Том Смит - Vaikas 44

— Trys vyrai eis su manim, patys eikliausi. Jūs, Vasilijau, liekat čia. Toliau ieškokit name.

Jis nusivilko sunkią žieminę striukę ir padavė pavaduotojui, nemanė, kad taip jį sumenkina. Jam bus lengviau bėgti. Ir Levas pasuko per laukus pėdsakais.

Trys kariai, kuriems įsakė eiti kartu, nepanoro nusimesti striukių. Vadas pasiūlė jiems bėgti per sniegą išsivilkus, nors pats net neapžiūrėjo kolegos žuvusio sūnelio kūno. Berniuko žūtis buvo išmesta iš galvos, tarsi tai būtų mažmožis. Jie neketino pasigauti plaučių uždegimo, juoba iš aklo paklusnumo žmogui, kurio valdžia galbūt netrukus baigsis, kuriam jie visai nerūpi. Vis dėlto Levas, šiaip ar taip, dar tebebuvo jų viršininkas, bent kol kas, ir susižvalgiusi su Vasilijumi trijulė apsimestinai klusniai, bet vangiai ėmė risnoti paskui vyrą, nutolusį jau per kelis šimtus metrų.

Levas bėgo vis greičiau. Amfetaminas padėjo susikaupti: šiuo metu jam neegzistavo niekas, išskyrus pėdsakus sniege ir žingsnių ritmą. Jis negalėjo sustoti ar sulėtinti greičio, negalėjo nusilpti, nejautė šalčio. Net numanydamas, kad įtariamasis paspruko vos prieš valandą, jis nebūtų sudvejojęs, nebūtų praradęs savikliovos. Juk bėglys nežino esąs sekamas; veikiausiai ramiai sau žingsniuoja.

Pasiekęs neaukštos kalvos keterą, Levas tikėjosi pamatyti persekiojamąjį. Užkopęs į viršūnę, Levas stabtelėjo ir apžvelgė kraštovaizdį. Į visas puses driekėsi apsnigti laukai. Toli priekyje dunksojo tamsus miškas, bet dar nuo jo, už kokio kilometro, nuokalnėje, per sniegą klampojo žmogus. Ne ūkininkas ar koks padienis. Tai išdavikas Anatolijus Brodskis. Levas tuo neabejojo. Bėglys traukė į šiaurę, miško link. Jeigu jam pavyks nubristi ligi medžių, pasislėps. Levas neturi pėdsekių šunų. Jis atsigręžė — trys jo agentai toli atsilikę. Ryšys jau nutrūkęs, ir jais kliautis Levas nebegali. Turės pats sugauti išdaviką.

Tarsi šeštojo jutimo įspėtas, Anatolijus atsigręžė ir pamatė žmogų, bėgantį jo link. Greičiausiai buvo įsitikinęs, kad visi įkalčiai, siejantys jį su nuošaliu kaimu, sunaikinti. Jis stabtelėjo ir sustingo, persekiotojo užhipnotizuotas. Negalimas daiktas. Bet taip. Jį surado. Anatolijų supykino, veidą išmušė raudonis, ir supratęs, kad anas žmogus reiškia mirtį, apsisukęs jis pasileido į mišką. Pirmi žingsniai buvo nevikrūs, jis svirduliavo į šonus, klimpo į pusnis. Greit susivokė, kad striukė jam tik kliudo. Nusivilko ją ir tėškė žemėn. Jis bėgo dėl gyvybės.

Anatolijus jau nesidairė atgal — tai būtų buvusi klaida. Visas jo dėmesys buvo nukreiptas į mišką, jam reikėjo pasiekti tankmę, kol persekiotojas jo dar nepričiupo. Vienintelė viltis — dingti miške, pasislėpti. Jeigu jau prireiktų susiremti, tai ten, kur krūvos pagalių ir akmenų, jo galimybės būtų geresnės nei atvirame lauke ir plikomis rankomis.

Levas bėgo dar greičiau, ginė save iš visų jėgų, tarsi finišuotų bėgimo take. Smegenų kertelėje dilgsėjo, kad vietovė čia klastinga ir bėgti tokiu greičiu neatsargu. Tačiau amfetaminas tikino, kad viskas įmanoma — jis galįs pasivyti išdaviką vienu šuoliu.

Nebejausdamas žemės po kojomis, Levas parpuolė, slystelėjo ir plojosi veidu į pusnį. Apsvaigęs, paskendęs sniege, jis apsivertė aukštielninkas. Ar nesusižeidė? — svarstė spoksodamas į blyškią dangaus mėlynę. Skausmo nejuto. Atsikėlė, nusibraukė sniegą nuo veido ir rankų, abejingai žiūrėdamas į žaizdotas plaštakas. Akimis ieškojo Brodskio: ar tas dar neprapuolė miške. Jo nuostabai, įtariamasis irgi liovėsi bėgęs. Stovėjo ir nejudėjo. Levas sutrikęs puolė prie jo. Kaip čia dabar — kai pasprukti jau rodėsi visai įmanoma, tas vyriškis visai nieko nebedaro. Tik stovi, įsmeigęs akis į žemę. Juos skiria jau tik šimtas metrų. Levas išsitraukė ginklą ir užuot bėgęs ėmė paprasčiausiai žingsniuoti. Nusitaikė, puikiai suprasdamas, kad nevalia rizikuoti šaunant iš tokio nuotolio. Širdis daužėsi — kas žingsnis po du tvinksnius. Jį vėl užplūdo metamfetamino energijos banga — gomurys džiūvo. Pirštai virpėjo, prakaitas varvėjo per nugarą. Tarp abiejų vyrų jau tik penkios dešimtys žingsnių. Brodskis atsigręžė. Jis beginklis, rankose neturi nieko; sakytum, netikėtai ir nežinia kodėl pasiduoda. Levas greitai artėjo prie jo. Pagaliau pamatė, kas sustabdė Brodskį: kokių dvidešimties metrų pločio užšalusi upė, skirianti jį nuo miško. Nuo kalvos jos nematė — ledą slėpė stora sniego antklodė. Levas šūktelėjo:

— Viskas baigta!

