Том Смит - Vaikas 44

Brodskis liovėsi muistęsis ir kovojęs. Susikaupęs, įveikęs pagundą išgyventi, jis pravėrė burną ir leido lediniam vandeniui pripildyti plaučius — pasitiko mirtį.

Levas pamatė šviesos spindulį toj vietoj, kur buvo įlūžęs. Stipriai atsispyrė ir tempdamas Brodskį nuplaukė prieš srovę į šviesą. Jo belaisvis buvo be sąmonės ir nejudėjo. Levas buvo apsvaigęs — nebegalėjo ilgiau sulaikyti kvapo. Dar sykį atsispyrė — pajuto saulės šviesą ant veido — ir šoktelėjo aukštyn. Abu vyrai iškilo į vandens paviršių.

Levas žiopčiojo ir gaudė orą. Tačiau Brodskis nekvėpavo. Levas tempė jį į krantą, laužydamas ledą ir braudamasis per lytis. Kojomis atsispyręs į dugną, pasiekė krantą, kartu vilkdamas belaisvį. Levo oda buvo pamėlusi, kūnas nesuvaldomai drebėjo. O įtariamasis — nė krust. Levas jį pražiodė, išpylė vandenį ir įpūtė oro. Spustelėjo jam krūtinės ląstą ir įpūtė oro į plaučius, vėl spustelėjo krūtinės ląstą ir vėl įpūtė oro.

— Nagi!

Brodskis sprangčiodamas atgavo sąmonę ir susirietęs atpylė vandenį, kurio buvo prisirijęs, bet Levas neturėjo laiko džiaugtis dėl sėkmės. Dar kelios minutės — ir juodu mirtinai sušals. Jis atsistojo ir netoliese išvydo tris saviškius.

Kariai matė, kaip Levas paniro upėje, ir suprato, kad vadas visą laiką buvo teisus. Per akimirką jėgų pusiausvyra vėl persikreipė — nuo Vasilijaus atgal prie Levo. Jų nepasitenkinimas dėl jo elgesio su Fiodoru išgaravo: vienintelė priežastis, kodėl jie nevengė rodyti jausmų, buvo įsitikinimas, kad ši operacija žlugs ir Levas praras valdžią. Bet taip neįvyko: dabar jo padėtis kaip niekad stipri. Jie bėgo kiek įkabindami; nuo to priklausė jų gyvybė.

Levas suklupo šalia belaisvio. Šis gulėjo užsimerkęs, vėl praradęs sąmonę. Levas skėlė antausį, kad šis atsipeikėtų: tai buvo svarbiausia. Dar vienas antausis. Įtariamasis atsimerkė, bet apsunkę vokai po akimirkos vėl nusileido. Levas vožė dar kartą, dar, dar. Jie per daug lėti. Jis atsikėlė ir sušuko saviškiams:

— Greičiau!

Jo balsas skambėjo vis tyliau. Levas juto, kad senka energija; vis labiau tirpsta chemijos palaikomas nenugalimumas ir vis labiau gniaužtus spaudžia šaltis. Narkotikų poveikis slopsta, jie nepadeda priešintis tikrovei. Neapsakomas nuovargis užvaldė kūną. Bet kariai jau čia.

— Nusivilkit striukes! Užkurkit ugnį!

Visi trys nusivilko striukes, viena apsiautė Levą, kitomis dviem — Brodskį. Bet to neužteko. Reikėjo ir ugnies. Kariai ėmė dairytis malkų ir netoliese pamatė statinių tvorą; du kariai nulėkė prie jos, o trečiasis ėmė plėšyti rėžiais savo šiurkščių medvilninių marškinių rankovę. Levas nenuleisdamas akių stebėjo belaisvį, vertingą grobį, ir kumščiavo jį, kad nemiegotų. Bet patį Levą lenkė miegas. Jis troško pailsėti. Užsimerkti.

— Greičiau!

Jis tarėsi rėkiąs, nors iš tiesų jo balso beveik nebuvo girdėti.

Du kariai grįžo nešini statiniais, išluptais iš tvoros. Jie kojomis nustumdė sniegą nuo žemės lopinėlio ir sukrovė lentas ant įšalusios dirvos. Apdangstė jas medvilnės atraižomis. Ant jų sudėjo kūgį balanų. Vienas karių išsitraukė žiebtuvėlį, išpylė skystį ant medvilnės ir įskėlė kibirkštį. Audinys užsiliepsnojo. Drėgnos malkos ruseno, bet degti neskubėjo. Dūmų sruoga vinguriavo aukštyn. Levas nejuto jokios šilumos. Nebuvo laiko laukti, kol mediena išdžius. Jis išplėšė savo striukės pamušalą ir metė į laužą. Jei ugnis užges, juodu mirs.

Jų grandžiai beliko vienas žiebtuvėlis. Karys jį atsargiai išardė ir išpylė degųjį skystį ant rusenančio laužo. Liepsna šoktelėjo į viršų, užgriebė suglamžytą cigarečių pakelį ir suplėšytą rūkomąjį popierių. Visi trys kariai klūpom saugojo ugnį. Pagaliau malkos įsidegė.

