Том Смит - Vaikas 44

Levas iškratė truputį narkotiko į saują, paskui dar šiek tiek pridėjo stengdamasis prisiminti, kokios reikia dozės. Geriau per daug nei per mažai. Patenkintas užsigėrė iš gertuvės. Degtinė nudegino gerklę ir nuplovė gailų chemikalo kartėlį, verčiantį žiaukčioti. Laukdamas, kol kristalai nuslinks, Levas dairėsi. Viską dengia šviežiai iškritęs sniegas. Tai gerai. Išskyrus patį Kimovą, nelabai kur pasislėptum. Žmogų pamatytum ir už kelių kilometrų, jo pėdsakus sniege lengva būtų susekti.

Jis visai nenutuokė, kuri sodyba Michailo Zinovjevo. Nuo tos akimirkos, kai kariškas sunkvežimis sustojo kelyje, jokių netikėtumų. Levas iššoko, išsitraukė revolverį ir pasuko prie artimiausio namo. Nors amfetaminas dar nespėjo paveikti, jautėsi jau žvalesnis ir sumanesnis; smegenys rengėsi artėjančiam energijos antplūdžiui. Už kelių žingsnių nuo prieangio patikrino ginklą.

Nespėjus Levui pabelsti į duris, pasirodė pagyvenusi sudžiūvusio veido moteris. Ji vilkėjo mėlyna raštuota suknele baltomis rankovėmis, galvą buvo apsigobusi išsiuvinėta skara. Jai nedarė įspūdžio nei Levas, jo revolveris, nei uniforma ar kariškas jo sunkvežimis. Ji ničnieko nebijojo ir nė nesistengė slėpti paniekos raukšlių, įsirėžusių tarpuakyje.

— Aš ieškau Michailo Sviatoslavičiaus Zinovjevo. Ar tai jo namas? Kuris jo?

Ji nusigręžė ir neatsakė, tarsi Levas būtų prašnekęs nesuprantama kalba. Tai antras kartas, kai senyva moteriškė meta jam iššūkį ir atvirai rodo neapykantą. Tas dvi moteris siejo kai kas bendra, tai, kas darė jas nepažeidžiamas; jo valdžia šiai kaimietei tereiškė tiek, kiek bet kuriam jūrų gyvūnui, tūnančiam vandenyno dugne. Laimei, iš tos keblios padėties Levą išvadavo moteriškės sūnus, tvirto sudėjimo, bet neramių akių vyras, išskubėjęs iš namo.

— Nepykit ant jos. Ji jau sena. Ko norėjote?

Štai dar vienas sūnus atsiprašinėja už motiną.

— Aš ieškau Michailo Sviatoslavičiaus. Kur jis? Kur jo namas?

Supratęs, kad Levas neketina jo suimti, kad jis ir jo šeima bus saugūs bent iki rytojaus, sūnus lengviau atsiduso ir mielai parodė draugo sodybą.

Levas grįžo prie sunkvežimio. Prie savo komandos. Vadas suskirstė ją į tris grandis. Jos prisiartins prie namo iš skirtingų pusių, dvi — iš priekio ir iš užnugario, o trečioji apsups daržinę. Kariai buvo ginkluoti 9 milimetrų Stečkino automatu APS, skirtu specialiai MGB. Be to, vienas kiekvienos grandies karys turi kulkosvaidį AK-47. Jie pasirengę žūtbūtinėms kautynėms, jeigu prireiktų.

— Išdaviką imsim gyvą. Mums reikia jo parodymų. Jei turėsit bent mažiausių abejonių — nešaudykit. Aišku?

Ypač pabrėžtinai Levas pakartojo tą įsakymą grandžiai, vadovaujamai Vasilijaus. Nukauti Anatolijų Brodskį būtų nedovanotinas nusižengimas. Išsaugoti įtariamajam gyvybę svarbiau už pačių saugumą. Atsakydamas Vasilijus perėmė savo grandies kulkosvaidį.

— Kad būčiau tikras!

Stengdamasis sumažinti Vasilijaus galimybes sužlugdyti operaciją, Levas nusprendė pavesti jam patį neatsakingiausią puolimo barą.

— Jūsų grandis apieškos daržinę.

Vasilijus sukruto eiti. Levas čiupo jam už rankovės.

— Paimkim jį gyvą.

Pusiaukelėj į namą vienuolika vyrų susiskirstė į tris nelygias grandis ir patraukė skirtingomis kryptimis. Levo grandis ėjo prie namo iš priekio, o Vasilijaus vyrai pasuko daržinės link. Trečioji grandis klampojo per laukus į užtrobį. Kaimynai, vogčiomis pažvilgčioję pro langus, susislapstė. Likus trisdešimčiai žingsnių nuo durų Levas stabtelėjo, kad kitos dvi grandys spėtų užimti pozicijas. Vasilijaus grandis apsupo daržinę, o trečioji apėjo namą iš užnugario, ir visos trys laukė Levo ženklo. Lauke — nė gyvos dvasios. Tik dūmų sruoga kilo iš kamino. Langus dengė nudriskusi drobė. Neįžiūrėsi, kas ten viduj. Visur tylu, tik brakštelėjo automato saugikliai. Staiga iš mažos stačiakampės būdelės — lauko išvietės, stovinčios už namo, išlindo mergaičiukė. Ji pirstelėjo; garsas nuvilnijo per sniegą. Trys kariai arčiausiai Levo apsigręžė ir nusitaikė į ją. Mergaitė išsigandusi sustingo. Levas pakėlė rankas.

