Том Смит - Vaikas 44

— Nuleist ginklą!

Ūmai išgaravo visas jo nuovargis, bet ne nuo narkotikų. Levo ranka nevirpėjo. Jis primerkė akį ir rūpestingai nusitaikė. Iš tokio nuotolio tikrai pataikys. Jeigu jis dabar šaus, mergaitė liks gyva. Abi mergaitės liks gyvos — nė viena nebus nužudyta. Netikėtai mintyse šmėkštelėjo žodis

n užudyta.

Levas atlaužė revolverio gaiduką.

Vasilijus klydo dėl Kijevo. Leidosi apkvailinamas Brodskio laiško. Įkalė į galvą kitiems operacijos dalyviams, kad jie tuščiai gaišta važiuodami į Kimovą. Tikėjosi, kad šios dienos nesėkmė leis jam vėl tapti viršininku. Visos tos apmaudžios klaidos bus suminėtos Levo raporte. Kaip tik dabar Vasilijus pajuto, kad pareigūnai nepatikliai jį stebi. Jo reputacijai smogtas žeminantis smūgis. Jam buvo smalsu, ar Levui užteks šaltakraujiškumo jį nušauti. Jei ne — atsakas būtų žiaurus. Bet jis nekvailas. Širdies gilumoj jis žinojo esąs bailys, lygiai taip pat žinojo, kad Levas toks nėra. Vasilijus nuleido ginklą. Norėdamas bent kiek atsigriebti, jis mostelėjo į mergaites.

— Jos gavo gerą pamoką. Gal užaugusios bus geresnės pilietės negu tėvai.

Levas nužirgliojo prie pavaduotojo aplenkdamas lavonus, palikdamas batų atspaudus kruvinam sniege. Mikliai užsimojęs smogė ginklo kampu Vasilijui į smilkinį. Šis griebėsi už galvos ir atsitraukė. Iš žaizdos pasruvo kraujas. Net nespėjęs atsitiesti, jis pajuto Levo ginklo vamzdį, įremtą į smilkinį. Visi stebėjo, kas bus, tik mergaitės vis dar buvo nunėrusios akis.

Vasilijus lėtai pakreipė galvą; jo smakras tirtėjo nuo pažeminimo. Jis bijojo mirti, nors žudyti kitus jam įprastas daiktas. Levo pirštas palietė gaiduką. Bet netruktelėjo. Ne dėl ryžto stokos. Jis nenorėjo tapti to žmogaus budeliu. Tegul valstybė jį baudžia. Pasitikėkim valstybe. Ir Levas įsikišo revolverį į dėklą.

— Jūs liekat čia ir laukiat milicijos. Paaiškinsit, kas įvyko, ir padėsit jiems. Į Maskvą grįšit savarankiškai.

Levas padėjo mergaitėms atsikelti ir palydėjo į trobą.

Trys agentai įkėlė Anatolijų Brodskį į sunkvežimio kėbulą. Jo kūnas buvo suglebęs, lyg išsunktas, be gyvybės. Brodskis murmėjo kažką nesuprantama, pametęs protą iš sielvarto, ir nepaisė pareigūnų liepimo užsičiaupti. Jie nenorėjo klausytis dejonių visą kelią iki pat Maskvos, bet nė vienas nesiryžo jam smogti.

*

Name mergaitės neištarė nė žodžio: vis dar neįstengė suvokti, kad lauke tysantys lavonai — jų tėvai. Vis dar tikėjosi, kad tėtis išvirs joms pusryčius, kad mama pareis iš laukų. Viskas rodėsi netikroviška. Tėvai buvo visas jų pasaulis. Kaipgi pasaulis galėtų egzistuoti be jų?

Levas paklausė, ar jos turi giminaičių. Nė katra neatsakė. Jis liepė vyresniajai susirinkti daiktus — važiuosiantys į Maskvą. Mergaitės — nė krust. Jis nuėjo į miegamąjį ir dairėsi jų daiktų, jų drabužių — padėsiąs susipakuoti. Bet rankos ėmė drebėti. Jis atsisėdo ant lovos ir pažvelgė į batus. Suglaudė kulnus ir stebeilijos į pailgus kruvino sniego lopinėlius, drimbančius ant aslos.

*

Vasilijus stovėjo šalikelėje ir rūkė paskutinę cigaretę, kai sunkvežimis pajudėjo. Jis žvelgė į mergaites, sėdinčias kabinoje šalia Levo, ten turėjo sėdėti jis. Mašina dingo už posūkio. Vasilijus apsidairė. Gretimose sodybose prie langų prilipę žiūrovų. Jiems jau nėra ko bijoti. Jis džiaugėsi tebeturįs kulkosvaidį. Grįžo į namą, vis dirsčiodamas į kūnus, tysančius raudoname sniege. Žengė virtuvėn, užsikaitė vandens ir užsiplikė stiprios arbatos. Ji buvo kartoka, tad Vasilijus pasaldino ją cukrumi. Šeima turėjo mažą cukrinę — ko gero, mėnesio atsarga. Jis subėrė beveik visą į stiklinę. Siurbčiodamas šleikštu gėralą ūmai pajuto nuovargį. Nusiavė batus, nusivilko striukę, nuėjo į miegamąjį, nutraukė apklotą ir atsigulė. Kaip būtų gera, jei galėtum pasirinkti, ką sapnuoti! Jis troško susapnuoti kerštą.

