Том Смит - Vaikas 44

Kuzminas linktelėjo. Levas pasirinko išmintingą gynybą — remtis karininko garbe.

— Jūs, be abejo, teisus. Vasilijus pasikarščiavo. Jis to ir neneigia. Nepakluso įsakymui. Tai tiesa. Bet jis buvo įniršęs ant tos šeimos, ant šnipo bendrininkų. Nemanau, kad jis jūsų nesuprato. Mes turim sistemą, kaip apsieiti be tokių pažeidimų. Juos reikėjo atgabenti čia. Ir Vasilijus gavo ko nusipelnęs. O dėl narkotikų...

— Buvau kiaurą parą nemiegojęs. O narkotikų gavau iš mūsų gydytojų.

— Pagaliau man tai nerūpi. Liepiau daryti tai, ką, mano manymu, reikėjo daryti, atrišau jums rankas. Tačiau noriu jus ir įspėti. Smūgis tarnybos draugui bus įsidėmėtas. Žmonės greit pamirš, kad elgėtės pagrįstai. Kai tik Vasilijus nuleido ginklą, viskas turėjo baigtis. O jeigu norėjote, kad jis būtų dar ir nubaustas, turėjote apie jo nepaklusnumą pranešti man, užuot vykdęs teisingumą savo rankomis. Tai nepriimtina. Ir niekuomet nebuvo priimtina.

— Atsiprašau.

Kuzminas pasitraukė nuo lango. Atsistojo šalia Levo ir uždėjo ranką jam ant peties.

— Na, bet užteks apie tai. Pamirškim tą reikalą. Turiu jums kitą iššūkį: Brodskio tardymą. Noriu, kad asmeniškai to imtumėtės. Galite pasikviesti į pagalbą ką tik norite — specialistą kvotėją, bet prašyčiau dalyvauti jam palūžtant. Svarbu, kad pamatytumėt, kas jis yra iš tiesų, ypač kai buvote patikėjęs jo apsimestiniu nekaltumu.

Levas apstulbo. Toks neįprastas pageidavimas! Kuzminas atkreipė į tai dėmesį.

— Jūs suprantate, kodėl to prašau?

— Taip, žinoma.

— Jums bus naudinga — tobulinimasis kaip pareigūnui. Mes vertiname žmogų pagal tai, ką jis pasirengęs daryti pats, o ne pagal tai, ką jis geba pavesti kitiems. Ar turite kokių prieštaravimų?

— Ne, jokių.

Levas atsistojo ir pasitaisė švarką.

— Imsiuosi nedelsdamas.

— Ir dar vienas prašymas, jau paskutinis: noriu, kad tą darbą dirbtumėt kartu su Vasilijum.

*

Kameros buvo trejopos. Pirmučiausia — sulaikymo kameros: kvadratinė patalpa, pakreikta šiaudais; vietos pakanka trims vyrams šalia gulėti. Bet kiekvienoj kameroj visada kalėdavo penki žmonės, taip susispaudę, kad negalėdavo net pasikasyti neužkliudę kaimyno, — tokia kūnų dėlionė. Kadangi išvietės nebuvo, turėjo tilpti dar ir kibiras, kuriuo vyrai buvo priversti naudotis kitų akivaizdoje. Sklidiną kibirą kaliniai turėdavo nunešti į artimiausią kanalizacijos šulinį, būdavo prigrasinti, kad jei išlies nors lašelį, bus sušaudyti. Levas buvo girdėjęs sargybinius pasakojant, su kokia juokinga išraiška kaliniai susikaupę stebėdavo siūbuojantį išmatų ir šlapimo lygį — nuo to lygio priklausė jų gyvybė. Žinoma, tai barbariška, bet to reikėjo dėl aukštesniųjų tikslų. Ir jis ėmė kartoti kaip kokią mantrą:

Aukštesnieji tikslai Aukštesnieji tikslai Aukštesnieji tikslai.

Privalėjai nuolat kartoti tuos žodžius, kad jie įsirėžtų į smegenis, kad slinktų per atmintį kaip telegrafo juosta. Tai vienintelis būdas ištverti.

Po sulaikymo kamerų reikia paminėti baudžiamąsias kameras. Jose iki kulkšnių pilna ledinio vandens, o gličias sienas dengia pelėsiai. Penkių dienų visiškai pakanka, kad kūnas nebeatsigautų, kad liga kalinio plaučiuose visam gyvenimui paliktų pėdsaką. Kai kurios tų kamerų ankštos kaip mediniai karstai, jose nekliudomai dauginasi blakės, o kalinys, nuogas, patiektas jų puotai, visą laiką stebimas tol, kol apsisprendžia pasirašyti prisipažinimą. Dar buvo kamščiu išmuštų kamerų, jose kaliniai šutinami karštu oru, tiekiamu pro pastato vėdinimo sistemą, kol jiems per odą ima sunktis kraujas ir jie nusprendžia pasirašyti prisipažinimą. Buvo kamerų su kabliais, grandinėmis ir elektros laidais. Kankinimai įvairiausi, pritaikyti įvairiausiems žmonėms. Tą įvairovę ribojo tik vaizduotės stoka, o ne kokie nors moraliniai varžtai, bent jau tikrai ne baimė pralieti žmogaus kraują. Visos tos baisybės rodėsi menkos, palyginti su aukštesniųjų tikslų didingumu.

