Том Смит - Vaikas 44

n uversti, susilpninti Sovietų, valdžią arba jai pakenkti.

Tai labai talpių žodžių junginys, jį galima lanksčiai pritaikyti kam tik nori, nuo aukščiausio partijos veikėjo ligi balerinos, muzikanto arba pensininko batsiuvio. Net ir tie, kurie dirba tarp Lubiankos sienų, net ir tie, kurie rūpinasi, kad toji baimės mašina veiktų, negali būti tikri, kad rūmai, kuriuose jie dirba, vieną gražią dieną nepraris jų pačių.

Nors jau buvo darbe, Levas vis dar vilkėjo viršutiniais drabužiais, ilgu vilnoniu paltu, ir mūvėjo odines pirštines. Jį krėtė drebulys. Stovėjo ramiai, tačiau rodėsi, tartum grindys siūbuotų. Jam užeidavo svaigulio priepuoliai, trunkantys po kelias sekundes. Rodos, tuoj apalps. Jis buvo dvi dienas nevalgęs, bet vien nuo žodžių apie maistą jam darėsi bloga. Ir vis tiek jis atkakliai kratėsi minties, kad serga: žinoma, šiek tiek peršalęs, gal ir pavargęs, bet praeis. Tai tik abstinencija po amfetamino. Jam reikia tik vieno — numigti. Bet jis nieku gyvu negali imti poilsio dienos. Juoba šiandien, kai laukia Anatolijaus Brodskio tardymas.

Levui nepriklausė tardyti, tai ne jo pareiga. MGB turėjo specialistų, kurie nieko kito nedirbo, tik kvotė įtariamuosius, ėjo iš kamerų į kameras ir išgaudavo prisipažinimus abejingai, kaip tikri profesionalai, didžiuodamiesi savo gebėjimais. Jie, kaip ir dauguma tarnautojų, būdavo skatinami dovanėlėmis, tarkim, perspektyva gauti piniginę premiją už gerą darbą atsižvelgiant į tai, ar įtariamasis prisipažino greitai ir be išlygų. Levas mažai tenutuokė apie jų metodus, nė su vienu nebuvo asmeniškai pažįstamas. Kvotėjai buvo susibūrę į savotišką kliką ir darbavosi kolektyviai, dažnai pakvosdavo vienas kito įtariamąjį, naudodamiesi individualiais gebėjimais puldavo jį iš skirtingų pusių, tada tas niekaip neišsisukdavo ir palūždavo. Brutalumas, lankstumas, demagogija — viskas praversdavo. Tie žmonės, vyrai ir moterys, bendravo ne tik darbe: jie kartu valgydavo, kartu vaikščiodavo, pasakodavosi ir lygindavo metodus. Nors iš pažiūros jie tarsi nesiskyrė nuo eilinių piliečių, Levui nebuvo sunku iš kai kurių požymių juos atpažinti. Daugelį ypatingesnių operacijų jie vykdė rūsyje, jame galėjo kontroliuoti tokius elementus kaip karštis ir šviesa. Levas, kaip tyrėjas, dažniausiai darbavosi viršutiniame aukšte arba net ne įstaigoj. Rūsys — kitas pasaulis, į kurį jis retai tenusileidžia, pasaulis, kurio nenorėtų matyti, pasaulis, kuris verčiau telieka po kojomis.

Neilgai laukęs Levas buvo pakviestas vidun. Netvirtu žingsniu jis įėjo į majoro Kuzmino kabinetą. Jame nebuvo nieko atsitiktinio: viskas smulkmeniškai apgalvota ir išdėstyta. Sienas puošė įrėmintos nespalvotos nuotraukos; vienoje jų Stalinas spaudžia ranką Kuzminui — nufotografuota per Vado septyniasdešimtmetį. Šalia nuotraukų rėmeliuose puikavosi rinktiniai įvairaus laikotarpio propagandiniai plakatai. Levo nuomone, skirtingo senumo dokumentai turėjo sudaryti įspūdį, tarsi Kuzminas visais laikais čia darbavosi, net ir per ketvirtojo dešimtmečio pabaigos valymus, nors iš tiesų to nebuvo — tada jis priklausė kariuomenės žvalgybai. Viename plakate atvaizduotas putlus baltas triušis, tupintis narve. VALGYK DAUGIAU TRIUŠIENOS! Kitame trys raudoni galiūnai raudonais kūjais daužo per galvas tris nesiskutusius paniurėlius. MUŠK TINGINIUS! Dar kitame trys besišypsančios moterys žingsniuoja į gamyklą. SAVO SANTAUPAS PATIKĖKIT MUMS! Plakato žodis MUMS reiškia ne tas tris linksmas moteriškes, o veikiau valstybines taupomąsias kasas, kurios, pasak autoriaus, ir nudžiugino tas moteris. Kitur nupieštas pilvotas vyras, vilkintis kostiumu, su cilindru ant galvos, nešinas dviem maišais, prikimštais pinigų. KLOUNAS KAPITALISTAS! O štai dar serija piešinių: dokai, laivų statyklos, geležinkeliai, šypsantys darbininkai, pikti darbininkai ir daugybė garvežių — viskas Lenino vardu. PASTATYSIM! Tie plakatai buvo nuolat keičiami: Kuzminas skrupulingai atrinkdavo, ką rodyti iš gausios savo kolekcijos. Rūpestingai jis puoselėjo ir savo biblioteką. Knygų lentynos buvo prikimštos pavyzdinių veikalų, o jau Visasąjunginės komunistų partijos istorija (Trumpasis kursas), knyga, kurios tekstą aprobavo patsai Stalinas, retai kada dingdavo nuo Kuzmino rašomojo stalo. Net ir jo popierių krepšyje atsidurdavo tik rūpestingai atrinktos šiukšlės. Visi, nuo žemiausio tarnautojo iki aukščiausio viršininko, žinojo, kad jeigu būtinai reikia nusikratyti kokiu nors kompromituojančiu popiergaliu, geriausia jį nepastebimai išmesti pakeliui į namus.