Maskva Vasario 16-oji

Lubiankoje, MGB Vidaus reikalų vyriausiosios valdybos būstinėje, Levas niekuomet nesijautė gerai, nors jau penkerius metus tai jo darbovietė. Čia niekas draugiškai neplepėdavo. Kasdien reikėdavo galvoti, kaip bus sureaguota. Pašalinį kankindavo abejonės, kas pavojingiau: žiūrėti žmogui į akis ar būti apkaltintam, kad vengi į jas žiūrėti. Gal ir nereikėtų tuo stebėtis žinant, koks jų darbas, bet Levui rodėsi, kad pats pastatas varžo žmogų, tartum baimė būtų neatsiejama nuo jo architektūros, įmūryta kartu su plytom. Jis žinojo, kad ta mintis kvaila, nes rūmai pastatyti dar prieš revoliuciją, pradžioje juose buvo įsikūrusi paprasčiausia draudimo bendrovė ir tik paskui jie atiteko bolševikų slaptosioms tarnyboms. Ir dar jam buvo įdomu, ar tikrai tik paprasčiausias atsitiktinumas juos čia atvedė. Galbūt... nereikėtų stengtis per daug gilintis. Vis dėlto sunku patikėti, kad tik atsitiktinai pasirinktas pastatas, kurio proporcijos tokios trikdančios: nei aukštas, nei priplotas, nei erdvus, nei ankštas — kažkoks kerėpliškas, nei šioks, nei toks. Jo fasadas daro budrumo įspūdį: eilių eilės langų, sugrūstų vienas šalia kito, vis aukščiau, aukščiau, o pačiam viršuje — baltas laikrodis, iš aukštybių sargiai stebintis miestą kaip akyla akis. Ir argi nepatvirtina jo teorijos tai, jog pastatą supa nematoma riba, kurios stengiasi neperžengti praeiviai, tarsi bijodami, kad bus įtraukti vidun? Jei peržengei tą ribą, esi arba etatinis žvalgybininkas, arba pasmerktasis. Niekuo dėtam žmogui jokių galimybių atsidurti tarp to pastato sienų. Jame be paliovos sukasi kaltės konvejeris. Tikriausiai Lubiankos statytojai negalvojo apie baimę, bet galiausiai baimė užvaldė pastatą, baimė pavertė andainykštę draudimo įstaigą savo būstine, savo atstovybe.

Levas padavė asmens pažymėjimą — dokumentą, liudijantį, kad jis turi teisę ne tik įeiti į pastatą, bet galės iš jo ir išeiti. Tokio pažymėjimo neturintys žmonės, vyrai ir moterys, įvesti pro tas duris, dažniausiai dingdavo. Sistema galėjo išsiųsti juos į Gulagą arba perduoti į gretimą pastatą Varsonofjevo skersgatvyje — dar vienus Valstybės saugumo rūmus nuožulniomis grindimis, mediena apkaltomis sienomis, kad sugertų kulkas, juose netrūko ir gaisrinių žarnų kraujo upeliams nuplauti. Levas tiksliai nežinojo, kiek egzekucijų ten įmanoma įvykdyti per dieną, bet tikrai ne mažiau kaip kelis šimtus. Tokie praktiniai rūpesčiai (pavyzdžiui, kaip lengvai ir greitai išvalyti patalpas) buvo nuolat svarstomi ir sprendžiami.

Šiame pastate nebuvo galima skųstis, nebuvo ir į ką kreiptis su skundu. Teisinė sistema galėjo būti visiškai apeinama, nebuvo ir jokių apeliacinių procedūrų, tik gilus juodas šulinys. Levas žinojo apie kalinius, ištisomis savaitėmis paliktus Dievo valiai, ir gydytojus, kurių vienintelė pareiga buvo tirti anų skausmą. Jis stengėsi save įtikinti, kad tie dalykai egzistuoja ne kaip savitiksliai. Jie esantys pagrįsti, jais siekiama aukštesnių tikslų. Jų reikia, kad įbaugintum. Teroras būtinas. Teroras — revoliucijos gynimo priemonė. Be jo Leninas būtų pralaimėjęs. Be jo ir Stalinas būtų pralaimėjęs. Kam gi gandai apie šį pastatą būtų tyčia skleidžiami MGB agentų, pašnibždom pasakojami metro traukiniuose ir tramvajuose taip tikslingai, lyg norint liaudį apkrėsti virusu? Taip buvo ugdoma baimė. Baimė buvo neatsiejama nuo jų darbo. O kad baimė nesilpnėtų, reikėjo nuolat šerti ją žmonėmis.

Lubianka buvo ne vienintelis baimę keliantis pastatas. Buvo dar ir Butyrkų kalėjimas: aukšti bokštai ir nešvarūs pastato sparnai, ankštose tų flygelių kamerose kaliniai lošia degtukais laukdami, kada bus išgabenti į darbo stovyklą. Arba Lefortovo kalėjimas, į kurį nusikaltėliai vežiojami aktyviai tardyti — jų klyksmą galėjai girdėti aplinkinėse gatvėse. Bet Levas žinojo, kad Lubianka užima ypatingą vietą liaudies sąmonėje. Tai vieta, kurioje teisiami žmonės, apkaltinti antisovietine agitacija, kontrrevoliucine veikla ir šnipinėjimu. Kodėl toji kalinių kategorija visus baugina? Mat bepigu guostis, kad niekada nevogsi, nežaginsi ir netapsi žmogžudžiu, bet niekas nėra tikras, kad nebus apkaltintas antisovietine agitacija, kontrrevoliucine veikla ir šnipinėjimu, nors nė vienas, net ir Levas, dorai taip ir nežino, kas tai per nusikaltimai. Iš šimto keturiasdešimties Baudžiamojo kodekso straipsnių Levui pakako vadovautis vieninteliu — paragrafu, apibrėžiančiu politinį kalinį kaip žmogų, kuris savo veikla siekia