Том Смит - Vaikas 44

Iš pat pradžių Levas jautė, kad būrys jam nepritaria. Bet ne dėl to, kad labai nepatogu važiuoti ar kad trūko miego. Jo vyrai pratę prie nepatogumų. Ne, čia kas kita. Gal supratimas, kad žygio galima buvo išvengti. Gal jie abejojo Kimovo versija. Iki šiol jis prašė vyrų pasitikėjimo ir jo sulaukdavo. Bet šiandien jautė slepiamą jų priešiškumą, nepritarimą. Prie jų nebuvo pratęs, nebent iš Vasilijaus. Bet tas mintis vijo šalin. Šią valandą jam užvis mažiausiai rūpėjo populiarumas.

Jeigu jo spėjimas teisingas, jeigu įtariamasis Kimove, tai, Levo nuomone, vos prašvitus jis trauksis iš ten — pats vienas arba draugo padedamas. Levas tikėjosi, kad kaimą jie pasieks laiku. Jis nutarė atsisakyti artimiausio didesnio miesto — Zagorsko milicininkų pagalbos, nes laikė juos neprofesionaliais, nedrausmingais ir tinkamai neparengtais. Net ir vietiniams MGB padaliniams geriau nepatikėti tokios operacijos. Žinodamas, kad jo ieškoma, Brodskis tikriausiai nepasiduos. Kausis iki mirties. O jį reikia suimti gyvą. Be galo svarbu išgauti jo prisipažinimą. Be to, jo pabėgimas buvo asmeninis smūgis Levui, ir Levas buvo pasiryžęs atsirevanšuoti, pats jį suimti. Tai ne vien savigarbos klausimas. Žinoma, nesėkmė atsilieptų jo karjerai. Ir ne tik. Žlugus tokio aukšto lygio šnipinėjimo bylai pasklistų šnekos, kad Levas tyčia sabotavo tyrimą. Jei nepavyktų sučiupti šnipo, tie įtarimai dar sustiprėtų. Kiltų abejonių dėl jo ištikimybės.

Labiausiai tikrink tuos, kuriais pasitiki.

Niekam nedaroma išimčių, net ir tiems, kurie nuolat tą taisyklę pabrėžia.

Jei Brodskio nėra Kimove, jei Levas suklydo, Vasilijus pats pirmas išdėstys vyresnybei, kad jo viršininkas nepaisė vilčių teikiančio Kijevo pėdsako. Jausdami jo silpnumą, kiti Vyriausiosios valdybos nariai it plėšrūnai, apspitę sužeistą grobį, beveik garantuotai pasiūlytų pasmerkti jį kaip netikusį vadą, o Vasilijus būtų pirmas kandidatas į jo vietą. Valstybės saugumo sistemoje žmogaus likimas pasikeičia per naktį. Ir šįkart abiejų vyrų lemtis priklauso nuo Anatolijaus Brodskio buvimo vietos.

Levas žvilgtelėjo į pavaduotoją, tiek dailų, tiek atstumiantį — tarsi puiki jo išvaizda slėptų sugedusį vidų: didvyrio veidas ir pakaliko širdis. Patraukliame veide vos įžiūrėjai raukšleles, einančias nuo lūpų kampučių; tiems, kurie supranta, tie nelygumai rodo subtilų pasityčiojimą, užuominą į juodas mintis, slypinčias po gražia išore. Tikriausiai pajutęs esąs stebimas, Vasilijus pakreipė galvą ir santūriai, bet dviprasmiškai nusišypsojo. Jis patenkintas. Levas tučtuojau sumetė: kažkas ne taip.

Levas vėl pažvelgė į žemėlapį. Kimovas, neturintis nė tūkstančio gyventojų, tik dulkelė Sovietų Sąjungos platybėse. Vadas įspėjo vairuotoją, kad kelio ženklų nėra ko tikėtis. Net važiuojant penkiolikos kilometrų per valandą greičiu kaimelis prasidės ir baigsis greičiau, negu jis spės perjungti pavaras. Vedžiodamas pirštu kelio trasa žemėlapyje Levas ėmė įtarinėti, kad bus nepastebėję reikiamo posūkio. Jie visą laiką stūmėsi į šiaurę, o reikėjo važiuoti į vakarus. Buvo bemaž neįmanoma bent kiek susiorientuoti pagal kraštovaizdį (nes aplink paprasčiausiai nieko nebuvo matyti), todėl jis ėmė skaičiuoti, kiek kilometrų nuvažiuota. Jie nuvažiavo per toli į šiaurę. Vairuotojas pražiopsojo ženklą.

— Suk atgal!

Atrodė, įsakymas nenustebino nei vairuotojo, nei Vasilijaus.

Vairuotojas sumurmėjo:

— Betgi mes nematėm rodyklės.

— Mes ją pravažiavom. Stabdyk mašiną.