— Nešaudyti!

Jis sulaikė kvapą, vylėsi, kad neišgirs kulkosvaidžio tratėjimo. Tylu — nė vienas nekrustelėjo. Mergaitė puolė kiek kojos neša į namą šaukdamasi mamos.

Levas pajuto amfetamino poveikį — nuovargio kaip nebūta. Jis metėsi pirmyn ir su saviškiais apsupo namą, kilpa užveržta. Mergaitė atplėšė priemenės duris ir nėrė vidun. Po akimirkos prišokęs Levas smogė petimi į duris ir iškėlęs revolverį įvirto į namą. Jis atsidūrė mažoje šiltoje virtuvėje, joje kvepėjo pusryčiais. Prie mažo ugniakuro stovėjo dvi mergytės, viena kokių vienuolikos metukų, kita gal ketverių. Jų mama, ryžtinga ir iš pažiūros nepėsčia moteris, kuriai, rodos, juokų darbas būtų gaudyti kulkas dantimis, užstojo dukreles kaip mūras, apkabinusi jas rankomis per liemenį. Iš trobos galo atskubėjo vyras. Levas kreipėsi į jį:

— Michailas Sviatoslavičius?

— Taip, o ką?

— Aš esu Levas Stepanovičius Demidovas, MGB pareigūnas. Anatolijus Tarasovičius Brodskis yra šnipas. Turime jį ištardyti. Sakykit, kur jis.

— Anatolijus?

— Jūsų draugas. Kur jis? Tik nemeluokit.

— Anatolijus gyvena Maskvoj. Dirba veterinaru. Nemačiau jo jau kelerius metus.

— Jei pasakysit man, kur jis, pažadu pamiršti, kad jis čia lankėsi. Jums ir jūsų šeimai nieko neatsitiks.

Michailo žmona, susigundžiusi pažadu, metė žvilgsnį į vyrą. Levas pajuto didžiulį palengvėjimą. Jis buvo teisus. Išdavikas čia. Nelaukdamas atsakymo, Levas mostelėjo saviškiams pradėti kratą.

— Apieškokit visus namus.

*

Vasilijus įžengė į daržinę iškėlęs ginklą, pirštą laikydamas ant gaiduko. Jis pasuko prie šiaudų krūvos — vienintelės vietos, kurioje galima pasislėpti: kaugė buvo pakankamai aukšta žmogui tūnoti. Jis paleido ugnį, kelias trumpas papliūpas. Šiaudų kuokštai pakilo į orą, o iš automatinio ginklo vamzdžio parūko dūmai. Karvės šauliui už nugaros šnarpštė ir nerimdamos kapstė žemę kanopomis. Jokio kraujo. Nieko nėra, jie tik veltui gaišta. Vasilijus išėjo laukan, pasikabino kulkosvaidį ant peties ir užsirūkė.

Išgirdęs šaudant Levas išbėgo iš namo. Vasilijus jam šūktelėjo:

— Tenai nieko nėra.

Narkotiko įaudrintas, Levas nulėkė į daržinę sukandęs dantis.

Vasilijus, įsižeidęs, kad vadas juo netiki, nusviedė cigaretę ir stebėjo, kaip ji grimzta tirpindama sniegą.

— Net jeigu jis mokėtų apsimesti karve, jo čia nėra. Bet gal dėl visa ko jas nušaukit.

Vasilijus apsidairė, tarsi ragindamas juoktis, ir vyrai pakluso. Žinoma, jo neapgausi: suprato, kad jiems nejuokinga. Ir vis dėlto jų juokas rodė, kad jėgų pusiausvyra keičiasi. Karių atsidavimas Levui silpsta. Gal prie to prisidėjo varginanti kelionė? O gal ir Levo sprendimas palikti Brodskį gyvą, jei pavyks jį suimti. Vis dėlto Vasilijus stebėjosi, ką tai turi bendra su Fiodoru ir jo sūnelio mirtimi. Levas buvo pasiųstas tirti to įvykio. Ten buvo susirinkę daug Fiodoro draugų. Jeigu Jie piktintųsi, tuo būtų galima pasinaudoti.

Levas pasilenkė ir ėmė tyrinėti pėdsakus sniege. Kai kurie buvo visai nauji, jo vyrų pripėduoti, bet po jais ryškėjo ir pėdų virtinė, vedanti iš daržinės į laukus. Jis atsistojo ir žengė į daržinę. Vasilijus šūktelėjo jam iš paskos:

— Ten jau patikrinau!

Nekreipdamas į jį dėmesio, Levas palietė sulaužytą durų užraktą, pamatė grūdų maišus, patiestus ant grindų, išėjo laukan ir įsmeigė žvilgsnį į tolį, į laukus.