Том Смит - Vaikas 44

Anatolijus atsimerkė ir pamatė snieguotus veltinius per sprindį nuo veido. Apsivertė aukštielninkas ir žvelgė į žmogų, šmėkšantį virš jo. Šakių virbalai taikė Anatolijui tiesiai į pilvą. Nei vienas, nei kitas nekrutėjo, tik garas tumulais virto jiems iš burnų sulig kiekvienu iškvėpimu. Anatolijus nebandė nei griebti už šakių, nei sprukti.

Taip juodu ir sustingo it nuotraukoj, kol Michailas susigėdęs atsiduso, lyg kokios nematomos jėgos kumštelėtas atsainiai nusviedė šakes žemėn ir suklupo prie gulinčiojo.

— Atleisk.

Anatolijus atsisėdo. Adrenalino antplūdis išbudino jį, bet kūną skaudėjo. Ar ilgai jis miegojo? Neilgai, labai jau trumpai. Jo balsas buvo kimus, gerklė perdžiūvusi.

— Suprantu. Nereikėjo ateiti čionai. Nereikėjo prašyti tavo pagalbos. Tau reikia rūpintis šeima. Keliu tau pavojų. Tai aš turėčiau prašyti, kad man atleistum.

Michailas papurtė galvą.

— Aš pabūgau. Puoliau į paniką. Dovanok man.

Anatolijus žvilgtelėjo laukan, į sniegą ir tamsą. Jis negali išeiti dabar. Neišgyventų. Žinoma, jis negali sau leisti miegoti. Bet jam vis tiek reikia prieglobsčio. Michailas laukė atsakymo, laukė atleidimo.

— Nėr už ką dovanoti. Tu nekaltas. Aš irgi būčiau taip pasielgęs.

— Bet tu — mano draugas.

— Aš vis dar esu tavo draugas ir visada būsiu. Paklausyk: noriu, kad pamirštum, kas šiąnakt įvyko. Pamiršk, kad buvau čia. Pamiršk, kad prašiau pagalbos. Tik prisimink, kaip buvo seniau. Prisimink, juk buvom geriausi draugai. Padaryk tai dėl manęs, o aš tą patį padarysiu dėl tavęs. Vos prašvitus išeisiu. Prižadu. Rytą atsikelsi ir gyvensi lyg niekur nieko. Patikėk — niekas niekada nesužinos, kad čia buvau.

Michailas nulenkė galvą, jis verkė. Iki šios nakties tikėjo, kad dėl draugo padarytų viską. Netiesa. Jo ištikimybė, narsa, draugystė — visa tai pasirodė tušti žodžiai, neištvėrė pirmo rimto išmėginimo.

Kai tą vakarą Anatolijus pasirodė nepranešęs iš anksto, Michailas atrodė nustebęs, ir suprantama. Anatolijus be jokio įspėjimo atkeliavo į kaimą už šimto šešiasdešimt kilometrų į šiaurę nuo Maskvos. Ir vis tiek jis buvo maloniai priimtas: pavaišintas, pagirdytas ir apnakvintas. Tik išgirdę, kad svečias traukia į šiaurę prie Suomijos sienos, šeimininkai pagaliau suprato, kodėl jis kaip iš giedro dangaus nukrito. Jis net neužsiminė, kad jo ieško Valstybės saugumo organai, MGB. To ir nereikėjo. Jie suprato. Jis buvo bėglys. Vos tiesa iškilo aikštėn, išgaravo visas svetingumas. Už pagalbą bėgliui, už bendrininkavimą buvo tik viena bausmė — sušaudymas. Anatolijus tai žinojo, bet tikėjosi, kad draugas ryšis rizikuoti. Net vylėsi, kad gal kartu su juo patrauks į šiaurę. Dviejų vyrų MGB neieškotų, maža to — Michailas turėjo pažįstamų visame kelyje iki pat Leningrado: ir Tverėje, ir Novgorode. Tiesa, siaubinga prašyti tokios aukos, bet Anatolijus kitados buvo išgelbėjęs Michailui gyvybę; žinoma, niekada net nemanė reikalauti tos skolos grąžinti, kaip ir nesitikėjo kada nors to prireiksiant.

Jiedviem šnekantis vis labiau aiškėjo, kad Michailas nepasirengęs šitaip rizikuoti. Apskritai jis nebuvo linkęs rizikuoti. Jo žmona kelis sykius nutraukė pokalbį, prašydama sutuoktinį išklausyti jos be pašalinių. Kiekvienąkart po tokio pokalbio akis į akį su vyru ji dėbsojo į Anatolijų neslėpdama pykčio. Šis pripažino, kad aplinkybės reikalauja kasdien, kas valandą, elgtis protingai ir atsargiai. Nepaneigsi ir to, kad jis kėlė pavojų draugo šeimai, nors be galo ją mylėjo. Atsisakęs nepamatuotų lūkesčių, jis paprašė Michailo tik vieno: leisti pernakvoti jo daržinėj. Rytoj rytą išeisiąs. Keliausiąs pėstute iki artimiausios geležinkelio stoties tuo pačiu keliu, kuriuo atėjęs. Be to, pasisiūlė sulaužyti daržinės spyną. Jeigu — nors ir neįtikima — jis būtų sučiuptas, šeima galėtų pareikšti nieko nežinojusi: kažkas įsibrovęs daržinėn be jų žinios. Anatolijus tikėjosi, kad tos atsargumo priemonės nuramins šeimininkus.

