Том Смит: Vaikas 44

Iš anglų kalbos vertė

Valdemaras Kvietkauskas

Turinys

Sovietų Sąjunga, Ukraina, Jabločnojės kaimas

1933 metų sausio 25-oji

PO DVIDEŠIMTIES METŲ

Maskva

1953 metų vasario 11-oji

Vasario 14-oji

Kimovo kaimas, šimtas šešiasdešimt kilometrų į šiaurę nuo Maskvos

Tą pačią dieną

Maskva

Tą pačią dieną

Trisdešimt kilometrų į šiaurę nuo Maskvos

Vasario 15-oji

Maskva

Vasario 16-oji

Vasario 17-oji

Vasario 19-oji

Tą pačią dieną

Tą pačią dieną

Vasario 20-oji

Vasario 21-oji

PO TRIJŲ SAVAIČIŲ

Vakarinė Uralo kalnų papėdė, Priuralskas

Kovo 13-oji

Maskva

Kovo 14-oji

Priuralskas

Kovo 15-oji

Aštuoni šimtai kilometrų į rytus nuo Maskvos

Kovo 16-oji

Priuralskas

Kovo 17-oji

Tą pačią dieną

Tą pačią dieną

Kovo 18-oji

Kovo 20-oji

Tą pačią dieną

Kovo 22-oji

Kovo 23-ioji

Kovo 29-oji

Kovo 30-oji

Tą pačią dieną

Balandžio 1-oji

Tą pačią dieną

Pietrytinė Rostovo sritis, į vakarus nuo Gukovo

Balandžio 2-oji

PO TRIJŲ MĖNESIŲ

Pietrytinė Rostovo sritis, prie Azovo jūros

Liepos 4-oji

Maskva

Liepos 5-oji

Tą pačią dieną

Rostovas prie Dono

Tą pačią dieną

Maskva

Tą pačią dieną

Tą pačią dieną

Liepos 6-oji

Rusijos pietryčiai, šešiolika kilometrų į šiaurę nuo Rostovo

Tą pačią dieną

Priuralskas

Liepos 7-oji

Tą pačią dieną

Rostovas prie Dono

Tą pačią dieną

Maskva

Liepos 10-oji

Tą pačią dieną

Liepos 11-oji

Šimtas kilometrų į rytus nuo Maskvos

Liepos 12-oji

Tą pačią dieną

Du šimtai dvidešimt kilometrų į rytus nuo Maskvos

Liepos 13-oji

Maskva

Tą pačią dieną

Du šimtai kilometrų į pietryčius nuo Maskvos

Tą pačią dieną

Tą pačią dieną

Maskva

Tą pačią dieną

Rostovo sritis

Liepos 14-oji

Rostovas prie Dono

Liepos 15-oji

Rostovo sritis, aštuoni kilometrai į šiaurę nuo Rostovo

Liepos 16-oji

Tą pačią dieną

Tą pačią dieną

Maskva

Liepos 18-oji

PO SAVAITĖS

Maskva

Liepos 25-oji

Padėka

Ką dar skaityti

Skiriu savo tėvams

Sovietų Sąjunga, Ukraina, Jabločnojės kaimas 1933 metų sausio 25-oji

Kai Marija nusprendė mirti, jos katei teko pačiai gelbėti savo kailį. Moteris ilgai rūpinosi kate, net tada, kai laikyti ją nebebuvo jokios prasmės. Kaimiečiai jau seniai buvo išgaudę ir suvalgę visas kaimo peles. Netrukus nebeliko ir kačių, ir šunų. Nė vieno gyvulėlio, išskyrus tą vienintelę Marijos slapstomą katę. Kam jai to reikėjo? Kad būtų dėl ko gyventi, ką ginti ir mylėti — kad būtų dėl ko ištverti. Pasižadėjo šerti katę tol, kol pati nebeturės ko valgyti. Šiandien ta diena atėjo. Ji jau supjaustė savo odinius batus siauromis atraižomis ir išvirė jas su dilgėlėmis bei runkelių sėklomis. Kapstė žemę ieškodama sliekų, čiulpė medžių žievę. Šįryt ji kaip pakvaišusi puolė graužti taburetės kojos, kramtė ją, kramtė, kol į kraujuojančias dantenas prilindo atplaišų. Tai išvydusi katė spruko, pasislėpė po lova ir nė už ką nekišo nosies laukan. Štai tada Marija ir pasiryžo mirti: juk nebeliko nei ko valgyti, nei ko mylėti — net katės.

Marija neišleido gyvulėlio iki pat nakties. Tamsoje jis turėsiąs daugiau galimybių nepastebėtas pasiekti mišką. Jei bent vienas kaimo gyventojas jį pamatytų, būtinai stengtųsi sumedžioti. Moteriškę slėgė mintis, kad jos katė gali būti nugalabyta, nors pati jau buvo per žingsnį nuo mirties. Galgi atsitiktinumas padės padarėliui išsigelbėti, guodėsi jinai. Marija vylėsi, kad čia, kur suaugę vyrai kramto žemių grumstus tikėdamiesi aptikti skruzdėlių arba vabzdžių kiaušinėlių, kur vaikai kapsto arklių mėšlą, bene ras kokį nesuvirškintą grūdą, kur moterys pešasi dėl numesto kaulo, niekam nešaus į galvą, kad dar kur slampinėtų gyva katė.

