių ji atpjovė duonos riekę, užtepė sviesto ir storai užbarstė rudojo cukraus.

– O dabar atsisėsk ir valgyk, – paliepė ji ir palaikė iškėlusi sumuštinį, kol vaikas užsikorė ant kėdės. – Kad man nepribarstytum cukraus ir trupinių ant ką tik išplautų grindų.

– Nereikėjo tokių didelių pietų ruošti, – pasakė Rudis, prisėdęs prie kiaulienos maltinių su griežinėliais pjaustytomis keptomis bulvėmis. – Karlas turbūt išalkęs. Aš būčiau irgi palaukęs.

– Mes čia valgome sočius pietus, – atšovė Amanda. – Jis tai žino.

– Na, bent vieną kartą.

– Rudi, Karlas tikrai nenorėtų, kad dėl jo keistume visą savo dienos režimą. – Amanda įsidėjo į burną mėsos gabalą ir ėmė stipriai kramtyti. – Ar vežimas paruoštas?