Vairuotojas mažino greitį trumpais, atsargiais stabdžių paminos spustelėjimais, kad ratai neslidinėtų ant ledo. Sunkvežimiui pamažu stojant Levas iššoko laukan ir per pūgą ėmė rodyti vairuotojui, kaip apgręžti mašiną, mat ZIS-151 vos išsiteko siaurame kelyje. Įpusėjus manevrui, kai sunkvežimis jau stovėjo skersai kelio, vairuotojas, lyg nesupratęs Levo nurodymų, truktelėjo atbulas per toli ir per greitai. Levas prišoko ir ėmė belsti į duris, bet šaukštai po pietų. Užpakalinis ratas nuslydo nuo kelio ir tuščiai sukosi pusnyje. Levo pyktį nustelbė vis augantis įtarimas, kad vairuotojas — neįtikimas nemokša. Ir sunkvežimį parūpino, ir vairuotoją paskyrė Vasilijus. Levas pravėrė kabinos duris ir perrėkdamas vėtrą sušuko:

— Lipk lauk!

Vairuotojas išsirangė. Vyrai iš kėbulo taip pat iššoko apsidairyti. Jie nepajėgė nuslėpti nepalankių žvilgsnių. Gal apmaudavo dėl gaišaties, gal dėl pačios operacijos, o gal neįtinka jo vadovavimas? Negali žinoti. Jis liepė vienam iš būrio sėsti prie vairo, o visi kiti, net ir Vasilijus, stojo stumti mašinos iš pusnies. Ratas sukosi, taškydamas purviną pliurzę ant uniformų. Pagaliau snieginė grandinė įkibo į asfaltą ir sunkvežimis šoktelėjo priekin. Nevykėlis vairuotojas gavo persėsti į kėbulą. Tokios klaidos su kaupu pakako raportui ir nutremti žmogui į Gulagą. Vasilijus bus garantavęs vairuotojui neliečiamybę, kurios prireiktų tik tada, jei Levui nepasisektų. Levas stebėjosi, kodėl dauguma komandos trokšta jam veikiau nesėkmės negu sėkmės. Jausdamasis vienišas, izoliuotas tarp saviškių, Levas pats sėdo prie vairo. Jis valdys mašiną. Ras kelią. Pasieks tikslą. Jis negali pasitikėti nė vienu. Vasilijus atsisėdo greta, išmintingai nusprendęs patylėti. Levas įjungė pavarą.

Jau pasukus reikiamu keliu į vakarus, netoli Kimovo pūga nurimo. Patekėjo blausi žiemos saulė. Levas nebeturėjo jėgų. Jį išsunkė vairavimas per sniegą. Rankos ir pečiai sustingo, vokai apsunko. Mašina riedėjo per tolimą užmiestį — pro laukus, miškus. Pasukęs į lėkštą slėnį, jis išvydo Kimovą: kupeta žemų medinių trobų, vienos prie kelio, kitos atokiau, visos keturkampės, aukštais šlaitiniais stogais, — kaimo kraštovaizdis, nekintantis jau šimtą metų. Senoji Rusija: bendruomenės, kurias vienija šuliniai ir senoviniai mitai, kur galvijų sveikata priklauso nuo sodybų globėjo Dvorovojaus malonės, kur tėvai gąsdina vaikus — jeigu blogai elgsis, juos pagausiąs baubas ir paversiąs šunimis. Tėvai, lygiai kaip vaikai, tiki pasakomis visą gyvenimą, jie ištisus mėnesius siuva drabužius vien tam, kad turėtų ką padovanoti rusalkoms — laumėms ir undinėms, gyvenančioms tai vandenyje, tai medžiuose; nužiūrėjusios tinkamą vyrą jos galinčios jį mirtinai užkutenti. Levas užaugo mieste ir kaimiečių prietarais netikėjo; jį tik stebino, kaip mažai tenuveikė šalies ideologinė revoliucija, kad išmuštų žmonėms iš galvos tą tautosaką.

Jie pasuko į pirmą sodybą, ir Vasilijus kreipėsi į Levą:

— Jūs jau pavargot. Gal man sėsti prie vairo?

— Nėra reikalo.

Iš švarko kišenės Levas išsitraukė buteliuką, pilną netaisyklingo pavidalo pilkšvai baltų kristalų. Grynas metamfetaminas — Japonijoje susintetintas narkotikas, labai mėgtas nacių. Jis buvo paplitęs Rytų fronte, o kai Raudonoji armija išstūmė okupantus ir daug priešo karių paėmė į nelaisvę, perėmė ir kai kuriuos jų įpročius. Būna operacijų, per kurias Levui nėra kada ilsėtis. Ši — viena tokių. MGB gydytojų patartas, jis jau ne kartą vartojo tą preparatą ir po karo, vidutiniškai gal sykį per mėnesį, kaskart per atsakingas operacijas, vykdomas kiaurą naktį. Kai labai sunku, narkotikas be galo pravartus. Bet už tai tenka brangiai sumokėti: maždaug po dvidešimt keturių valandų išsekęs žmogus visiškai palūžta ir turi arba pakartoti dozę, arba dvylika valandų miegoti. Be to, ėmė reikštis šalutinis poveikis. Levas sulyso, nors ir iki tol neturėjo antsvorio, veido bruožai sugriežtėjo. Nusilpo atmintis, jis pamiršta smulkmenas ir vardus, painioja senesnes bylas ir suėmimus, sunkiai juos beprisimena ir turi viską užsirašinėti. Neįmanoma nustatyti, ar jo paranoja irgi sustiprėjo nuo narkotikų, nes paranoja buvo esminė vertybė, teigiamas būdo bruožas, kurį dera ugdyti ir lavinti. Jeigu metamfetaminas ir ją stiprina — juo geriau.