*

Pavlas negalėjo patikėti savo akimis. Ji buvo nerangi, liesa, žaliaakė, juodu rainu kailiu. Jokios abejonės — katė. Rankiodamas žabus vaikis matė, kaip padarėlis dumia iš Marijos Antonovnos namų skersai apsnigtą kelią tiesiai miško link. Pavlas užgniaužęs kvapą apsidairė. Katės niekas nepastebėjo. Ir nebuvo kam: aplinkui nė gyvos dvasios, languose — nė švieselės. Tik iš vieno kito kamino dar kilo dūmų sruoga — vienintelis gyvybės ženklas. Tarsi kaimas būtų palaidotas po storu sniego apklotu, slepiančiu visa, kas gyva. Neliestame sniego paviršiuje retai kur pamatysi žmogaus pėdos įspaudą, o tako niekas nebeatkasa. Dienos tokios pat bežadės kaip ir naktys. Niekas neina į darbą. Draugai nebedūksta lauke, tūno namie sukritę į lovas, kaip ir visi namiškiai, įdubusiomis akimis ir raukšlėtais veidais. Suaugusieji panėšėja į vaikus, o vaikai — į senukus. Dauguma jau nesitiki rasti ko nors valgoma. Tokiomis aplinkybėmis pamatyti katę tikras stebuklas — prisikėlė viena tų būtybių, kurios, žinia, jau seniai išnykusios.

Pavlas užsimerkė ir pabandė prisiminti, kada paskutinį kartą valgė mėsos. Atsimerkė jausdamas, kad burna pilna seilių; jos tekėte tekėjo per smakrą. Vaikis nusišluostė jas atgalia ranka. Susijaudinęs dėl tokio atradimo, jis paleido žabų glėbelį ir nuskuodė namo. Juk reikia pranešti motinai — Oksanai — tokią nepaprastą naujieną.

*

Oksana sėdėjo susisupusi į vilnonę antklodę ir spoksojo į grindis. Stengėsi nejudėti, taupė jėgas ir vis galvojo, kaip išlaikyti šeimą per žiemą; tos mintys sukosi galvoje kiaurą dieną ir per visus neramius sapnus. Ji buvo viena iš nedaugelio, kurie dar nepasidavė. Ir neketino pasiduoti. Bent jau kol gyvi sūnūs. Tačiau vien ryžto nepakako, reikėjo dar ir atsargumo: bergždžios pastangos galėjo išsekinti jėgas, o išsekimas neišvengiamai reikštų mirtį. Prieš kelis mėnesius jos kaimynas ir draugas Nikolajus Ivanovičius iš nevilties ryžosi įsilaužti į valstybinį grūdų sandėlį. Ir nebegrįžo. Kitą rytą Nikolajaus žmona ir Oksana patraukė jo ieškoti. Rado jo kūną šalikelėje, išputusį nuo grūdų, kurių buvo prisirijęs prieš mirtį. Taip ir nusibaigė pakeliui į namus, tysojo aukštielninkas sniege tarsi nėščioji, pastojusi prieš kelis mėnesius — vien griaučiai ir oda, tik pilvas išsipūtęs kaip būgnas. Žmona puolė į ašaras, o Oksana iškratė velionio kišenes, surinko iš jų grūdus ir abidvi pasidalijo perpus. Grįžusi į kaimą, Nikolajaus žmona visiems papasakojo, kaip viskas buvo. Bet sulaukė ne užuojautos, o pavydo: aniems nedavė ramybės vienintelė mintis — tos rieškučios brangių grūdų, jai atitekusios. Oksanai beliko gailėtis, kam buvo tokia dora: dabar abiem grėsė pavojus.

Mintys nutrūko išgirdus kažką atbėgant. Juk dabar niekas nebėgioja, net ir su svarbia naujiena. Išsigandusi Oksana atsistojo. Pavlas įgriuvo trobon ir vos atgaudamas kvapą pranešė:

— Mama, mačiau katę.

Moteris žengė ir čiupo sūnui už rankų. Neabejojo, kad berniukui pasivaideno: išbadėjusiam visko pasitaiko. Bet iš akių matė, jog vaikas nekliedi. Žvilgsnis aštrus, išraiška rimta. Jam vos dešimt metų, o jau tikras vyras. Aplinkybės privertė jį pamiršti vaikystę. Jo tėvas neabejotinai miręs: net jei ir gyvas — jiems miręs. Jis iškeliavo į miestą, į Kijevą, tikėdamasis parnešti maisto. Bet taip ir negrįžo, ir Pavlas greitai suprato, kad tėvas nebegrįš niekada. Dabar Oksana priklausė nuo sūnaus, o sūnus priklausė nuo jos. Juodu tapo bendrininkais, ir jis prisiekė padaryti tai, ko neįstengė tėvas, — išsaugoti šeimynykščiams gyvybę.