Aukštesnieji tikslai Aukštesnieji tikslai Aukštesnieji tikslai.

Tokių metodų pateisinimas paprastas ir įtikinamas: tie žmonės priešai ir jie nusikalto. Bene Levas nebuvo matęs panašių kraštutinių priemonių per karą? Kurgi ne, dar ir žiauresnių. Argi per karą jie neiškovojo laisvės? Argi dabar ne tas pats, argi nekariaujama su priešais, tegul ir vidaus, bet vis tiek priešais? Ar to reikia? Taip, reikia. Šalies politinė sistema turi išgyventi, ir tai pateisina viską. Pažadas sulaukti aukso amžiaus, kuriame nebus jokio žiaurumo, pateisina viską. Šie metodai nepageidaujami, jie nėra aukštinami, ir valdininkai, kuriems malonu dirbti tą darbą, elgiasi nesuprantamai. Tačiau Levas nėra kvailas. Be to rafinuoto ir suprantamo gebėjimo pasiteisinti, esama ir truputis neigimo, tas atmetimas glūdi skrandyje kaip kokia nesuvirškinta sėkla ir protarpiais vis pakirba.

Ir pagaliau paskutinis kamerų tipas: tardomoji kamera. Levas nuėjo į tardomąją kamerą, kurioje buvo laikomas išdavikas. Durys — plieno plokštė su stebėjimo langeliu. Jis pabeldė: įdomu, kas joje. Duris atidarė jaunas, vos septyniolikos metų vaikėzas. Kamera maža, stačiakampė, plikos betono sienos ir plikos betono grindys, bet taip ryškiai apšviesta, kad Levas įėjęs gavo prisimerkti. Palubėj kabo penkios stiprios lemputės. Prie galinės sienos stovi sofa, nederanti prie rūsčios aplinkos. Ant jos sėdi Anatolijus Brodskis, riešai ir kulkšnys supančioti virvėmis. Jaunasis pareigūnas išdidžiai paaiškino:

— Jis visą laiką užsimerkęs, bando miegoti. Todėl jį vis padaužau. Neturėjo nė akimirkos poilsio, patikėkit. Ta sofa — labai geras daiktas. Jis nieko nenori, tik atsilošti ir užmigti. O sofa patogi, minkštutėlė. Buvau ant jos atsisėdęs. Bet neleidžiu jam miegoti. Čia kaip padėti valgio prieš mirštantįjį badu, bet taip, kad jis nepasiektų.

Levas linktelėjo, matė, jog jaunasis pareigūnas šiek tiek nusivylęs, kad nebuvo išgirtas už tokį uolumą. Jaunikaitis atsistojo kampe, nepaleisdamas iš rankos juodos medinės lazdos. Jis panėšėjo į žaislinį kareivėlį — toks griežtas ir rimtas raudonskruostis.

Brodskis sėdėjo sofos kampe palinkęs, kone užsimerkęs. Levas atsisėdo šalia, nes kėdžių nebuvo. Keista pora. Sofa pasirodė besanti iš tiesų labai minkšta; Levas, patogiai atsilošęs, galėjo įvertinti ypatingą šios patalpos kankynę. Bet nebuvo kada gaišti: reikėjo dirbti. Vasilijus galėjo pasirodyti bet kurią minutę, ir Levas tikėjosi dar iki jam ateinant įtikinti Anatolijų bendradarbiauti.

Anatolijus pažvelgė aukštyn, jo akys kiek išsiplėtė. Nemigos iškankintos smegenys ne išsyk pažino žmogų, sėdintį šalia. Aha, tai tas, kuris jį sučiupo. Tas, kuris išgelbėjo jam gyvybę. Mieguistu balsu, neaiškiai tardamas žodžius, jis prabilo, lyg narkotikų veikiamas:

— Kaip mergaitės? Michailo dukterys? Kur jos?

— Atiduotos į prieglaudą. Ten joms saugu.

Į prieglaudą — gal jis tyčiojasi, gal nori dar pakankinti?

— Ar esate kada nors buvęs prieglaudoje?

— Ne.

— Paliktos likimo valiai mergaitės turėtų daugiau galimybių išgyventi.

— Dabar jas globoja valstybė.

— Valstybė?

Netikėtai kalinys kilstelėjo ir vis dar surištomis rankomis palietė Levui kaktą. Jaunasis prižiūrėtojas prišoko ir užsimojo lazda — tuoj smogs kaliniui į kelius. Levas mostu sulaikė jį ir pareigūnas nenorom pasitraukė.

— Jūs karščiuojat. Jums reikia būti namie. Juk ir jūs turit namus, ar ne? Kur miegama, valgoma ir daroma visa, kas reikia, ką daro visi mirtingieji?

Levas stebėjosi tuo žmogumi. Jis vis dar gydytojas, net ir dabar. Jis vis dar nenuolankus, net tokiomis aplinkybėmis. Jis drąsus, šiurkštus, o Levas negali jam padėti, atsilyginti tuo pačiu.