Том Смит: Vaikas 44

— Fiodorai...

— Ji išgirdo apie mano sūnelio mirtį. O jeigu ji nemeluoja? Sakosi galinti apibūdinti tą žmogų. Net jį atpažinti.

— Kur ta moteris?

— Dabar jos ir laukiam.

— Ji ateis čia? Norėčiau išgirsti, ką ji pasakys.

Kažkas pasiūlė Levui kėdę, bet jis atsisakė: pastovėsiąs.

Niekas netarė nė žodžio — laukė beldimo į duris. Levas pasigailėjo atsisakęs kėdės. Taip tylint praslinko beveik valanda, ir tada kažkas tyliai pabeldė. Fiodoras atidarė duris, prisistatė ir pakvietė moteriškę vidun. Ji buvo kokių trisdešimties metų — malonus veidas ir didelės neramios akys. Gal išsigando tokio būrio žmonių? Fiodoras pabandė ją nuraminti:

— Čia mano draugai ir šeima. Nėra ko nerimauti.

Bet ji nesiklausė — nenuleido akių nuo Levo.

— Aš Levas Stepanovičius, MGB pareigūnas. Tiriu šį įvykį. O jūs kuo vardu?

Levas išsitraukė aplanką ir atsivertė tuščią lapą. Moteris neatsakė. Levas tylomis laukė, tylėjo ir ji. Jau ketino pakartoti klausimą, bet kaip tik tada ji pagaliau prabilo:

— Galina Šaporina.

Ištarė beveik pašnibždom.

— Ir ką gi jūs matėt?

— Mačiau...

Ji apžvelgė kambarį, nudelbė akis į grindis, paskui vėl pakėlė jas į Levą ir nutilo. Fiodoras aiškiai nekantraudamas ją paragino:

— Matėt vyriškį?

— Taip, vyriškį...

Fiodoras, įsmeigęs į ją žvilgsnį, lengviau atsiduso. O ji kalbėjo toliau:

— Tas žmogus, ko gero, darbininkas, stovėjo ant bėgių — mačiau jį pro langą. Buvo labai tamsu.

Levas pabaksnojo pieštuku aplanką.

— Ar matėt jį su mažu berniuku?

— Ne, jokio berniuko nebuvo.

Fiodoras išsižiojo, žodžiai taip ir pabiro:

— Betgi sakėt mačiusi, kad tas vyriškis laikė už rankos berniuką.

— Ne ne, — jokio berniuko nebuvo. Tas žmogus laikė rankoj lagaminėlį, spėju — su įrankiais. Tikrai, taip ir buvo. Jis dirbo prie geležinkelio, gal ką taisė. Negalėjau gerai įžiūrėti, tik siluetą, daugiau nieko. Gal be reikalo ir atėjau. Labai užjaučiu jus dėl sūnaus mirties.

Levas užvožė aplanką.

— Labai ačiū.

— Ar dar bus klausimų?

Levui nespėjus atsakyti, Fiodoras paėmė moterį už parankės.

— Jūs matėt vyriškį.

Moteris pasimuistė, ištraukė ranką ir apsidairė. Visi žiūrėjo į ją. Ji atsisuko į Levą.

— Ar aš dar turėsiu su jumis susitikti?

— Ne. Galit eiti.

Nuleidusi galvą Galina nuskubėjo prie buto durų. Bet dar jų nepriėjusi išgirdo senyvos moteriškės šūksnį:

— Taip lengvai ištižot?

Fiodoras priėjo prie senutės.

— Sėskitės.

Ši linktelėjo — jai jau vis tiek.

— Arkadijus tavo sūnus.

— Mano.

Levas nematė Fiodoro akių. Kaip tuodu susišneka be žodžių! Vis dėlto ji atsisėdo, o Galina tuo tarpu išsmuko pro duris.

Levas džiaugėsi, kad Fiodoras įsikišo. Gal nuo šiol viskas pakryps į gerąją pusę. Iš tuščių pliauškalų ir gandų niekam jokios naudos. Fiodoras atsigrįžo į Levą.

— Nepykit ant mano mamos, ji labai susijaudinusi.

— To ir atėjau. Ne šiame kambary apie tai kalbėti. Jokiu būdu negalima leisti, kad kai išeisiu iš kambario, šnekos vėl kiltų. Jei kas klaus, kas atsitiko sūneliui, neturit sakyti, kad jis buvo nužudytas. Ir ne dėl to, kad aš taip liepiau, bet todėl, kad tai netiesa. Ar dar turite klausimų? Ar kas šiame kambaryje dar nori ko nors paklausti?

— Ne, Levai, mes supratom. Visi supratom.

— Fiodorai Lvovičiau, noriu, kad rytoj pasiimtumėt laisvadienį. Tai jau suderinta. Jei galėčiau dar ką nors dėl jūsų padaryti, prašau susisiekti su manim. Viso gero. Dar kartą prašau priimti mano užuojautą.

Tarpdury Fiodoras tvirtai paspaudė Levui ranką.

— Visi esam labai susijaudinę. Nepykit už išsišokimus.

— Šįkart nutylėsiu. Bet, kaip jau sakiau, tai neturi pasikartoti.