Anatolijus sureagavo į šūksnį, vėl pasisuko į mišką ir žengė ant ledo. Žingsniai buvo netvirti, jis slysčiojo ant plyno paviršiaus. Plonas ledas traškėjo nuo jo svorio, bet nelūžo. Žmogus tempo nelėtino, žingsniavo net nestabtelėdamas. Ledas ėmė skeldėti; jo paviršiuje ryškėjo juodos linijos, jos kryžiavosi ir šakojosi jam po kojomis. Kuo greičiau Anatolijus ėjo, tuo sparčiau ryškėjo plyšiai ir skleidėsi į visas puses. Pro aižėjantį ledą skverbėsi šaltas vanduo. Bėglys skubėjo: jau pasiekė upės vidurį, iki kito kranto liko gal dešimt metrų. Jis žiūrėjo į tamsų ledinį vandenį, tekantį po kojomis.

Levas pasiekė upės krantą, įsikišo revolverį į dėklą ir ištiesė ranką.

— Ledas neišlaikys. Nepasieksi miško.

Brodskis sustojo ir atsigręžė.

— Aš ir neketinau pasiekti miško.

Jis pakėlė dešinę koją ir staigiu judesiu trinktelėjo į ledą; šis suaižėjo ir atsivėrė skylė. Išsiveržė vanduo, ledai prasiskyrė ir Brodskis paniro.

Visiškai bejėgis, ištiktas šoko, jis skendo ir nesipriešino, tik žiūrėjo į šviečiančią saulę. Pajutęs, kad jį kelia į viršų, atsispyrė nuo eketės ir pasileido pasroviui. Nesistengė išsilaikyti paviršiuje. Jis dingo tamsiame vandenyje. Juto, kaip dega plaučiai, bet kūnas priešinosi ryžtui mirti. Jis dar sykį atsispyrė, kad srovė nuneštų kuo toliau nuo eketės, netroško likti gyvas. Pagaliau kūną iškėlė paviršiun, iki ledo, bet, užuot įtraukęs oro, jis atsirėmė į ledo sieną. Lėta vandens tėkmė nešė jį vis tolyn.

*

Nematydamas išdaviko iškylant į paviršių, — tas plaukė tolyn nuo eketės norėdamas geriau žūti, nei išduoti bendrininkus, — Levas pasileido upės krantu spėliodamas, kurioj vietoj po ledu dabar galėtų būti Brodskis. Jis nusisegė sunkų odinį diržą ir ginklą, nusviedė juos žemėn ir slysčiodamas žengė ant užšalusios upės. Ledas tuoj pat įlinko. Levas stengėsi atsargiai statyti kojas, bet vis tiek jautė, kaip aižėjantis ledas grimzta nuo jo svorio. Priėjęs upės vidurį, jis pasilenkė ir puolė karštligiškai šluoti sniego. Tačiau įtariamojo niekur nematė — vien tamsų vandenį. Levas pėdino pasroviui, sulig kiekvienu žingsniu ledas trūkinėjo, įtrūkiai supo jį iš visų pusių ir jungėsi vieni su kitais; pro juos veržėsi vanduo. Levas pažvelgė į dangų, giliai įkvėpė, susikaupė ir išgirdo traškant.

Ledas įlūžo.

Amfetamino žvalinamas, Levas menkai tejuto šaltį, bet suvokė turįs kepurnėtis greitai. Tokiame šaltyje lemia sekundės. Jis apsisuko. Dviejose vietose pro ledo lūžius sklido šviesa, bet visur kitur vanduo buvo tamsus, storas sniego klodas užstojo saulę. Levas atsispyrė nuo dugno ir leidosi pasroviui. Nors ir nieko nematydamas, plaukė vis tolyn, aklai grabaliodamas dešinėj ir kairėj. Kūnas šaukėsi oro, bet Levas plaukė vis greičiau, kiek įkabindamas yrėsi po vandeniu. Netrukus jam beliko rinktis: grįžti ar mirti. Suprasdamas, kad kitos galimybės nebeturės, kad grįžimas tuščiomis rankomis taip pat gali reikšti mirtį, jis dar sykį nėrė.

Jo ranka kažką užčiuopė: audeklą, drabužį, kelnių kišką — Brodskis, prisiplojęs prie ledo. Bet Levo prisilietimas vėl įkvėpė šiam gyvybės — jis ėmė priešintis. Levas palindo po juo ir sugriebė už kaklo. Levo krūtinę draskė pasiutiškas skausmas. Jam žūtbūt reikėjo iškilti į orą. Viena ranka apglėbęs įtariamajam kaklą, kita bandė pramušti ledą iš apačios, bet jo kirčiai slydo glotniu kietu paviršium.