Anatolijus atsimerkė ir pažvelgė į liepsną. Malkos degė spragsėdamos. Ar jis vis dar trokšta mirti? Dabar, kai šiluma taip nuostabiai glamonėja odą? Regėdamas laužo liepsną ir raudonas žarijas, jis miglotai suvokė liksiąs gyvas.

Levas sėdėjo įsmeigęs žvilgsnį į liepsnas. Iš drabužių kilo garas. Du kariai stengėsi jam įtikti — pritempė dar malkų ir džiovino jas prie laužo prieš mesdami į ugnį. Trečiasis ėjo sargybą. Kai nereikėjo baimintis, kad laužas užges, Levas įsakė vienam kareivių, kurie rinko malkas, grįžti į sodybą ir ruoštis kelionei į Maskvą. Levas paklausė belaisvį:

— Ar pajėgsi eiti?

— Eidavau su sūnum žvejoti. Naktį susikurdavom laužą, tokį kaip šis, ir sėdėdavom prie jo. Jis nelabai mėgo žvejoti, bet, manau, dievino laužą. Jei nebūtų miręs, dabar būtų maždaug vienmetis su jumis.

Levas neatsakė. Belaisvis pridūrė:

— Jeigu jums nepridarys nemalonumų, norėčiau dar kiek čia pabūti.

Levas įmetė malkų į laužą. Jis galįs dar kiek palaukti.

*

Atgal žingsniavo tylėdami. Kol parėjo, užtruko bemaž dvi valandas, nors pirmai Levas buvo įveikęs tą nuotolį greičiau nei per pusvalandį. Kiekvienas žingsnis jam rodėsi vis sunkesnis: metamfetaminas nebeveikė. Tik sėkmė jam dar teikė jėgų. Jis grįš į Maskvą gerai pasirodęs, išgelbėjęs reputaciją. Jis stovėjo ant bedugnės krašto, bet ištvėrė.

Artinantis prie kaimiečio sodybos, Anatolijui parūpo, kaip jie jį surado. Matyt, pats bus prasitaręs Žinai, kad draugauja su Michailu, o jinai jį išdavė. Bet nepyko ant jos. Buvo per daug pavargęs. Ji tik stengėsi išlikti. Kas galėtų jai priekaištauti? Šiaip ar taip, dabar jau nesvarbu. Dabar visas jo rūpestis — įtikinti priešus, kad Michailas jam nė kiek netalkino. Anatolijus kreipėsi į jį sučiupusį žmogų:

— Kai naktį atėjau, jo šeima liepė man nešdintis. Jie nenorėjo turėti su manim nieko bendro. Grasino pranešiantys valdžiai. Todėl ir buvau priverstas įsilaužti į jų daržinę. Jie manė, kad išėjau. Šeima nepadarė nieko blogo. Tai geri žmonės, darbininkai.

Levas bandė įsivaizduoti praėjusios nakties įvykius. Išdavikas stengėsi padėti draugams, bet iš to jokios naudos. Brodskio pabėgimo planas primityvus, tikrai ne kaip prityrusio šnipo.

— Tavo draugai manęs nedomina.

— Ačiū.

— Nėra už ką.

Jie priėjo sodybos tvorą. Tuoj už jos, kieme, šalia daržinės durų, klūpojo išrikiuoti šalia vienas kito Michailas Zinovjevas, jo žmona ir dvi dukrelės. Visų rankos surištos už nugaros. Žmonės drebėjo iš šalčio; matyti, kad klūpo jau senokai. Michailo veidas sudaužytas, iš sukultos nosies varva kraujas, žandikaulis keistai nukaręs, tikriausiai sulaužytas. Kariai sustoję aplink ratu, Vasilijus — šeimynai už nugaros. Levas stabtelėjo.

— Kas čia darosi?

Vasilijus skėstelėjo rankas ir pakėlė ginklą. Nusitaikė ir šovė Zinovjevui į pakaušį. Nuaidėjo šūvis. Vyras krito kniūbsčias į sniegą. Jo žmona ir dukros nė nekrustelėjo, tik žvelgė sau po kojomis.

Vien Brodskis sureagavo, išleido garsą, ne žmogaus balsas — bežodė sielvarto ir pykčio aimana. Vasilijus žengė į šoną ir nutaikė ginklą Zinovjevo žmonai į galvą. Levas pakėlė ranką.

— Nuleisti ginklą! Tai įsakymas.

— Tie žmonės išdavikai. Privalom juos pamokyti.

Vasilijus truktelėjo gaiduką, ranka nuo atatrankos šoktelėjo, nuaidėjo dar vienas šūvis ir moters kūnas susmuko ant sniego šalia vyro. Brodskis bandė ištrūkti, bet du sargybiniai vožė jam per pakinklius. Vasilijus žengė dar žingsnį į šoną ir nusitaikė į pakaušį vyresnei dukrai. Jos nosis buvo pamėlusi nuo šalčio, kūnas virpėjo. Mergaitė žiūrėjo į mamos kūną: ji norėjo mirti sniege šalia tėvų. Levas išsitraukė revolverį ir nusitaikė į pavaduotoją.