Том Смит - Vaikas 44

— Kodėl jūs draugavot su Anatolijum Brodskiu, nors kiti namo gyventojai jo nemėgo ir juo nepasitikėjo?

Netikėtai užklupta Zina, įsižeidusi dėl tokio melo, pamiršo apdairumą.

— Visi namo gyventojai mėgo Anatolijų. Jis buvo geras žmogus.

— Brodskis šnipas. Ir vis tiek sakot, kad jis geras? Argi išdavystė — dorybė?

Per vėlai susigriebusi, kad suklydo, Zina pabandė sušvelninti savo pastabą:

— Aš tik norėjau pasakyti, kad jis niekada netriukšmavo. Buvo mandagus.

Išlemeno nei šį, nei tą ir ne vietoj. Levas nuleido jos žodžius negirdom. Išsitraukė bloknotą ir didelėmis raidėmis aiškiai vedžiojo jos neapdairiai ištartą teiginį:

JIS BUVO GERAS ŽMOGU S

Rašė įskaitomai, kad ji gerai matytų žodžius: nurašė būsimus 15 jos gyvenimo metų. Tų žodžių su kaupu pakako nuteisti jai kaip bendrininkei. Moteriai grėsė ilga laisvės atėmimo bausmė, kaip politinei kalinei — greičiausiai 25 metai. Penkiasdešimtmetei būtų maža vilties gyvai išeiti iš Gulago. Nebuvo reikalo balsu įvardyti tų grėsmių. Įprasta dozė.

Zina pasitraukė į kambario kampą, užgesino cigaretę ir čia pat sugraibė kitą.

— Nenumanau, kur išvyko Anatolijus, bet žinau, kad šeimos jis neturi. Žmona žuvo per karą. Sūnus mirė džiova. Jo beveik niekas nelankė. Kiek girdėjau, jis mažai turėjo draugų...

Ji nutilo. Anatolijus buvo jos draugas. Juodu daug vakarų praleido kartu, vaišindavosi. Vienu metu Zina net tikėjosi, kad jis ją pamils, bet Anatolijus ja nesidomėjo. Niekuomet nepamiršdavo prarastos žmonos. Įsitraukusi į prisiminimus, ji žvilgtelėjo į Levą. Jam jos žodžiai nepadarė įspūdžio.

— Aš noriu žinoti, kur jis. Man nerūpi žuvusi jo žmona ir miręs sūnus. Jo biografija manęs nedomina, nebent iš jos paaiškėtų, kur jis slepiasi šiuo metu.

Jos gyvybė kabo ant plauko — tik viena galimybė išgyventi. Bet ar ji gali išduoti vyriškį, kurį myli? Ir pati nustebo, kad sprendimui priimti prireikė daug mažiau svarstymų, negu buvo maniusi.

— Anatolijus buvo labai uždaras. Bet jis gaudavo laiškų ir pats rašė. Kartais paprašydavo, kad nuneščiau laišką į paštą. Vienintelė vieta, į kurią jis nuolat siųsdavo laiškus, buvo Kimovo kaimas. Man rodos, tai kažkur į šiaurę. Jis minėjo, kad ten gyvena draugas. Pavardės neįsidėmėjau. Tai tiesa ir viskas, ką žinau.

Balsas skambėjo dusliai, kaltė gniaužė jai gerklę. Nors jausmų niekuomet negalima imti už gryną pinigą, nuojauta Levui sakė, kad Zina išdavė patikėtą jai paslaptį. Jis išplėšė iš bloknoto lapą, kuriame buvo įrašęs kaltinimą, ir padavė Žinai. Ji paėmė popierių kaip užmokestį už išdavystę. Levas su panieka pažvelgė jai į akis. Dėl to jis nekvaršins sau galvos.

Kaimelio į šiaurę nuo Maskvos pavadinimas buvo abejotinas pėdsakas. Jei Brodskis šnipinėjo, kur kas labiau tikėtina, kad jam suteikė prieglobstį tie, kuriems jis dirbo. MGB seniai buvo įsitikinusi, kad egzistuoja užsieniečių kontroliuojamas slėptuvių tinklas. Svetimšalių apmokamas išdavikas, palaikantis ryšį per bičiulį valstietį, — tokia hipotezė nesiderino su profesionalaus šnipo sąvoka. Ir vis dėlto Levas jautė, kad tuo pėdsaku verta eiti. Jis atmetė prieštaravimus: jo pareiga — sugauti tą žmogų. Daugiau nėra už ko užsikabinti. Delsimas jau ir taip brangiai kainavo.

Levas nuskubėjo į sunkvežimį, laukiantį gatvėje, ir vėl ėmė skaityti bylos dokumentus, ieškodamas ko nors, kas galėtų turėti bent kokį ryšį su Kimovo kaimu. Bet grįžo jo pavaduotojas — Vasilijus Maksimovičius Nikitinas. Jam 35, jis gal penkeriais metais vyresnis už Levą. Kitados buvo vienas perspektyviausių MGB karininkų. Kietaširdis garbėtroška buvo ištikimas tik MGB, ir niekam kitam. Levas paslapčiom manė, kad ta jo ištikimybė pagrįsta ne tiek patriotizmu, kiek savanaudiškais interesais. Karjeros pradžioje, dar dirbdamas kvotėju, Vasilijus įrodė atsidavimą įskųsdamas vienintelį brolį dėl įžeidžiamų pastabų apie Staliną. Atrodo, pasigėręs per savo gimtadienį brolis pasišaipė iš Stalino. Vasilijus parašė raportą ir brolis gavo 20 metų priverčiamųjų darbų stovyklos.