Kuzminas stovėjo prie lango ir žvelgė į Lubiankos aikštę. Jis buvo žemas ir storas, vilkėjo, kaip pratęs, dydžiu per mažą uniformą. Akiniai storais stiklais vis slydo jam nuo nosies, nes buvo labai sunkūs. Trumpai tariant, vyras buvo kvailokos išvaizdos, ir net aukščiausia galia lemti žmonių gyvenimą ar mirtį nesuteikė jam nė trupučio orumo. Nors, Levui buvo žinoma, Kuzminas jau nedalyvaudavo kvotose, sklido šnekos, kad kadaise jis buvo šio darbo žinovas ir nevengė teptis rankų.

Šeimininkas mostu pakvietė Levą sėstis. Levas atsisėdo, nors Kuzminas tebestovėjo prie lango. Jam labiau patiko klausinėti žiūrint į lauką. Mat jis tikėjo (ir dažnai primindavo Levui), kad žmogus kaip įmanydamas vengia atvirai rodyti jausmus, nebent nenutuokia esąs stebimas. Jis buvo įgudęs apsimesti, kad nežiūri, nors iš tiesų matydavo žmogaus atspindį. Tas triukas nebuvo itin veiksmingas, nes bemaž kiekvienas, net ir Levas, suprasdavo esąs sekamas. Šiaip ar taip, retas Lubiankoje pamiršdavo atsargumą.

— Sveikinu, Levai. Žinau, jį sučiupot. Jums tai buvo labai naudinga pamoka.

Levas linktelėjo.

— Gal jūs sergat?

Levas atsakė ne išsyk. Matyt, atrodo prasčiau, nei pats įsivaizduoja.

— Nieko baisaus. Gal peršalau, bet praeis.

— Ar tikrai?

— Taip. Klausau jūsų.

— Spėju, kad supykot ant manęs, kam atitraukiau jus nuo Brodskio bylos ir liepiau užsiimti Fiodoru Andrejevu. Tiesa? Manot, kad Fiodoras niekuo dėtas ir turėjau leisti jums toliau vykdyti operaciją prieš Brodskį?

Jis šypsojosi, lyg kažkas jį džiugintų. Levas pajuto pavojų ir susikaupė.

— Ne, viršininke, nesupykau. Man reikėjo nieko nelaukus suimti Brodskį. Tai mano klaida.

— Taip, bet jūs delsėt. Tai va, ar tokiomis aplinkybėmis aš suklydau atitraukdamas jus nuo šnipo bylos ir liepdamas pasikalbėti su sielvartaujančiu tėvu?

— Aš galvojau tik apie tai, kad pats prašoviau tuoj pat nesuimdamas Brodskio.

— Jūs išsisukinėjate. Bet tiek jau to. Mano nuomone, Fiodoro šeimos byla neeilinė. Tai pražanga pačioje MGB. Jūsų žmogus, širdgėlos palaužtas, netyčia tapo valstybės priešu, taip pat jo šeima. Tarkim, būčiau leidęs jums vaikytis Brodskį, bet maniau, kad jūsų darbas su Fiodoru svarbesnis.

— Suprantu.

— O dabar pakalbėkim apie Vasilijų Maksimovičių.

Levas suprato, kad apie jo veiksmus neabejotinai bus pranešta. Vasilijus nesvyruodamas pasistengs viską panaudoti prieš jį. Levas negalėjo tikėtis Kuzmino paramos ir nežinojo, kas jam labiausiai kliūva.

— Nutaikėt į jį ginklą? O paskui jam smogėt? Jis sako, kad nesivaldėt. Sako, buvot pavartojęs narkotikų. Tai ir užtemdė jums protą. Jis reikalauja nušalinti jus nuo pareigų. Supraskit, jis prislėgtas.

Levas suprato kuo puikiausiai: apie pačią egzekuciją ad hoc nebuvo šnekos.

— Esu jo viršininkas, įsakiau jam. Nikitinas nepakluso. Kaip galiu komanduoti, kaip galėtų palaikyti drausmę bet kuris mūsų, jei įsakymai nebūtų vykdomi? Suirtų visa sistema. Gal tai man įaugo į kraują dar kariuomenėj. Per karą už nepaklusnumą baudžiama mirtimi.