Nebegalėdamas žiūrėti, kaip draugas verkia, Anatolijus palinko prie jo.

— Tik nereikia savęs kaltinti. Juk mes viso labo stengiamės išgyventi.

Michailas liovėsi verkęs. Pakėlęs akis nusišluostė ašaras. Numanydami, kad tai paskutinis susitikimas, draugai stipriai apsikabino.

Michailas atšlijo nuo draugo.

— Esi ir visada buvai geras žmogus, geresnis už mane. Sėkmės tau, tu jos vertas.

Jis atsistojo, išėjo iš daržinės, rūpestingai uždarė duris ir pastūmė koja po jomis mažumą sniego, kad nebūtų persikreipusios. Paskui atsuko vėjui nugarą ir nupėdino į namą. Nudėjęs Anatolijų ir pranešęs, kad šis įsibrovė, Michailas būtų užtikrinęs šeimai saugumą. Dar gali pasinaudoti proga. Reikia pasimelsti. Jis nelaikė savęs bailiu, kare, kai ant kortos buvo pastatyta tik jo paties gyvybė, niekada nesielgė bailiai. Kai kas net vadino jį narsuoliu. Bet sukūręs šeimą ėmė bijoti. Jam dingojosi blogesni dalykai nei paties mirtis.

Įžengęs į trobą, Michailas nusiavė, nusivilko kailinius ir nuėjo į miegamąjį. Atsidaręs duris pamatė prie lango figūrą. Žmona pabudo ir žiūrėjo į daržinę. Išgirdusi vyrą įeinant atsisuko. Matydamas tą smulkią moteriškę nebūtum pasakęs, kad ji geba apeiti visus ūkio darbus — kilnoti, tampyti ir pjauti, dirbti be poilsio po dvylika valandų per dieną ir pasirūpinti šeima. Jai nesvarbu, kad Anatolijus kadaise išgelbėjo jos vyrui gyvybę. Ji nekvaršino sau galvos dėl tos istorijos, dėl jų draugystės, dėl tokių dalykų kaip ištikimybė ar dėkingumas. Tai tik gražūs žodžiai. Anatolijus kėlė grėsmę jų šeimai. Tai jau tikrovė. Moteriškė troško, kad svečias kuo greičiau išsinešdintų iš jos namų. Šią valandėlę ji nekentė jo, to švelnaus, kuklaus draugo, kitados mielo ir brangaus, nekentė kaip dar nieko iki tol.

Michailas pabučiavo žmoną. Jos skruostas buvo šaltas. Paėmė jai už rankos. Jinai įsmeigė į jį akis ir nesivaldydama ėmė šaukti:

— Ką ten lauke veikei?

Ji nekantriai laukė atsakymo. Michailas suprato kodėl. Ji tikėjosi, kad jis pasielgs taip, kaip reikia. Ji nori, kad jis pirmiausia galvotų apie šeimą ir nužudytų tą žmogų. Štai kas būtų teisingiausia.

— Jis paliko atviras daržinės duris. Dar kas pamatys. Einu uždaryti.

Michailas jautė, kaip atsileidžia jos kumščiai: ji nusivylusi. Mano, kad jos vyras silpnas. Taip ir yra. Jam trūksta ryžto tiek nužudyti draugui, tiek ir padėti jam. Jis ieškojo paguodos žodžių:

— Nėra dėl ko nerimauti. Niekas nežino, kad jis čia.

Maskva Tą pačią dieną

Stalas sulaužytas, lova apversta, spyruoklinis čiužinys perplėštas, pagalvės sudraskytos, grindų lentos atlupinėtos, tačiau kol kas krata Anatolijaus Brodskio bute nepadėjo nuspėti, kur jis galėtų slėptis. Levas Demidovas pritūpė apžiūrėti židinio. Jame buvo nemažai sudegintų popierių. Iš krūvos laiškų telikę sluoksniai pelenų. Levas įniko vartyti pelenus revolverio vamzdžiu, bene ras ugnies nepaliestų skiaučių. Pelenų klodai suiro, viskas kiaurai sudegę ir juoda. Išdavikas pabėgo. Levo kaltė. Savo abejonėmis suteikė tam žmogui, prašalaičiui, malonę. Vaikiška klaida: patikėjo, kad gal jis nekaltas.

Verčiau nubausti dešimtį nekaltų, negu leisti vienam šnipui pasprukti.

Jis nepaisė to kertinio principo — manė galįs pasielgti kitaip.

Nors ir prisiėmęs atsakomybę, Levas negalėjo atsikratyti minties: jeigu nebūtų buvęs priverstas gaišti kiaurą dieną dėl to nelaimingo atsitikimo, per kurį žuvo berniukas, kažin ar Brodskis būtų pabėgęs? Susitikti su giminaičiais ir slopinti karštakošių skleidžiamus gandus — argi tai aukšto MGB pareigūno darbas? Užuot pats ėmęsis sekimo operacijos, nusišalino nuo jos ir įsivėlė į ne ką reikšmingesnius nei asmeniniai reikalus. Jokiu būdu nereikėjo sutikti. Jis pernelyg atsainiai vertino grėsmę, kurią kelia tas žmogus, ir tai buvo pirmas rimtas jo riktas nuo tada, kai ėmė dirbti Valstybės saugume. Levas gerai žinojo, kad retam pareigūnui suteikiama proga panašiai suklysti dar kartą.