Vasilijui ta byla išėjo į naudą, o brolis po trejų metų pabėgo, nudėjęs keletą sargybinių ir stovyklos gydytoją. Jis taip ir liko nepagautas. Tas įvykis gerokai pagadino Vasilijui biografiją. Jeigu nebūtų energingai padėjęs ieškoti bėglio, jo karjera galėjo žlugti. Vis dėlto nenutrūko, bet kilimas karjeros laipteliais sulėtėjo. Neturėdamas daugiau brolių, kuriuos galėtų įskųsti, Levo pavaduotojas ieškojo, ką čia dar susekus, kad vėl atgautų pasitikėjimą. Levas tai žinojo.

Ką tik baigęs veterinaro kabineto kratą, Vasilijus aiškiai buvo patenkintas savim. Jis padavė Levui suglamžytą laišką, paaiškino radęs užkritusi už išdaviko rašomojo stalo. Visa kita korespondencija buvusi sudeginta, kaip ir bute, o šį įtariamasis skubėdamas, matyt, pamiršęs. Levas jį perskaitė. Laiškas buvo rašytas draugo, kuris tikino Anatolijų liksiąs su juo kiek reikės. Adresas nelabai įskaitomas, bet miesto pavadinimas aiškus: Kijevas. Levas sulankstė lapą ir grąžino pavaduotojui.

— Jį parašė pats Brodskis. Ne jo draugas. Jis norėjo, kad mes tą laišką rastume. Jis neišvyko į Kijevą.

Rašyta paskubomis. Rašysena nelygi, plika akim matyti — pakeista. Turinys juokingas; atrodo, vienintelė jo paskirtis — įtikinti skaitytoją, kad laiško autorius esąs draugas, į kurį Brodskis galįs kreiptis bėdai ištikus. Adresas tyčia pakeverzotas neaiškiai, kad negalėtum greitai nustatyti siuntėjo ir įsitikinti, jog laiškas suklastotas. Vieta, kurioje Vasilijus jį rado, — užkritusį už rašomojo stalo, — irgi piršo mintį, kad tai grynų gryniausias akių dūmimas.

Vasilijus tvirtino, kad laiškas tikras:

— Būtų nedovanotinas aplaidumas neištirti iki galo pėdsako, vedančio į Kijevą.

Levas buvo įsitikinęs, kad laiškas suklastotas, bet svarstė, ar nebūtų įžvalgiau dėl visa ko nusiųsti Vasilijų į Kijevą ir taip apsisaugoti nuo galimų įtarimų, kad ignoravęs įkaltį. Vis dėlto atmetė tokį sprendimą: ar taip, ar kitaip bus vykdęs tyrimą, jeigu neras įtariamojo, jo karjerai vis tiek galas.

Jis vėl atsivertė bylą. Turimais duomenimis, Brodskis draugavo su tokiu Michailu Sviatoslavičiumi Zinovjevu. Šis buvo paleistas iš Raudonosios armijos dėl nepagydomo nušalimo. Zinovjevas vos nemirė, karo ligoninėje jam buvo amputuoti keli kojų pirštai, bet pavyko jį išslaugyti. Jį operavęs Brodskis. Levas vedė pirštu per dokumentą, kol rado dabartinį Zinovjevo adresą: Kimovas.

Pasisuko į pavaldinius ir sugavo gaižų Vasilijaus žvilgsnį.

— Einam.

Trisdešimt kilometrų į šiaurę nuo Maskvos Vasario 15-oji

Keliai, vedantys iš Maskvos, buvo apledėję; sunkvežimis, nors ir su snieginėmis grandinėmis ant ratų, retai tevažiuodavo greičiau nei dvidešimt kilometrų per valandą. Vėjas ir sniegas siautė aplinkui taip įnirtingai, lyg jiems labai rūpėtų, kad Levas nepasiektų kelionės tikslo. Stiklo valytuvai, įtaisyti kabinos stoge, su didžiausiu vargu stengėsi nuvalyti bent mažą skaidraus stiklo lopinėlį. Tokiu oru, matomumui nesiekiant nė dešimties metrų, sunkvežimis vos stūmėsi. Ne kas kita, tik pašėlęs Levo užsispyrimas keliauti tokiomis sąlygomis. Bet tas pašėlęs užsispyrimas paėmė viršų. Levas buvo pasiryžęs įveikti kelią nepaisydamas pūgos, net jei oras būtų pražūtingas žygiui.

Palinkęs prie žemėlapių, išskleistų ant kelių, sėdėjo Levas, šalia jo — Vasilijus ir vairuotojas. Visi trys apsivilkę lyg lauke — su paltais, su pirštinėmis. Geležinę kabiną geležiniu stogu ir geležinėmis grindimis šildė tik tarškančio variklio skleidžiama šiluma. Vis dėlto ta kabina bent kiek saugojo nuo darganos. Už jos kėbule sėdintys devyni agentai, apsikarstę ginklais, neturėjo nė tokios ištaigos. Pro brezentinį sunkvežimių ZIS-151 stogą košdavo šaltas oras, patekdavo net sniego. Kadangi temperatūra kartais nukrisdavo iki minus trisdešimties, visuose ZIS-151 kėbuluose buvo įtaisytos malkomis kūrenamos krosnelės, varžtais pritvirtintos prie grindų. Tas pilvotas prietaisas šildė tik per metrą, todėl vyrams teko grūstis prie jo ir vis keistis vietomis. Levui ir pačiam daug kartų yra tekę tenai sėdėti: kas dešimt minučių du žmonės, sėdintys arčiausiai krosnelės, nori nenori traukdavosi iš šiltos vietos į tolimiausią, tad ir šalčiausią suolo galą, o kiti būrio vyrai slinkosi į jų vietą.