Fiodoro veidas suakmenėjo. Vyriškis linktelėjo ir prisivertė išspausti kelis žodžius, kad ir labai skaudžius:

— Mano sūnus žuvo per siaubingą atsitikimą.

Giliai kvėpuodamas Levas lipo laiptais žemyn. Tam kambary galėjai uždusti. Jis džiaugėsi atlikęs kas reikia, džiaugėsi, kad klausimas išspręstas. Fiodoras — geras žmogus. Ir nors akivaizdu, kad jį vis dar kamuoja abejonės, jas, žinoma, kursto tik širdgėla. Kai susitaikys su sūnaus žūtimi, lengviau susitaikys ir su tiesa.

Jis stabtelėjo. Už nugaros kažkas subrazdėjo. Levas atsigręžė ir pamatė berniuką, ne vyresnį kaip septynerių aštuonerių metų.

— Atsiprašau, aš Žora Andrejevas. Vyresnysis Arkadijaus brolis. Ar galiu jums kai ką pasakyti?

— Taip, žinoma.

— Tai aš kaltas.

— Dėl ko kaltas?

— Dėl broliuko mirties. Aš sviedžiau į jį sniego gniūžtę, į ją buvau įspaudęs akmenų, žemių ir žvyro. Ji pataikė Arkadijui į galvą ir jį sužeidė. Tada jis pabėgo. Gal jam apsvaigo galva ir jis nepamatė traukinio? Štai iš kur jo burnoj atsirado žemių: tai mano kaltė. Aš apmėčiau jį purvu.

— Tavo broliuko mirtis buvo nelaimingas atsitikimas. Dėl to niekas nekaltas. Neturėtum graužtis. Bet labai gerai, kad pasakei man tiesą. O dabar grįžk pas tėvus.

— Aš jiems nieko nesakiau apie tą sniego, žemių ir akmenų gniūžtę.

— Gal jiems ir nereikia to žinoti.

— Jie labai supyktų. Juk tai buvo paskutinis kartas, kai mačiau brolį. Dėde, žinokit, mes dažniausiai labai gražiai sutardavom. Ir būtume toliau gražiai žaidę, būtume susitaikę, būtume toliau draugavę, tikrai. Bet dabar aš nebegaliu su juo susitaikyti, nebegaliu jo net atsiprašyti.

Levas išklausė berniuką. Jis negalėjo to prisipažinti tėvams. Buvo per daug išsigandęs. Jis turėjo pasipasakoti pašaliniam žmogui. Jis troško atleidimo. Berniukas pravirko. Levas sutrikęs paglostė jam galvelę ir sušnibždėjo, lyg ramintų jį lopšine:

— Dėl to niekas nekaltas.

Kimovo kaimas, šimtas šešiasdešimt kilometrų į šiaurę nuo Maskvos Tą pačią dieną

Anatolijus Brodskis buvo nemiegojęs jau tris paras. Jis toks išvargęs, kad net paprasčiausią veiksmą turi daryti susikaupęs. Daržinės durys priešais užrakintos. Jis žino, kad įstengtų jas išlaužti. Vis dėlto net ir tai jam atrodo sunku. Tiesiog nebeturi jėgų. Pradėjo snigti. Jis pažvelgė į nakties dangų; mintys pakrikusios, ir kol pagaliau prisiminė, kur yra ir ką ketina daryti, veidą užklojo sniegas. Vyras nulaižė snaiges nuo lūpų ir suprato: jeigu nepateks vidun, mirs. Jis susikaupė ir spyrė į duris. Vyriai sugirgždėjo, bet užraktas nepasidavė. Spyrė dar sykį. Lentos subraškėjo. To garso padrąsintas, jis sukaupė jėgas ir trečiąsyk vožė koja į užraktą. Lentos įlūžo ir durys atsilapojo. Anatolijus stovėjo tarpdury, kol akys apsiprato su tamsa. Vienoj daržinės pusėj dvi karvės aptvare, kitoj pusėj — padargai, šienas. Jis pasitiesė ant įšalusio purvino grendymo keletą šiurkščių maišų, užsisagstę skrandą, atsigulė ir sunėręs rankas užsimerkė.

*

Michailas Zinovjevas pro miegamojo langą pamatė, kad daržinės durys atviros. Vėjas blaškė sąvaras, viduje sūkuriavo sniegas. Šeimininkas apsidairė. Žmona lovoj miega. Nutaręs jos netrukdyti, vyras paskubom užsimetė skrandą, įsispyrė į veltinius ir išėjo laukan.

Vėjas pakėlė nuo žemės žiupsnį snaigių ir bloškė Michailui į veidą. Jis ranka prisidengė akis. Priėjęs prie daržinės pro pirštus pamatė, kad užraktas sulaužytas, o durys išspirtos. Pažvelgė vidun, ir kai apžlibusios nuo mėnesienos akys apsiprato su tamsa, įžiūrėjo ant grendymo palei šiaudus gulinčio žmogaus siluetą. Dar gerai neįsivaizduodamas, ką darys, žengė į daržinę, sugriebė šakes, priėjo prie miegančio ant šono žmogaus ir nutaikė virbalus jam į pilvą, pasirengęs smeigti.